„Rusai ateina“: politinis pasirengimas Baltijos šalių okupacijai jau prasidėjo. Kaip turėtų reaguoti NATO?  (2)

Šio rašinio pavadinimą sąmoningai pasirinkau primenantį garsiąją kone politiniu anekdotu tapusią esą psichinės sveikatos problemų turėjusio buvusio JAV gynybos sekretoriaus Jameso Forrestalo 1949 metais ištartą frazę: „Rusai ateina. Rusai ateina. Jie yra aplink mus. Aš mačiau rusų karius.“

Frazė „Rusai ateina“ 1966 metais net virto Normano Jewisono sukurtos kino komedijos pavadinimu, o politikoje dažnai naudota kaip nepagrįstų gąsdinimų sinonimas. Tačiau verta prisiminti, kad būtent tais 1949 metais ir būtent Sovietų Sąjungos grėsmei atremti buvo įkurtas NATO blokas. Vien tai parodo, jog, kad ir kaip vertintume pačius J. Forrestalo žodžius, jais perteikta grėsmė tuo metu vertinta adekvačiai. Ir galbūt būtent adekvatus grėsmės vertinimas padėjo išvengti to, kad ta potenciali grėsmė būtų virtusi realybe.

Būtent ši paralelė itin aktuali ir dabar. Ypač Baltijos šalims. Todėl nors ir šokiruojančiu, tačiau tikrai realistišku šio rašinio pavadinimu siekiu iš esmės atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos keliama grėsmė iš teorinio lygmens jau perėjo į praktinę, todėl ir atsakas turėtų būti adekvatus – kaip 1949 metais.

Būtina pabrėžti, kad 1949 metais politiniais NATO 5-ojo straipsnio įsipareigojimais tikrai neapsiribota – netrukus Vakarų Vokietijoje, per kurią iš esmės tuomet ėjo NATO ir Varšuvos bloko siena, imtos dislokuoti įspūdingos JAV pajėgos.

Kaip neseniai itin taikliai pastebėjo žinomas RAND korporacijos analitikas F. Stephenas Larrabee, V. Putino režimas daugeliu atveju net pavojingesnis už Sovietų Sąjungą. Ir daugeliu atveju Vakarai jau buvo užklupti nepasiruošę.

Apie planus prabilta viešai

Mano minėtą labai aiškų ir ne vien teorinį, bet jau visai praktinį grėsmės pavidalą demonstruoja skaitytojams Aurimo Navio jau perpasakotas ir šiek tiek pakomentuotas Rusijos politologo Rostislavo Isčenkos analitinis rašinys „Atperkanti išpirka“ („Iskupytelnyj vykup“) , kuriuo pagrindžiama „prevencinės Baltijos šalių okupacijos“ neišvengiamybė galbūt net gyvybinių Kremliaus ir didžiosios Lietuvos kaimynės interesų prasme.

Problema ta, kad tiek pačiose Baltijos šalyse, o juo labiau Vakaruose šis R. Iščenkos rašinys (net jei jį vadinsime pseudoanalitiniu ar kitais menkinančiais epitetais) susilaukė gerokai per mažai dėmesio negu yra vertas, kalbant apie realias grėsmes Baltijos šalims.

Mano įsitikinimu, ši viešai pateikta Baltijos šalių prevencinės okupacijos būtinybės analizė turėtų būti nagrinėjama ir analizuojama ne mažiau, o gal net daugiau negu Rusijos ambasadoriaus Michailo Vanino branduolinis šantažas Danijai dėl jos ketinimų prisijungti prie NATO priešraketinės gynybos skydo ir Rusijos atsargos generolų dar rimtesnis branduolinis šantažas Elbės grupės susitikime, apie kuriuos jau rašiau kiek daugiau, kaip prieš dvi savaites.

Todėl šio rašinio tikslas – pagrįsti, kodėl R. Isčenkos viešai pateikta analizė yra ne šiaip kokio nors visiškai nežinomo (taip, ko gero, atrodo daugeliui tiek Vakaruose, tiek Baltijos šalyse) politologo svaičiojimai, o tikrai rimtas pirmasis žingsnis politinio pasirengimo Rusijos agresijai prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją kelyje.

Iš karto pabrėšiu, kad jei tai būtų dar vienas, pavyzdžiui, Vladimiro Žirinovskio viešai paskelbtas grasinimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Baltijos valstybes, per daug nebūčiau ėmęs nerimauti nei pats, nei tikrai būčiau bandęs dar kartą paaiškinti savo įžvalgas apie kylančią grėsmę viešai.

Nuolat pasikartojantis scenarijus

Apie tai, kad Baltijos šalims realiai gresia net ne koks nors hibridinio karo pavojus, o tikra konvencinė karinė ataka rašiau dar praėjusių metų lapkritį. Tuomet pateikiau ir svarbiausius argumentus, kodėl šis scenarijus yra net labai realus.

