Sensacija tapęs ukrainiečių karys: gyvenimo ar mirties sprendimus tenka priimti sekundžių greitumu  (2)

„Telefono ryšys iš mano kambario Berlyne su mūšio lauku Ukrainos rytuose negalėjo būti geresnis. Ukrainos 17–osios tankų brigados pirmojo leitenanto Aleksejaus Čabano balsas buvo aiškus, o tolumoje girdėjosi šūvių aidas“, – „Reuters“ tinklaraštyje rašo Lucianas Kimas.

„Čia šiek tiek šaudoma, – sako A. Čabanas. – Jei ryšys nutrūks, tai bus minosvaidžio ataka“. A. Čabanas kalbėjo tokiu pačiu dalykišku tonu, kaip ir savo „Facebook“ įrašuose iš fronto. 50 metų A. Čabanas tapo interneto sensacija, kai praėjusį savaitgalį paskelbė atvirą laišką vieno rusų tanko vado, kurio pasigailėjo per praėjusios savaitės mūšius, motinai. „Kai antradienio popietę jam pranešiau, kad jo laišku jau pasidalijo 17 tūkst. vartotojų, o dar 8 tūkst. „Facebook“ vartotojų jis patiko, A. Čabanas nustebo“, – rašo L. Kimas. Interneto ryšys jo mobiliajame telefone yra nepakeliamai lėtas, todėl jis net neįsivaizdavo, koks tapo populiarus. „Spėju, kad tai didžiulis skaičius, bet aš nesu šių dalykų ekspertas, – teigė jis. – Neketinau padaryti kažko ypatinga. Esu tik vidutinis vyrukas“. Būtent tai, kad yra eilinis žmogus, pavertė A. Čabaną didvyriu.

Studijų metais Dniepropetrovsko angliakasybos mokykloje tapęs atsargos tanko karininku, keturių vaikų tėvas liepos mėnesį savo noru prisijungė prie kariuomenės, kai kaimyninėse Donecko ir Luhansko srityse suintensyvėjo Rusijos remiamas sukilimas.

A. Čabanas paliko savo 100 ha ūkį ir mėnesį laiko dalyvavo apmokymuose, o tuomet buvo pasiųstas prie trapių paliaubų linijos.

Kaip ir tūkstančiai kitų karių, A. Čabanas su savimi pasiėmė išmanųjį telefoną. Nors dažnai atrodo, kad vyriausybės ministrai ir savanoriai vadai daugiau laiko praleidžia rašydami žiutes „Facebook“, o ne dirbdami savo darbą, socialinė žiniasklaida taip pat suteikia galimybę žemesnio rango kariams palaikyti ryšį su savo šeima ir draugais.

Rusų karių socialinės žiniasklaidos įrašai su geografinėmis nuorodomis padėjo paneigti Kremliaus tvirtinimus, kad Rusijos kariuomenė nedalyvauja Ukrainos konflikte. Per praeities karus kareiviai prastovų metu rašydavo laiškus namiškiams.

Šiandien jie viliasi turėti pakankamai stiprų interneto signalą, kad galėtų parašyti žinutę „Facebook“.

A.Čabanas nėra išimtis ir jo „Facebook“ paskyra rusų kalba yra pilna fotografijų iš mūšio lauko ir komentarų apie karinius prietaisus. (Pasirodo, kad baltarusiški naktinio matymo žiūronai yra geresni už amerikietiškus.) Antradienį A. Čabanas rašė, kaip kariai priprato prie pavojų, ir papasakojo, kaip jo bendražygiai susprogdino separatistų sunkvežimį su amunicija.

„Tai yra karas. Kai jis baigsis, žmones dar ilgai persekios jo pasekmės“, – rašė jis.

Viena diena anksčiau A. Čabanas prisiminė susišaudymą prie Sanžarivkos gyvenvietės, esančios į šiaurę nuo apsupto Debalcevės miesto, kur jis rado priešų tanko pervažiuotą ukrainiečių karį.

„Nežinau, kaip perteikti šiuos jausmus, – rašė jis. – Man net baisu reikšti šiuos jausmus ir tai, ką regėjau civilių pasaulyje. Scena, kurią išvydau, buvo kupina siaubo“.

A.Čabanas savo garsųjį laišką parašė šeštadienio naktį. Jame jis kreipėsi į vieno rusų karininko motiną. Šis karininkas kartu su savo artileristu ir vairuotoju sausio 22 dieną išgyveno per smūgį į jų tanką.

„Kai jie išlindo iš savo sugadinto tanko, mums tereikėjo spustelėti mygtuką savo tanke ir iš jų būtų likęs tik mūsų nuodėmingo pasaulio prisiminimas, – rašė A. Čabanas. – Tačiau mes jų nenužudėme. Leidome jiems eiti“.

A.Čabanas karininko motinai toliau rašė, kad ukrainiečiams riekia spręsti daugybę problemų – korupciją, nusikalstamumą, skurdą, nedarbą. Jie nuvertė buvusį prezidentą Viktorą Janukovyčių, kad galėtų geriau gyventi.

A. Čabanas patikina moterį, kad ukrainiečiai nėra fašistai, valgantys kūdikius ar žaginantys neįgalias pensininkes: jie yra paprasti, taikos trokštantys žmonės, mylintys savo šalį ir vaikus.

