Sustingęs tepinys ir sporto salės rūbinės aromatas: rusiški „sūrio pakaitalai“  (9)

Dėl produktų embargo pranykus importiniam sūriui, rusų sūrio gamintojai nesėkmingai bando padirbti vakarietiškus gaminius

Vakarų šalys, reaguodamos į veiksmus Ukrainoje, prieš Rusiją įvedė sankcijas: neleidžia įvažiuoti aukštiems pareigūnams, gynybos kompanijoms – eksportuoti, o rusiškiems bankams – pasiekti Vakarų fondų rinkas. Kremliaus reakcija buvo žaibiška: uždrausti sūrį.

Tuo pačiu uždraudė į Rusiją įvežti mėsą, vaisius ir daržoves. Tačiau bet kokiam sveikam protui prieštaraujančios atsakomosios sankcijos, užuot sužlugdžiusios Europos Sąjungos ekonomikos žemės ūkio sektorių, labiausiai pakenkė rusų vartotojui, kuris ne taip jau seniai pažino importinių produktų skonį. Neseniai ES sankcijos buvo pratęstos dar metams, o kartu – ir rusiškos kontrasankcijos.

Sovietiniais laikais rusai priprato maitintis dviem vietinio sūrio rūšimis. Bet nuo to laiko daugelis spėjo pasivažinėti po pasaulį, Maskvoje ir kituose dideliuose miestuose atsidarė visai tokie prekybos centrai, kaip Vakaruose, tad milijonams žmonių atsirado galimybė praplėsti savo kulinarinį akiratį. Už Sodo žiedo ribų nedaugelis sugebėtų atskirti Parmigiano Reggiano nuo Grana Padano, bet nuo draudimo įvežti sūrį nukentėjo ne tik sostinės gudruoliai. Kainos šoktelėjo praktiškai viskam, netgi tokiems neišmoningiems patiekalams, kaip pica – juk jos paruošimui naudojama mozzarella.

Stengdamiesi užpildyt ant prekystalių žiojėjančią tuštumą, per praeitus metus Rusijoje susiformavo ištisa nauja pramonės šaka: pseudoeuropietiškų sūrių gamyba. Rusijos pieno perdirbimo įmonės paskubomis įsisavina technikas, kurias italų ūkininkai tobulino šimtmečius. Ar verta stebėtis, kad rezultatai, švelniai tariant, nevienareikšmiški.

„Chizzi Cheddar“, Maskvos apskritis, 3/10

Prisiminkite pačio minkščiausio jūsų kada nors valgyto čederio skonį, paskui įsivaizduokite, kad tai ekstra ekstra išlaikytas čederis. Paskui įsivaizduokite ką nors 100 kartų silpnesnio. Tai ir bus „Chizzi Cheddar“. Jis nėra kaip nors ypatingai šlykštus. Tiesiog iš principo jis neturi jokio skonio. Tai rusiškų sūrių pasaulio Dmitrijus Medvedevas: nežeidžiantis ir iš esmės beprasmis.

Mozzarella, Briansko apskritis, 7/10

Šis sūris kilęs iš apskrities Ukrainos pasienyje – tos pačia sienos, kuri netiesiogiai kalta dėl viso šio jovalo. Briansko pieno kombinatas padirbinėjo europietiškų rūšių sūrį dar gerokai iki sankcijų, tad jų mozzarella išeina visai verta dėmesio. Parduoda ją, kaip ir priklaus, maišelyje su sūrymu, pačiupinėjus ji standi, viduje švelni, ir palieka delikatų grietinėlės poskonį. Tarptautiniame konkurse šis sūris vargu ar pelnytų pirmą vietą, bet salotoms ar picai tiktų kuo puikiausiai. Pagirtinas bandymas.

„Parmesan Dolce“, Maskvos apskritis, 0/10

Nei išvaizda, nei tuo labiau skoniu, tai parmezano neprimena. Su parmezanu jo santykis toks pats, kaip gabalo troškintos mėsos konservų santykis su ploniausia, burnoje tirpstančia jamón ibérico de bellota riekele. Šios sūrį primenančios substancijos metalinis prieskonis su aitriomis prakaito natomis, lyg ja kas būtų plovęs sporto salės persirengimo kambario grindis. Tai, nepabijosiu šio žodžio, pats šlykščiausias sūris, kurį teko nelaimė valgyti. Be to, iš visų sūrių jis atsiėjo brangiausiai: ši riekė atsiėjo man 510 rublių (5,80 svarų).

