Tikroji tiesa, kaip buvo kuriami sovietiniai automobiliai (Foto)  (19)

Pažvelkite į pirmąją nuotrauką. Ką matote? Puikiai pažįstamą „žiguliuką“, „moskvičių“, ZIL'ą ir „zaporožietį“? Ne, iš tiesų tai „Fiat“, „Opel“ „Packard“ ir NSU.

Nuolat pabrėždami tarybinio mokslo, technologijų bei gyvensenos pranašumą sovietai nesikuklino begėdiškai kopijuoti viską, ką išrasdavo jų ideologiniai konkurentai Vakaruose. Jei svetimų technologijų nepavykdavo nusipirkti, jos būdavo tiesiog vagiamos, kopijuojamos, kiek modifikuojamos ir komunizmo rytojumi gyvenančiai liaudžiai pristatomos kaip išskirtinis sovietų produktas. Šimtai milijonų užsienyje niekada nebuvusių šeštadalį pasaulio užimančios šalies piliečių nė baisiausiame sapne negalėjo pagalvoti, kad didelė dalis vadinamųjų tarybinio mokslo pasiekimų iš tiesų yra ne pasiekimai, o dažniausiai ne itin vykusios Vakarų analogų kopijos. Sovietų kino kronikos mėgdavo girtis sava automobilių gamyba. Žiūrėk, čia naujutėlaitis „Moskvičius“ išleistas, čia prašmatnioji „Volga“, čia – „Žiguliai“. Tiesa, pristatant pastaruosius, kartkartėm lyg ir buvo užsimenama, kad „Žiguliai“ – sovietų draugystės su italų „Fiat“ koncernu produktas, bet, kad kopijuota ir ta pati „Volga“, ir „Moskvičius“, ir netgi kuklusis „Zaporožietis“ – tai žinojo tik nedaugelis. Jau patys pirmieji sovietų automobiliai didžiąja dalimi buvo vakarietiškų klonai, kurių dėl kelių savarankiškų tarybinių konstruktorių sprendimų niekaip negalima vadinti „darbininkų ir valstiečių“ šalies pramonės pasiekimais. Tuometinėje SSSR automobilių gamybos praktiškai nebuvo, tad rimtu pasiekimu veikiau galima įvardinti tai, kad trečiajame XX a. dešimtmetyje komunistams pavyko pasirašyti sutartį su legendinio JAV pramonininko Henrio Fordo įkurta kompanija „Ford Motors“, perleidusia sovietams teisę naudotis savo konstruktorių pasiekimais ir netgi tiekusia gamybai reikalingos įrangos dalis. 1932 m. Sovietų Sąjungoje pradėtas gaminti GAZ-A buvo beveik identiška penkiais metais „vyresnio“ „Ford Model A“ kopija, o 1936 m. GAZ-M-1 neįtikėtinai priminė „Ford Model B-40 A“.

Įdomu tai, kad dažniausiai sovietams susiruošus gaminti vieną ar kitą kloną, Vakaruose pirmtakas buvo jau kuris laikas negaminamas. 1945 metais SSSR išleistas ZIL-110, kuris, bent jau vizualiai, labai priminė 1942 m. nustotą gaminti amerikietiškąjį „Packard-180“. Kadangi apie kompanijos „Packard“ bendradarbiavimą su sovietais nelabai žinoma, galima spėti, kad pastarieji tiesiog „pasiskolino“, sakoma, Stalinui labai patikusį kėbulo dizainą.

Pirmasis 1946-ųjų „Moskvič“ markės automobilis praktiškai „nulaižytas“ nuo Trečiajame Reiche sukurto „Opel Kadett-K38“: kaip karo trofėjus į sovietų rankas pateko ne tik visą gamybinė dokumentacija bei didelė dalis įrangos, bet ir patyrę vokiečių specialistai.
„Opel“ markės automobilių stipri įtaka juntama ir vėlesnės kartos „Moskvičiuose“. Ir netgi „Čaika“ – aukščiausios sovietinės nomenklatūros pasididžiavimas, ir ta buvo tiesioginė vakarietiškų technologijų bei dizaino sprendimų įpėdinė.

Tokių savo „pergalių“ sovietai niekuomet neakcentavo. Klonuoti automobiliai ramių ramiausia sąžine pristatinėti kaip didžiulis tarybų šalies laimėjimas. Ir visiškai nesvarbu, kad savo kokybe tos kopijos nelabai prilygo ankstyviesiems, net nebegaminamiems užsienio prototipams: rusiški modelių pavadinimai milijonams buvo neginčijamas savos produkcijos įrodymas. Be galo sunkūs pokario metai pasibaigė. Sovietų ekonomika kiek sutvirtėjo (ar bent jau atrodė sutvirtėjusi). Kosmoso užkariavimais bei „neturinčia analogų“ karine technika nuolat besigirianti milžiniška šalis, atrodytų, turėtų jei ne diktuoti madas pasaulinėje plačiajai visuomenei skirtų inovacinių technologijų srityje, tai bent neatsilikti nuo didžiųjų užsienio konkurentų. Tačiau to neįvyko. 1970 m. pradėti gaminti „Žiguliai“ (VAZ-2101) – iš esmės licencijuotas, kiek „sovietizuotas“, atšiauresniam klimatui pritaikytas itališkojo „Fiat-124“ dvynys.

Bendru sovietų bei italų sutarimu įkurta ir „Volgos“ automobilių gamykla Toljatyje. Beje, italų specialistai suteikė gamyklai visą techninį aprūpinimą bei rengė vietos specialistus. Visi vėlesni „Žigulių“ modeliai taip pat kurti „fiatų“ pagrindu. Taigi, populiariausią masinį sovietų automobilį iš esmės sukūrė užsienio draugai, kurie tuo pat metų buvo ir idėjiniai priešai. Etaloninė „Volga“ (GAZ-27, leista 1967 – 1985 m.) kopijavo amerikietiškas automobilių gamybos tradicijas, ir net žymusis klasikinis „Zaporožietis“ (ZAZ-968) – beveik kaip iš akies trauktas vokiškas „NSU Prinz-4“.

Abiejų varikliai buvo galinėje automobilio dalyje, abu pasižymėjo gana panašiomis techninėmis charakteristikomis, tik vokiškas modelis nustotas gaminti 1973-aisiais, o sovietinis buvo leidžiamas nuo konvejerio iki pat 1994-ųjų.

Visą SSSR egzistavimo laikotarpį šalies lengvųjų automobilių pramonė beviltiškai vilkosi paskui vokiečių, japonų, amerikiečių, italų, prancūzų, švedų, kitų šalių gamintojus.

Neįveikia to milžiniško atotrūkio ir šiandienos Rusija: masiškai persėsti prie vietos gamintojų automobilių vairo siūlantys ultra-patriotinio sukirpimo politikai, patys mieliau renkasi vokišką, japonišką, tik ne rusišką produktą.

Parengė Vitalijus Michalovskis

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(281)
(14)
(267)

Komentarai (19)