„Perduokite savo sūnui, kad užsidirbti pragyvenimui atimant kitų žmonių gyvybes nėra gerai. Tegu jis grįžta namo ir susiranda kitą darbą, – rašė A. Čabanas. – Tegu jis gyvena ramiai ir nesinešioja nuodėmių savo sieloje“.

A.Čabanas paprašė „Facebook“ vartotojų perduoti šį laišką karininko motinai. Karininkas savo tanke buvo palikęs savo mobilųjį telefoną su rusiška SIM kortele. A. Čabanas paviešino vieną fotografiją iš šio telefono. Joje matyti išvargęs vidurinio amžiaus vyras, sėdintis ant tanko ir mūvintis juodą, rusišką tankisto kepurę.

A. Čabanas taip pat paskelbė tris telefonų numerius, kuriuos rado pamirštame telefone, ir vieną adresą, kuris galėjo būti karininko motinos.

Reporteriai iš Vidurio Rusijos Voronežo miesto patvirtino, kad trys paskelbti telefono numeriai yra vietiniai: du iš jų buvo neveikiantys, o moteris, vardu Marina, kuri atsiliepė į skambutį trečiuoju numeriu, teigė mačiusi A. Čabano įrašą „Facebook“, bet nuotraukoje užfiksuoto vyriškio nepažįstanti.

Kai reporteriai nuvyko paskelbtu adresu, duris atidarė pensininkė Tatjana Golubjatnikova, kuri taip pat tvirtino šio vyro nepažįstanti ir neturinti jokių giminaičių, kovojančių Ukrainoje.

Rusų žurnalistai pradėjo spėlioti, kad A. Čabano įrašas gali būti klaidingas, ar net suklastotas.

„Aš taip pat pabandžiau paskambinti tais pačiais trimis numeriais ir rusų žurnalistų rezultatai pasitvirtino“, – rašo L. Kimas.

„Neturiu supratimo, kaip mano numeris atsirado internete, – sakė Marina. – Visi mano pažįstami žmonės gyvena čia. Niekada nemačiau to vyro“. Marina teigė, kad nuo praėjusio savaitgalio sulaukė skambučių iš Ukrainos, Moldovos ir net Vokietijos bei Ispanijos.

„Žinoma, rusai Ukrainoje nekariauja, – teigė ji. – Negaliu net įsivaizduoti, kaip dvi broliškos šalys galėtų viena su kita kariauti“. Marina nesutiko atskleisti savo pavardės, tikindama, kad jai nereikia nepageidaujamo viešumo.

Susisiekęs su A. Čabanu, išsakiau jam Voronežo žurnalistų abejones jo istorija. A. Čabanas mano, kad Rusijos valdžia galėjo įspėti telefono numerių savininkus. Jis pažymėjo, kad telefone buvo ir daugiau numerių, kurių jis nepaskelbė „Facebook“.

L. Kimui buvo smalsu, kodėl A. Čabanas neapėmė rusų tanko įgulos į nelaisvę. Jis ir jo vyrai buvo pačiame susišaudymo įkarštyje ir negalėjo išlįsti iš tanko, aiškino A. Čabanas.

„Galėjome juos arba nušauti, arba paleisti. Negalėjome paimti jų į nelaisvę. Tai buvo nerealu“, – sakė jis.

Gyvenimo ar mirties sprendimus tenka priimti sekundžių greitumu. A. Čabanas pridūrė, kad yra religingas, nors jo tikėjimas nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl leido priešams gyventi.

„Negaliu sakyti, kad tuo momentu mąsčiau apie Dievą. Negali žudyti neginkluotų žmonių“, – kalbėjo A. Čabanas.

Jis svarstė, kad galbūt būtų pasielgęs kitaip, jei per penkis mėnesius karo zonoje būtų netekęs savo bendražygių.

„Nesigailiu dėl tokio sprendimo. Kodėl turėjome juos nužudyti? Nemanau, kad ta trijulė dar kariaus“, – pažymėjo jis.

Priešo tankas T64-BV nebuvo smarkiai nuniokotas. Jį apžiūrėję specialistai iš serijos numerių nustatė, kad jis buvo dislokuotas Kryme, kurį praėjusių metų kovą aneksavo Rusija.

Tankas buvo suremontuotas ir atiteko A. Čabanui bei jo įgulai.

A.Čabanas pasakojo, kad tanko vado telefone aptiktos nuotraukos ir tekstinės žinutės nedavė jam ramybės.

Galiausiai jis nusprendė išlieti savo mintis laiške nežinomo kariškio motinai.

A.Čabanas sutiko, kad šiuolaikinės technologijos, ypač išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai, suteikia kariams neįsivaizduojamas galimybes palaikyti ryšį su pasauliu. Su savo žmona Svetlana jis kalbasi dukart per dieną.

„Šeimos nariams lengviau, – sako jis, bet iš karto susimąsto. – O, galbūt, kaip tik sunkiau“.

„Aš sėdėjau prie valgomojo stalo Berlyne, o A. Čabanas kažkur slėpėsi nuo bombardavimo į šiaurę nuo Debalcevės. Mes kalbėjomės iš skirtingų realybių, jungiami tik laiko ir 6 valandas trunkančios draugystės tinkle „Facebook“, – rašo straipsnio autorius.

„Tikiuosi, kad kovo mėnesį jie leis man vykti namo. Pavargau“, – sakė A. Čabanas. Jam reikia užsodinti pasėlius, jei šiais metais nori užsidirbti kažkiek pinigų pragyvenimui.

Aut. teisės: delfi.lt

(83)
(2)
(81)

Komentarai (2)