Dabar galima būtų visa tai nebent pakartoti. Tačiau grėsmė gerokai padidėjo ir įgavo ne vien teorinį pavidalą būtent todėl, kad Rusijoje pirmą kartą Baltijos šalių okupacijos scenarijus imtas nagrinėti viešai, pateikiant argumentus, kodėl tai esą beveik neišvengiama V. Putino režimo ir visos valstybės interesų prasme.

Net jei nekreiptume dėmesio į šios analizės autoriaus pavardę arba sutiktume, kad jis – visiškai nežinomas ir neįtakingas (kas tikrai nėra tiesa), vis tiek prasidėjusi vieša diskusija turėtų signalizuoti, kad prasidėjo ir naujas – jau ne pačios idėjos formulavimo, o jos įgyvendinimo etapas.

Mat ilgalaikė dabartinės Rusijos analizė leidžia daryti vieną neabejotiną išvadą: nepaisant tariamo šios šalies uždarumo (tai irgi nėra tiesa – daugybę dalykų apie Rusiją galima sužinoti iš visiškai viešų šaltinių, jei tik jie nuosekliai analizuojami), pirmoji kokio nors projekto įgyvendinimo fazė visuomet prasideda „informaciniu paruošimu“.

Galima lengvai pasitikrinti, kad būtent taip buvo Krymo aneksijos ir apskritai Rusijos agresijos prieš Ukrainą atveju. Būtent taip buvo net pradedant įkalinimu pasibaigusį puolimą prieš naftos bendrovės „Jukos“ įkūrėją Michailą Chodorkovskį. Skirtingų pavyzdžių galima būtų pateikti gerokai daugiau, tačiau manau, jog ir šie – pakankamai iliustratyvūs.

Kieno idėjos skleidžiamos?

Tačiau net pripažįstant, jog grėsmės signalu turėtų būti jau vien viešos diskusijos apie Baltijos šalių okupacijos būtinybę pradžia, vis dėlto verta atidžiau pažvelgti į minėtos analizės autoriaus asmenį. Jau minėjau, kad R. Iščenka nėra nei nežinomas, nei neįtakingas, nors kažkada buvo laikomas net ne Rusijos, o Ukrainos politologu.

Tam, kad suprastume, kieno idėjas skleidžia šis politologas, užtenka pasidomėti kokiose Rusijos informacinėse platformose jis yra dažniausias svečias, su kokiais kitais ekspertais dažniausiai bando pagrįsti vieną arba kitą idėją. Pačioje Rusijoje tai nėra jokia paslaptis, tačiau vien atlikę tokią minimalią R. Iščenkos veiklos analizę patys įsitikinsime, kad jis yra itin artimas „Izborsko klubui“ ir jo idėjų sklaidai ekspertas.

Taigi, R. Iščenka nėra ir koks nors vienišas ar nepriklausomas balsas. Jis gina ir reklamuoja tokių dabar jau puikiai žinomų veikėjų, kaip Aleksandras Duginas, Aleksandras Prochanovas, atsargos generolas Leonidas Ivašovas ir už jų stovinčių Rusijos politinio elito atstovų – vicepremjero Dmitrijaus Rogozino, V. Putino administracijos vadovo Sergejaus Ivanovo ir kitų panašių politikų idėjas.

Apie tai, kad būtent D. Rogozino (o su juo ir S. Ivanovo) klanai bei „Izborsko klubas“ buvo pagrindiniai Rusijos agresijos Ukrainoje architektai, rašiau dar praėjusių metų rugpjūtį. Nuo to laiko paaiškėję nauji faktai tik patvirtina tuomet mano pateiktą analizę.

Pavyzdžiui, dabar jau viešai žinomas, o tuomet dar nebent numanomas galėjo būti D. Rogozino klano nario SVR (Rusijos užsienio žvalgybos) generolo leitenanto Leonido Rešetnikovo ir jo vadovaujamo Rusijos strateginių tyrimų instituto vaidmuo kuriant ir Rusijos valdžios viršūnėse ginant Krymo užgrobimo ir Novorosijos sukūrimo planus. (http://censor.net.ua/resonance/320398/anatomiya_provala_o_mehanizme_prinyatiya_vneshnepoliticheskih_resheniyi_kremlya, http://podrobnosti.ua/1012974-pravoslavnye-kgbshniki.html, http://www.mk.ru/politics/2015/02/10/ideya-minskikh-soglasheniy-rodilas-v-finlyandii.html).

Nuo analizių – prie raginimų imtis veiksmų

Grįžtant prie R. Iščenkos ir jo rašinio, visame šiame kontekste svarbu įvertinti, kad jo analizė yra labai panašios kampanijos, kokia buvo pradėta prieš agresiją Ukrainoje, pirmoji kregždė. Taigi, galima numanyti, kad pagal tą patį scenarijų toliau sulauksime dar daugiau panašių viešų analizių, o dar vėliau ant V. Putino stalo, žinoma jau ne viešai, guls kokio nors Rusijos strateginių tyrimų instituto ar kitos panašios institucijos jau labai autoritetinga analizė raginanti imtis konkrečių veiksmų, kaip vėlgi buvo Krymo aneksijos ir agresijos Rytų Ukrainoje atveju.

