Kodėl SSRS atsisakė atominių kulkų  (17)

Atominės kulkos ne kartą buvo aprašytos fantastinėje literatūroje, tačiau mažai kas žino, kad SSRS tokia ginkluotė buvo ne fantastika, o realybė. Viena tokia kulka galėjo išlydyti tanką, o kelios atominės kulkos galėjo sugriauti daugiaaukštį namą. Tai kodėl Sovietų Sąjungai teko nutraukti tokios galingos ginkluotės gamybą?

Pasirodo, kai SSRS siekė karinio pariteto – ar net pranašumo – su JAV, atominės kulkos kaip tik ir buvo sukurtos. Ir ne tik sukurtos, bet ir išbandytos! Tai buvo 14,3 mm ir 12,7 mm sunkiųjų kulkosvaidžių šaudmenys. Pavyko sukurti ir 7,62 mm kalibro kulką, tik ne Kalašnikovo automatui, o kulkosvaidžiui. Šis šovinys ir tapo pačiu mažiausiu branduoliniu užtaisu pasaulyje.

Kaip žinia, bet kuriame branduoliniame ginkle turi būti skylančios medžiagos. Atominėms bomboms naudojamas uranas (²³⁵U) arba plutonis (²³⁹Pu), bet norint, kad jos veiktų, šių metalų užtaiso masė turi būti didesnė,bent jau nei kilogramas – t.y. turėti kritinę masę. Kai buvo atrastas transuraninis elementas kalifornis – tiksliau, jo izotopas su atomine mase 252 (²⁵²Cf), pasirodė, kad jo kritinė masė tėra 1,8 gramo! Be to, pagrindinis jo skilimo tipas itin efektyvus,jam vykstant, susidaro 5-8 neutronai (palyginimui, skylant uranui ir plutoniui, išsiskiria tik 2 arba 3). Tai yra, norint sukelti sprogimą, pakako tik suspausti mažutį kalifornio žirnelį! Taip ir atsirado pagunda panaudoti kalifornį atominėse kulkose.

Yra du kalifornio gamybos būdai. Pirmas ir paprasčiausias – sprogdinant galingas termobranduolines bombas su plutonio įdaru. Antras – tradicinis jo izotopų gaminimas atominiame reaktoriuje.

Visgi termobranduolinis sprogimas efektyvesnis, nes neutronų srautas tada daug kartų stipresnis, už veikiančio reaktoriaus vidų. Iš kitos pusės – nėra branduolinių bandymų, nėra ir kalifornio, nes kulkų gamybai jo reikia nemažai. Pats šaudmuo neįtikėtinai paprastas: iš kalifornio daroma mažutė, 5-6 gramus sverianti detalė, kurios forma hantelį iš dviejų pusrutulių, sujungtų plona kojele. Mažutėlis sprogmenų užtaisas kulkos viduje suspaudžia jį į rutuliuką, kurio diametras 7,62 mm kalibro kulkos atveju 8 mm, taip susidaro kritinė masė ir… viskas – garantuotas branduolinis sprogimas! Užtaiso susprogdinimui naudotas kulkos viduje įdėtas kontaktinis sprogdiklis – štai ir visa „bomba šautuvui“! Tiesa, kulka dėl to pasidarydavo daug sunkesnė, todėl, siekiant išlaikyti įprastas balistines charakteristikas, gilzėje reikėjo naudoti galingesnį parako užtaisą.

Visgi pagrindinė problema, kuri ir nulėmė šio unikalaus šaudmens likimą – nuolatinio kalifornio radioaktyviojo skilimo išskiriama šiluma. Visos radioaktyviosios medžiagos skyla, o skildamos išskiria energiją ir šyla. O kuo trumpesnis skilimo pusperiodis, tuo stipriau kaista. Kulka su kalifornio šerdimi šilumą išskiria maždaug 5 W galia. Dėl kaitimo kito sprogmens ir sprogdiklio charakteristikos, o stiprus įkaitimas buvo tiesiog pavojingas, nes kulka galėjo užstrigti dėtuvėje arba vamzdyje, arba, kas dar blogiau, šaunama savaime sprogti.

Todėl tokių kulkų saugojimui reikėjo specialaus šaldytuvo iš 15 cm storio varinės plokštelės su lizdais 30 šovinių. Tarp jų išvedžiotais kanalais spaudžiamas cirkuliavo aušinimo skystis – skystas amoniakas, užtikrinęs kulkoms maždaug -15℃ temperatūrą. Šiam įrenginiui reikėjo maždaug 200 W maitinimo šaltinio, o ir svėrė jis maždaug 110 kg, tad pervežti jį buvo galima tik specialiai įrengtu visureigiu. Klasikinėse atominėse bombose užtaiso šaldymo sistema yra svarbi konstrukcijos dalis, tačiau ji yra pačios bombos viduje. O čia ją teko įrengti išorėje. Be to, net sušaldytą iki -15℃ kulką buvo galima naudoti vos 30 minučių nuo jos ištraukimo iš šaldytuvo, ir per tą laiką reikėjo spėti užtaisyti jį į dėtuvę, užimti ugnies poziciją, išsirinkti reikiamą taikinį ir iššauti į jį.