Raudonasis sūris, Baltarusija, 2/10

Negaliu pasakyti, kodėl šis sūris būtent raudonos spalvos, bet neprošal pažymėti, kad nemenka Baltarusijos respublikos dalis yra Černobylio AE draudžiamoje zonoje. Skonis jo ne menkiau baisus, nei išvaizda: lyg kas būtų pervaręs gabalėlį picos naminukės aparatu ir padaręs iš jos senos sudžiūvusios kramtomosios gumos užpiltinę. Užtat nebrangus, maždaug pora svarų (apie 180 rublių). Už tokius pinigus Maskvoje galima įsigyti pigios degtinės, kurios skonis malonesnis ir jau tikrai naudingiau sveikatai.

Burrata, Tulos apskritis, 9/10

Nuostabiai kokybiška burata. Žievelė tvirta, po peiliu atsiveriantis dekadentiškas minkštimas – tokį be jokių sąžinės priekaištų jums galėtų pateikti itališkoje tratorjoje. Ant įpakavimo nurodyta, kad ją gamina Italijos kompanija Galbani, tačiau Tulos pieno fabrike – šis miestas garsėja savo ginklų gamyba, o taip pat sausainiais „prianikais“, kurių negi šviežių skonis it sužiedėjusių. Tai, ko gero, sėkmingiausia bendra rusų ir italų įmonė nuo Silvio Berlusconnio išdaigų „Putino lovoje“. Bunga bunga!

Parmegrino, Maskvos apskritis, 3/10

Pavadinimas iš tolo primena kažkokį itališką sūrį, bet tuo panašumai ir baigiasi. Po košmariškojo „Parmesan Dolce“, atitinkamai sumažinau rusiškojo parmezano lūkesčius. Gamintojų garbei reikia paminėti, jie bent jau pasirūpino, kad sūris nors iš tolo primintų parmezaną, ir pirmasis kąsnelis netgi apdovanojo švelniu umami jauduliu.
Bet paskui reikalai ryžtingai rieda nuokalnėn. Konsistencija išmuša iš vėžių: įspūdis toks, lyg sūrio gabalėlį būtų sutrupinę, palikę porą savaičių gulėti ant šaligatvio, o po to vėl suklijavę. Kam priklauso karūna su užrašu Quality („kokybė“) – neaišku, bet aš statu už Ivaną Rūstųjį.

„Ricotta light“, Baltarusija, 7/10

Paskutinysis Europos diktatorius pamaitins ne tik mėgstančius kraujo spalvos sūrį. Ši baltarusiška kompanija seniai gamina itališkų sūrių imitacijas ir skonis visiškai atitinka stulbinamai stilingą pakuotę. Neblogas bandymas atkartoti rikotos skonį ir konsistenciją, makaronams ar desertui visiškai tinkamas. Nešališkoji Baltarusijos respublikos Centrinė rinkimų komisija šiam sūriui tikriausiai duotų 11 balų iš 10, bet netgi nepriklausomuose rinkimuose jis gauna tvirtą septintuką.

Mozzarella, Argentina, 2/10

Rusiškas sūri, sugrįžk, aš viską atleidžiu! Šis beskonės masės gumulas atrodo visiškai plastikinis, tiek įpakavime, tiek ir išimtas. Tinka gal tik savigynai, nes valgyti jo neįmanoma. Kietas čiupinėjant ir negailestingas ragaujant. Negaliu patikėti, kad kažkas vežė jį čia daug tūkstančių kilometrų. Gali būti, kažkada, prieš šias ilgas klajones, jis buvo skanesnis. Šis sūris daug blogesnis už rusiškus mocarelos analogus.

„Fetaksa“, graikiško stiliaus sūris, 2/10

Lai jūsų neapgauna pseudograikiškas šriftas ir jaukus viduržemiškas peizažas ant pakuotės. Konsistencija primena sustingusį tepinį, ir tikrą fetą primena tiek, kiek Russellas Brandas panašus į Sokratą. Ohi!

Adygėjos sūris, 8/10

Iš tiesų geriausias ne stengtis rasti pakaitalą tarp padirbinių, o kreiptis į tikras rusiškas sūrio gamybos tradicijas. Rusijoje gaminama ne tik jau daug nuosavų sūrio rūšių, bet tos, kur iš Kaukazo – adygėjiškasis, suluguni ir čečil – tiesiog puikūs, ir nuostabiai tinka tiek salotoms, tiek i griliui. Šį Adygėjos sūrio gabalėlį nusipirkau sveriamą, jo skonis minkštas ir šviežias – kaip chalumi, tik ne toks sūrus ir diržingas.


Shaun Walker
www.theguardian.com

Aut. teisės: Input.lt
Input.lt

(28)
(16)
(12)

Komentarai (9)