Buvęs KGB agentas papasakojo negirdėtų įdomybių apie V. Putiną, TSRS vadovus ir Rusijos ateitį  (4)

„Jūs rimtai manote, kad veido patempimo procedūras mėgstantis Vladimiras Putinas pradės branduolinį karą? Iš baimės jam ištirptų visas botoksas.“ Taip teigė JAV gyvenantis Rusijos prezidento bendrakursis, buvęs KGB agentas Jurijus Švecas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Buvęs sovietų žvalgas, o dabar finansų analitiku JAV dirbantis J.Švecas interviu „Gordon“ pasakojo, kad, nepaisant oficialios biografijos, Rusijos prezidentas niekada nedirbo žvalgyboje dėl žemesnių nei vidutiniai gabumų.

Be to, jis atskleidė V.Putino pravardes KGB ir tai, kokius du dokumentus pakanka pasirašyti JAV prezidentui Barackui Obamai, kad sužlugdytų Rusijos ekonomiką.

Niekada nedirbo žvalgyboje

– Ar tiesa, kad su V.Putinu kartu mokėtės Sovietų Sąjungos KGB J.Andropovo užsienio žvalgybos institute?

– Ši informacija buvo paviešinta 2001 metų gegužę Rusijos Federacijos užsienio žvalgybos tarnybos tinklalapyje, buvo sakoma, kad esu išdavikas, nes skelbiu demaskuojančius faktus apie KGB.

Skliausteliuose buvo nurodyta: „Devintojo dešimtmečio pradžioje J.Švecas buvo V.Putino bendrakursis KGB akademijoje.“

– Kodėl Rusijos specialiosioms tarnyboms prireikė jus demaskuoti būtent 2001-aisiais? Gal triukšmas kilo dėl to, kad pernelyg daug žinote apie V.Putino praeitį KGB?

– V.Putinas niekada nedirbo žvalgyboje.

– Bet oficialioje Rusijos prezidento biografijoje nurodyta, kad jis tarnavo kontržvalgybininku Leningrade, o paskui Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR)?

– Institutą baigęs V.Putinas buvo nusiųstas į Leningrado srities KGB valdybą. Tai ypač svarbūs faktai siekiant suvokti, kas yra V.Putinas ir kas dabar vyksta Rusijoje.

Patekti į KGB J.Andropovo užsienio žvalgybos institutą buvo nepaprastai sudėtinga. Bet jei jau patekai, 99,9 proc. tikimybė, kad buvai nukreiptas į žvalgybą – išskyrus draugus iš Ukrainos, kuriuos dažnai grąžindavo atgal.

Leningradas – visai kas kita. Su manimi mokėsi vaikinai iš šio miesto. Jie pateko į Pirmąją vyriausiąją KGB valdybą, atsakingą už užsienio žvalgybą, o V.Putinas – ne.

– Kodėl?

– Nors ir buvo toks mitas, į žvalgybą patekdavo ne tik džeimsai bondai – tokius buvo galima pirštais suskaičiuoti. Pagrindinė Pirmosios vyriausiosios KGB valdybos darbuotojų dalis – tai žmonės, pasižymintys vidutiniais analitiniais sugebėjimais ir tinkamomis psichologinėmis charakteristikomis. Vidutiniokai.

Tai, kad V.Putiną nusiuntė ne į žvalgybą, o į Leningrado KGB valdybą, reiškia, jog jo gabumai, palyginti su bendradarbiais, buvo prastesni nei vidutiniai.

Mokydamasis Maskvoje V.Putinas, atvykėlis iš kito miesto, gyveno uždarame objekte už miesto ribų, įsikūrusiame giliai miške ir aptvertame aukšta tvora.

Ten jis beveik visus metus praleisdavo 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę.

J.Andropovo žvalgybos institute ne tik mokė, bet ir tyrinėjo studentus, stengdamiesi suvokti, ar jie tinka dirbti žvalgyboje. Studentą V.Putiną per metus, vaizdingai sakant, peršvietę visais įmanomais rentgenais ir išvertę jo kailį, nukreipė dirbti į Leningrado sritį.

Išrinko kaip marionetę

– Bet 1985 metais būsimąjį Rusijos prezidentą nusiuntė į Dresdeno miestą dirbti SSRS ir VDR draugystės namų direktoriumi.

– VDR nebuvo KGB rezidentūros. Be to, remiantis įstatymu, KGB nevykdė žvalgybinės veiklos socialistinių šalių teritorijoje, ypač VDR, kuri buvo viena draugiškiausių sovietiniam režimui. Vokiečiai turėjo puikią žvalgybą: svarbiausia buvo jai netrukdyti, jie patys atlikdavo visą darbą ir pranešdavo Maskvai.