Jei per tą laiką iššauti nepavykdavo, šovinį reikėjo vėl įdėti į šaldytuvą ir vėl atšaldyti. Na, o jeigu kulka išimta iš šaldytuvo prabūdavo ilgiau nei valandą, ją naudoti buvo kategoriškai draudžiama, o ji pati turėdavo būti utilizuojama specialia įranga.

Kitu rimtu trūkumu tapo labai nevienodas kiekvienos kulkos sprogimu išskiriamos energijos lygis – nuo 100 iki 700 kg, skaičiuojant trotilo ekvivalentu, priklausęs ir nuo saugojimo sąlygų, ir (ir tai svarbiausia) nuo taikinio, į kurį kulka pataikydavo, medžiagos.

Esmė ta, kad supermažo branduolinio užtaiso sprogimas visai neprimena klasikinės atominės bombos sprogimo ir tuo pačiu nepanašus į įprasto cheminio užtaiso sprogimą. Tiek vienu, tiek kitu atveju susidaro tonos karštų dujų (pirmu atveju daugiau, antru, savaime aišku, mažiau), tolygiai įkaitintų iki milijonų ar tūkstančių laipsnių. O čia – mažutis žirnelis,, tiesiog fiziškai negalintis perduoti supančiai aplinkai visos branduolinio skilimo energijos dėl labai mažo tūrio ir masės.

Aišku, 700 ir net 100 kilogramų cheminių sprogmenų yra labai daug. Be vis viena – atominės kulkos sprogimo sukelta smūginė banga daug kartų silpnesnė, už atitinkamo kiekio cheminių sprogmenų, o štai radiacija, atvirkščiai, buvo labai stipri. Todėl šaudyti reikėjo maksimaliu atstumu, bet netgi šiuo atveju šalys galėjo gauti ženklią spinduliuotės dozę. Tad pati ilgiausia serija, kurią buvo leidžiama paleisti į priešininką, buvo trijų šūvių.

Beje, paprastai ir vieno šūvio tokiu užtaisu būdavo daugiau, nei gana. Nepaisant to, kad dėl dabartinių tankų aktyvių šarvų pramušti kiaurai jų nėjo, pataikymo vietoje išsiskirdavo tiek daug šiluminės energijos, kad, šarvas tiesiog išgaruodavo, o metalas aplink jį išsilydydavo taip, kad ir vikšrai ir bokštelis susivirindavo su korpusu. Pataikiusi į plytų sieną, ji išgarindavo maždaug kubinį metrą mūro, o trys kulkos, atitinkamai tris, dėl ko pastatas dažniausiai sugriūdavo.

Tiesa, buvo pastebėta, kad kulkai pataikius į baką su vandeniu, branduolinis sprogimas neįvykdavo, nes vanduo sulėtindavo ir atspindėdavo neutronus. Šį efektą tuojau pat bandyta panaudoti savų tankų apsaugai nuo šaudmenų su kaliforniu, ant jų pakabinant „vandens šarvus“ iš talpų su sunkiuoju vandeniu. Tad, paaiškėjo, kad netgi nuo tokio superginklo galima rasti apsaugą.

Be to, paaiškėjo, kad kalifornio atsargos, gaunamos supergalingų branduolinių sprogimų metu, sparčiai išnyksta. Na, o po branduolinio ginklo bandymų moratoriumo paskelbimo, problema dar paaštrėjo: kalifornis iš reaktoriaus buvo daug brangesnis, o pagaminama jo buvo nedaug. Suprantama, jei būtų stiprus tokio ginklo poreikis, kariškių jokios išlaidos nebūtų sulaikiusios. Tačiau kaip tik poreikio jie nejuto (potencialaus priešininko tankus galima buvo sunaikinti ir ne tokia egzotiška ginkluote!), kas ir tapo šios programos nutraukimo priežastimi neilgai nedaug likus iki L. I. Brežnevo mirties.

Na, o šių unikalių kulkų galiojimo laikas neviršijo 6 metų, tad nė vienos jų iš tų laikų tiesiog neliko. Aišku, niekas negali užtikrinti, kad tokio ginklo tobulinimas nevyksta dabar. Tačiau fizikos dėsnius apeiti labai sunku ir tai, kad kulkos su transuraninių elementų įdaru labai stipriai kaista, jas reikia šaldyti, ir pataikiusios į sunkiojo vandens baką, tinkamai nepasireiškia – įrodytas mokslinis faktas. Visa tai labai rimtai riboja jų panaudojimo galimybes.

Kita vertus, kas žino, juk ir mobiliuose raketiniuose zenitiniuose kompleksuose „Strela“ ir „Igla“ taip pat naudojama nusitaikymo sistema, atšaldoma skystu azotu iki -200℃ ir… nieko. Tenka su tuo taikytis. Tad, gal ir čia anksčiau ar vėliau bus sukurtos portatyvinės dėtuvių su tokiais šoviniais šaldymo sistemos, ir tada jais į tankus galės šaudyti vos ne kiekvienas karys!


Вячеслав Шпаковский

P.S. Šaltinis ir faktų paieškos rodo, kad tai veikiausiai pokštas, bet pafantazuoti apie tokias technologijas vis vien galima.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(92)
(24)
(68)

Komentarai (17)

Visi šio ciklo įrašai