O tuomet jau, ko gero, tik nuo jėgų balanso pačiame Rusijos politiniame elite bei nuo tikėtinų tokios avantiūros kaštų pačiai Rusijai priklausys V. Putino sprendimas.

Reikia pripažinti, kad Rusijos politinis elitas kol kas nėra vieningas net dėl milžiniškų išlaidų gynybai ekonominės krizės sąlygomis. O išlaidos gynybai ir armijos perginklavimas bei modernizavimas šiuo atveju gali būti itin svarbus rodiklis dėl Rusijos agresyvių planų.

Reikia pripažinti, kad vadinamieji Rusijos liberalai, šiuo atveju vadovaujami finansų ministro Antono Siluanovo ar net premjero Dmitrijaus Medvedevo nuolat pasisako, kad numatytos karinės išlaidos dabar Rusijai tiesiog nepakeliamos. Apie tai, kad Rusijos perginklavimo programą ištiko krizė, savo raporte teigia net Strategijų ir technologijų analizės centras CAST.

Žinant visa tai, o taip pat Rusijos elito skirtingus požiūrius net į tolesnius Rusijos veiksmus Ukrainoje, kol kas tikrai nėra pagrindo teigti, kad D. Rogozino, S. Ivanovo, už jų stovinčio viso Rusijos karinio-pramoninio komplekso ir jų idėjas skleidžiančio „Izborsko“ klubo ketinimai dėl Baltijos šalių būtinai bus realizuoti. Tačiau ši grėsmė privalo būti žinoma ir tinkamai įvertinta.

Be to, tai, kas pastaruoju metu laimi panašias kovas Rusijos ir kieno pusėje vis dėlto šiuo metu yra jėgų balansas, rodo ne vien karo Ukrainoje precedentas, bet ir tai, kad pats V. Putinas, neatsižvelgdamas į už ekonomiką atsakingų liberalų nuomonę Vyriausybėje, nuolat teigia, kad karinių programų finansavimas nebus mažinamas, net jei ekonominė padėtis Rusijos dar labiau pablogės.

Politinių įsipareigojimų nebepakanka

Šiame kontekste svarbu paminėti, kad R. Iščenka, net ir nagrinėdamas galimas „prevencinės Baltijos šalių okupacijos“ pasekmes Rusijai, NĖ KARTO NĖ NEUŽSIMENA, kad kokią nors grėsmę šių planų įgyvendinimui kelia tai, jog Baltijos šalys yra NATO narės.

Toks kone pabrėžtinas abejingumas NATO teikiamoms vadinamosioms 5-ojo straipsnio garantijoms, apie kurias tiek daug šnekama Vakaruose (ir aš asmeniškai tikrai jomis neabejoju), tik patvirtina mano ne kartą formuluotą argumentą, jog bet kokios NATO garantijos, kol jos nėra paremtos pakankamu karių ir ginkluotės dislokavimu agresijai atremti, Rusijoje nėra rimtai vertinamos.

Atvirkščiai, R. Iščenkos analizė leidžia teigti, kad bent jau ta dalis Rusijos elito, kuri puoselėja Baltijos šalių okupacijos planus, Vakarus laiko tokiais silpnais ir neryžtingais, kad jie niekuomet nedrįstų ginti Baltijos šalių. Ypač kylant branduolinio konflikto su Rusija grėsmei.

Todėl, turint galvoje, kad politinis pasirengimas agresijai prieš Baltijos šalis arba bent jau politinė kova pačioje Rusijoje dėl tokio sprendimo priėmimo jau prasidėjo, vienintelė išeitis iš tiesų garantuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumą ir išvengti kone rimčiausio iššūkio paties NATO egzistavimui per visą organizacijos istoriją, yra skubus pakankamai skaitlingų NATO sąjungininkų pajėgų ir gynybai, o net ne atgrasymui reikalingos ginkluotės dislokavimas Baltijos šalyse.

Būtent tokiame bent jau dalies Rusijos elito jau pradėto politinio pasirengimo Baltijos šalių okupacijai kontekste reikėtų vertinti ir Estijos prezidento Toomaso Hendriko Ilveso pagaliau viešai paskelbta žinią: simbolinio pajėgų dislokavimo Baltijos šalyse ir politinių NATO 5-ojo straipsnio garantijų tikrai nebepakanka.

O Baltijos šalys dabar jau privalo vieningai ir geriausia taip pat garsiai, kaip Lietuvos prezidentė kažkada reikalavo NATO gynybos planų Baltijos šalims, skelbti būtinybę dislokuoti jose skaitlingas ir moderniausia ginkluote aprūpintas sąjungininkų pajėgas. Žinoma, tuo pačiu ir pačios prisiimdamos padėties rimtumą atitinkančią savo gynybos naštą.


Marius Laurinavičius, Rytų Europos studijų centro vyr. analitikas
delfi.lt

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Marius Laurinavičius

(54)
(7)
(47)

Komentarai (2)