Rusijos situacija iš pirmų lupų: apie Ukrainą, ekonomiką ir degančią rusišką pirtį (Video)  (2)

Dar viena Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendravimo su liaudimi serija paliko kažkokį dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, ji kaip visada buvo pakankamai turininga.


Kita vertus, kaip TV kanalo RTVi balandžio 17 d. laidoje „Ypatinga nuomonė“ pažymėjo televizijos komentatorius N. Svanidzė: „Man atrodo, jis buvo šiek tiek susierzinęs, jis, palyginti su įprastu elgesiu per tokius bendravimus, buvo šiek tiek apatiškas, nuobodus, aš pasakyčiau, tuščias, nes man susidarė toks įspūdis, jog jis iš viso nieko nepasakė, nieko tokio, ką galima būtų apibūdinti žodžiu žinia (angl. message), pranešimu miestui ir pasauliui, milijonams žmonių, pirmiausia savo elektoratui...“ 

Ir vis dėlto V. Putinas, suskirsčius jo atsakymus į kelis blokus, padarė keletą svarbių pareiškimų. Pradėkime nuo užsienio politikos ir konkrečiai nuo Ukrainos.

Šiuo atveju viskas, anot Rusijos lyderio, „priklausys nuo Kijevo valdžios lankstumo ir politinės išminties“. Ką tai reiškia praktiškai? V. Putinas paaiškino, kad išeitis yra tik viena – reikia laikytis Minsko susitarimų, o pirmiausia įvykdyti konstitucinę reformą ir pradėti spręsti socialines ekonomines Donbaso problemas. Kitaip tariant, arba Ukraina federalizuojasi ir sumoka už viską, ką, jo nuomone, ji pridarė, arba spręs separatistinių teritorijų žmonės (suprask, Rusija). Maskvos statytinis Donecke A. Zacharčenka jau pareiškė, kad niekur grįžti jie neketina, o Mariupolis anksčiau ar vėliau priklausys „liaudies respublikai“. O Rusijoje jau prasidėjo kalbos apie Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ pripažinimą (pavyzdžiui, V. Putino atstovo spaudai D. Peskovo pasakymas, kad žmonės vos ne reikalauja pripažinti separatistus, bei tiesioginis žurnalisto S. Briliovo klausimas prezidentui apie tai, į kurį V. Putinas atsakė, jog viskas priklausys nuo situacijos; Kryme irgi buvo situacija...).

Na ir, be abejo, „sąžiningas“ „sąžiningo“ žmogaus pareiškimas: „Rusijos karinių pajėgų Ukrainoje nėra.“ Šiame kontekste į galvą atėjo frazė iš filmo „Gardemarinai, pirmyn!“, kurią pasakė carinės slaptosios tarnybos vadovas: „Meluoja ir neraudonuoja – mėgstu tokius.“ Kadaise Kremliaus šeimininkas šaltu veidu įtikinėjo visus, kad „žalieji žmogeliukai“ Kryme visai ne Rusijos kariai, o vietiniai savigynos būriai. O vėliau buvo visiems gerai žinomas filmas ir visiškai kitokie pareiškimai. Vien tokie viražai verčia suabejoti V. Putino žodžiais.

Labiau įtikinamas šiuo atveju yra Donecko separatistų karinių pajėgų atstovo iš Peterburgo prisipažinimas apie operaciją Debalcevėje: „Tai Rusijos kariuomenė, buriatai. Jų dėka, šios sunkiosios technikos dėka ir paėmėme Debalcevę. Iš Luhansko liaudies respublikos pusės užeidavo tankai ir Rusijos daliniai... Bet aš manau, kad tai jau ne paslaptis“ (ir tai tik vienas iš daugelio tokio pobūdžio atviravimų).