SSRS ir VDR draugystės namų direktorius V.Putinas ten rengdavo priėmimus aukštiems draugams iš Maskvos, juos valgydindavo, girdydavo, vedžiodavo po vietos parduotuves, o tada kraudavo ant kojų nepastovinčius kūnus į lėktuvą ir siųsdavo atgal į Maskvą. Štai ir visas žvalgybinis V.Putino darbas VDR.

Beje, žinote, kiek daug apie žmogų pasako jo pravardė? KGB V.Putiną vadino Nuorūka, paskui – Išblyškusia Kandimi, o dabar – Botoksu.

Bendravau su žmonėmis, kurie gerai pažinojo V. Putiną dar iki jo iškilimo. Visi atkreipdavo dėmesį į tai, kad pusėtinų intelektualių sugebėjimų žmogus buvo ypač kompleksuotas. V. Putiną tiesiog gniuždė mažas ūgis, nevisavertiškumo kompleksą atspindėjo jo figūra ir veidas.

Tokio žmogaus nebuvo galima siųsti žvalgu į užsienį, nes jo veide buvo parašyta: „Užverbuok mane!“ Todėl jis nuėjo į KGB ir pradėjo lankyti dziudo treniruotes, kad bent kiek nors kompensuotų savo nevisavertiškumą.

– Nepaisant to, priešingai nei talentingesni bendrakursiai, būtent V.Putinas beveik 15 metų valdo vieną didžiausių pasaulio valstybių.

– Na, todėl jis ir iškilo, nes tokia sovietinė, o dabar rusų politinės sistemos tradicija – į paviršių iškyla beasmeniai. Kodėl 1953-iaisiais Nikitą Chruščiovą paskyrė pirmuoju SSKP Centro komiteto (CK) sekretoriumi? Juk jis buvo absoliutus nevykėlis, Josifo Stalino skomorochas. Bet paskyrė kaip marionetę, už kurios nugaros stovėjo rimti žmonės.

Bestuburį Leonidą Brežnevą taip pat laikinai pasodino vadovauti SSRS, o po poros metų jį turėjo pakeisti protingas „geležinis Šurikas“ – Aleksandras Šelepinas. Bet visiems buvo reikalinga marionetė: esą už virvelių patampysim, o po poros metų nuimsim. Galiausiai pora metų virto 18 brežnevinių metų.

Tokia pati ir V.Putino istorija. Jį išrinko kaip paklusnią marionetę, kuri turėjo garantuoti saugumą ir pinigus tiems, kurie pakeitė ankstesnius lyderius.

Nenuspaus raudono mygtuko

– Ar dabar Rusijoje yra įmanomas rūmų perversmas, po kurio V.Putinas netektų valdžios?

– Tikrai taip. Juk dėl Vakarų sankcijų kenčia Kremliaus elito verslas. Jiems nė velnio nereikia nei Krymo, nei Donbaso. Dabar svarbiausias Rusijos strateginis konfliktas – tarp V.Putino siekio išsilaikyti savo poste iki grabo lentos ir objektyvių šalies normalios raidos poreikių.

Jei V.Putinas išsilaikys viršūnėje iki galo, Rusija subyrės arba taps trečiarūše valstybe – kaip Šiaurės Korėja ar Mongolija.

– Ar jums neatrodo, kad Kremliaus elitas labiau bijo tautos maišto negu Vakarų sankcijų ir dėl to nesiryžta perversmui?

– Tai – įsisenėjusi viso Maskvos elito liga. Sovietų Sąjungos žlugimo išvakarėse pas mus į KGBkiekvieną savaitę iš CK atvažiuodavo koks nors partinis darbuotojas: girdi, vaikinai, jūs turite padėti mums išlikti valdžioje, priešingu atveju prasidės beprasmis ir negailestingas maištas. Tuomet ir jus, ir mus kars ant žibintų stulpų kaip Budapešte per sukilimą 1956 metais.

– Ar didelė tikimybė, kad V.Putinas nuspaus branduolinį mygtuką?

– Nulinė. Ką reiškia pradėti branduolinį karą? Reikia suduoti pirmąjį smūgį, kurio tikslas – sunaikinti maksimalų skaičių priešo antžeminių raketų įrenginių. O Sovietų Sąjunga niekada neturėjo pirmojo branduolinio smūgio potencialo, Rusija – juo labiau.

Net jei V.Putinas galutinai išeis iš proto ir nuspręs nuspausti branduolinį mygtuką, draugai greitai jį pataisys ir viską paaiškins. Rusijos prezidentas apskritai mažai išmano šiuos reikalus.

Dokumentiniame filme „Krymas. Kelias į tėvynę“ V. Putinas giriasi, kaip „išgąsdino“ JAV eskadrinį minininką Juodojoje jūroje: esą mes apgręžėme pakrantės apsaugos kompleksą ir padarėme jį matomą palydovams, kad amerikiečiai pamatytų ir pasibaisėtų.