Trumpai sakant, Rusija Ukrainoje veikia pagal principą: arba mes laimime, arba jūs pralaimite. Jeigu Minsko susitarimų rėmuose nepavyks prastumti Ukrainos federalizacijos idėjos (o greičiausiai nepavyks), turbūt atsinaujins aktyvūs kariniai veiksmai su aktyviu rusų kariuomenės, be kurios separatistų puolimas neįmanomas, dalyvavimu. Ir Vakarų reakcija V. Putinui, atrodo, nėra svarbi. Taip, šiandien jis, vaizduodamas „taikos balandį“, vis dar bando įtikinti (suskaldyti) Europą atsisakyti sankcijų, tačiau viduje greičiausiai susitaikė su mintimi (ir pasiūlė tą patį padaryti šalies verslininkams), kad to nebus, ir yra pasiruošęs veikti kietai. Spausti Rusiją, anot jos prezidento, beprasmiška – reikia gerbti Rusijos interesus, kuriuos ji gins ir toliau.

Pavyzdžiui, Irane. Daug triukšmo sukėlė žinia, kad Teheranas vis dėlto gaus priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemas S-300. Labiausiai sunerimo Izraelis. Tiesioginės grėsmės jam dėl to sandėrio nėra, bet potencialaus žydų oro smūgio Irano branduoliniams objektams sėkmė tampa abejotina. O V. Putinas taip ir pasakė – tokios ginkluotės tiekimas yra atgrasymo faktorius. Maskva jau seniai remia šiitišką bloką Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, o konkrečiai – Teherano atveju per S-300, tikėtina, dar bandys siekti veiksmų derinimo energetinėje srityje, jei Iranas taps visaverčiu pasaulinės naftos ir dujų rinkos žaidėju (panašiai kaip Kinijos draugystė perkama, parduodant jai S-400 kompleksus).

Bet ar Iranas ir Kinija (ką jau kalbėti apie Kazachstaną ir Baltarusiją) iš tiesų yra Rusijos sąjungininkai? Kaip pažymėjo jau minėtas N. Svanidzė: „Klausimas apie sąjungininkus prezidento ryškiai nepradžiugino, nes atsakymas, cituojant klasikinę Aleksandro III repliką, kad Rusija turi tik du sąjungininkus – armiją ir laivyną, klausytojų tikrai nedžiugina. Armija ir laivynas – puiku, bet klausimas ne apie juos. Jeigu vienišas žmogus galvoja ne apie tai, kaip sutvarkyti savo gyvenimą, o bando įtikinti save, kad jam iš viso niekas nereikalingas, tai yra tam tikros nevilties požymis. (...) Jeigu paimsime artimiausius sąjungininkus, tai aiškėja, kad su Kazachstanu dabar – prekybinis karas, o Lukašenka šiuo metu akivaizdžiai flirtuoja su Vakarais, ir niekas iš jų nepripažino Krymo kaip Rusijos Federacijos subjekto. Aiškėja, kad su sąjungininkais nelabai kas.“

Ir suprantama – kodėl. Nors V. Putinas bandė visus įtikinti, kad tai SSRS primetinėjo savo raidos modelį, o Rusija imperinių ambicijų neturi, turbūt mažai kas tuo tiki, ir, pavyzdžiui, Kirgizija veržiasi į Eurazijos sąjungą tik todėl, kad tikisi, jog Maskva paprasčiausiai finansuos jos raidą. Bet problemėlė ta, kad naftos kaina nukrito ir, kaip „Putino eterio“ metu pasakė A. Kudrinas, „senas augimo modelis neturi perspektyvų, o naujo nematyti“. Kitaip tariant – neaišku, ar Rusija ekonomiškai patemps savo geopolitines ambicijas.