Bet kažkodėl niekas nepaaiškino V.Putinui mažos detalės: rusų kompleksas pavojingas 250 km spinduliu, o sparnuotosios raketos eskadriniuose minininkuose – net 2,5 tūkst. km spinduliu. Jei prasidės rimtas karas, Rusijos lyderio Kryme „prismaigstytus“ kompleksus šeštasis JAV laivynas, dislokuotas Viduržemio jūroje, nušluos net neįplaukdamas į Juodąją jūrą.

Be techninės pusės, yra ir psichologinė. Jūs rimtai manote, kad žmogus, kasmet dingstantis iš viešumos 7–10 dienų dėl veido patempimo procedūrų ir botokso injekcijų, pajėgia sukelti branduolinį karą? Juk nuo atsakomojo smūgio botoksas ištirps, pradės varvėti iš baimės.

Ukraina – kaip kaulas gerklėje

– Tiesiog pavydite, kad Rusijos Federacijos prezidento raukšlių kasmet vis mažiau.

– Branduolinį mygtuką gali nuspausti žmogus, turintis maniako vertų idėjų, o V.Putinas tėra dviejų visiškai žemiškų troškimų – pailginti gyvenimą iki begalybės ir visiems laikams likti valdžioje – vergas. Ar atkreipėte dėmesį į svarbią Minsko susitikimo, vykusio 2015 metų vasarį, detalę?

Derybų pradžia, Angela Merkel, François Hollande’as, Petro Porošenka įeina į salę. Aliaksandras Lukošenka asmeniškai visus susodina. Staiga prie Baltarusijos prezidento prišoka V. Putinas ir kone jam iš rankų išplėšia konkrečią kėdę. Kilo sumišimas. Žinote, kodėl?

Todėl, kad kėdės aukštis – svarbiausias dabartinės Rusijos užsienio politikos veiksnys. Kėdė turi būti aukšta, kad V.Putinas neatrodytų neūžauga. Tuo pat metu kėdė neturi būti pernelyg aukšta, kad Rusijos prezidento kojelės netabaluotų ore.

Kėdės V.Putinui paruošimas – svarbiausias uždavinys prieš kiekvieną viešą pasirodymą, ši kėdė paruošiama iš anksto. O jūs kalbate apie raudoną mygtuką.

– Jei V. Putinas pasitrauks, ar Rusijos priešiškumas Ukrainai išblės?

– Ne. Deja, tai istorinis Ukrainos likimas, nesvarbu, kas ateitų į valdžią Kremliuje. Rusija neišmoko pagrindinio dėsnio: sauskelnes ir politikus reikia keisti reguliariai. Šalis ir toliau naudoja senas sauskelnes, o visi, kurie ateina į Kremlių, stengiasi ten pasilikti amžinai, paversdami šalį bala.

Tai – nacionalinė idėja ir Rusijos tragedija, kuri ją pražudys. Būtent dėl to atviros, demokratinės ir sėkmingai gyvuojančios Ukrainos egzistavimas Kremliui yra tarsi kaulas gerklėje.

Kas pakeis V. Putiną? Ar ir vėl žmonės iš Piterio. Pavyzdžiui, buvęs Federalinės saugumo tarnybos direktorius, o dabar Rusijos Federacijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas.

Jis, kaip ir V.Putinas, dirbo KGB Leningrado valdyboje. Bet jei liūtų bandai vadovauja avinas, liūtai pavirsta avinų banda. Nesvarbu, kiek protingų žmonių yra Rusijos struktūrose, jeigu jiems vadovauja Vova Putinas. („Gordonua.com“, LR)

Emigravęs į JAV ten išleido knygą

Iš Ukrainos kilęs J.Švecas – Sovietų Sąjungos KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas, J.Andropovo žvalgybos instituto auklėtinis. Dabar jis JAV dirba finansų analitiku.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, per Šaltojo karo įkarštį, jis buvo sovietų žvalgas JAV. Dirbo kaip Sovietų Sąjungos telegramų agentūros korespondentas, rinko ir analizavo informaciją apie galimą JAV branduolinį smūgį sovietams.

1990-aisiais J.Švecas pasitraukė iš tarnybos, o po trejų metų emigravo į JAV, kur išleido knygą „Rezidentūra Vašingtone: mano, KGB šnipo, gyvenimas Amerikoje“.

Pastaruosius 18 metų J. Švecas vadovauja Amerikos bendrovei, kuri renka informaciją ir vertina komercinę riziką kompanijoms, planuojančioms verslą buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, taip pat Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje.

J.Švecas – vienas pagrindinių liudytojų dabar Londone vykstančiuose viešuose buvusio Federalinės saugumo tarnybos karininko Aleksandro Litvinenkos bylos klausymuose.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(149)
(9)
(140)

Komentarai (4)