V. Putinas mano, kad patemps. Jo kalba apie šalies ekonominius rodiklius ir raidos perspektyvas šioje srityje buvo gana optimistinė (akcentavo BVP ir pramoninės gamybos augimą, rekordinę naftos gavybos apimtį bei gerą derlių ir nedarė tragedijos iš kapitalo nutekėjimo). Rusijos vadovas konstatavo, jog situacijos korekcija turėjo įvykti bet kuriuo atveju, nes atlyginimai ilgą laiką augo greičiau nei darbo našumas. Kritusios naftos kainos ir Vakarų įvestos sankcijos, anot jo, tik pagreitino permainas, bet šalis sėkmingai įveikė turbulencinį laikotarpį. Šiame kontekste V. Putinas pabrėžė, kad Vakarai tikėjosi, jog Rusijai nepavyks, ypač turint omenyje užsienio įsiskolinimų grąžinimo piką ir vakarietiškų kreditavimo galimybių uždarymą, bet jų planas neišdegė.

Bendra jo žinia buvo paprasta – nepaisant sunkumų (pavyzdžiui, infliacijos), jėgų ir resursų krizei įveikti užteks, ir gal net greičiau negu per dvejus metus, nes situacija klostosi geriau, negu tikėtasi. Dabar, pasak V. Putino, iš esmės vyksta perėjimas prie naujo raidos etapo – krizė tapo galimybių langu (pavyzdžiui, importo kaitos srityje), ir antikrizinis vyriausybės planas greitai turėtų pademonstruoti savo efektyvumą. Kartu Rusijos prezidentas pabrėžė, jog reformas reikia vykdyti vadovaujantis ne tik protu, bet ir širdimi. Kitaip tariant, šis procesas turi vykti be socialinio skausmo, kurį pateisina liberalai, nors tai ir atsiliepia ekonominiam augimui (atsigavimui), kuris galėtų būti spartesnis.

Istorija su kosmodromu „Vostočnyj“ pademonstravo, kad korupcijos mastai Rusijoje vis dar didžiuliai, bet prezidentas nusprendė dar kartą iškelti visa tai į viešumą – matyt, tam, kad parodytų, jog viską žino ir kovoja su kenkėjais (juk davė įsakymą patikrinti). Galiausiai, jis rekomendavo valstybinių korporacijų vadovams vis dėlto atskleisti gaunamas pajamas savo noru. Pažiūrėsime, ar bus išgirstas.

Apskritai vienareikšmiškai pasmerkti ar pagirti V. Putino ir jo vyriausybės ekonominį kursą dar anksti. Jo (ne)efektyvumas turėtų paaiškėti neilgai trukus. Tačiau akivaizdu, kad problemų užtenka (jeigu viskas būtų puiku, Rusijos finansų ministras A. Siluanovas greičiausiai nesiūlytų didinti pensinio amžiaus). O svarbiausia, kaip šių metų vasario pradžioje pažymėjo žinomas Rusijos ekspertas S. Karaganovas, nors sąlygos Rusijos proveržiui šiuo metu yra palankiausios per visą istoriją, kol kas nematyti, kad šalies elitas būtų pasiruošęs keisti ekonomikos modelį.

Na ir pabaigai apie profesionaliai sukurtą emocinį dialogo su liaudimi foną bei humoro elementus. Pirmąjį užtikrino du vaizdo įrašai: moteris su ašaromis akyse prašė prezidento padėti po viską sunaikinusio gaisro Krasnojarsko krašte, o neįgali mergaitė paprašė treniruoklio. O pralinksmino visus istorija apie tai, kaip V. Putinas ir G. Schroederis vos nesudegė rusiškoje pirtyje.

Apibendrinant galima sakyti, jog šį kartą Rusijos vadovas buvo ryškiai susirūpinęs tuo, kas dedasi šalyje, ir kaip niekad atsargus savo atsakymuose. Akivaizdžiai bandė įkvėpti Rusijos žmonėms pasitikėjimo savo jėgomis, bet negailestinga praktika (surežisuota ir spontaniška) vis grąžindavo jį ant žemės. Tai buvo labiau žadanti nei atsakanti galingiausio žmogaus pasaulyje (jeigu tikėtume „Time“) TV linija.

Atsakymai turėtų paaiškėti jau greitai...

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Vadim Volovoj
(23)
(4)
(19)

Komentarai (2)