Įgulos vadas Ivanas Pankovas vėliau prisiminė, kad iš pradžių „SSSR-V6“ pakilo tik į 100–150 metrų aukštį, nes buvo perkrautas 5,7 tonų degalų. Norėdami pažymėti savo kelią, įgula, pasiekusi paskirtas vietas, tokias kaip Novgorodas, turėjo išmesti pranešimų maišus (mažus konteinerius su parašiutais).

Kitą dieną aeronautai pateko į cikloną. Pankovas sovietų žurnalistams pasakojo, kad tai buvo sunkiausia maršruto dalis: cepelinas 20 valandų skrido pro storus debesis ir stiprias liūtis. Spalio 1-ąją įgula pakeitė maršrutą ir šiek tiek pasuko į vakarus, kad išskristų iš blogo oro. Todėl cepelinas nepasiekė Kazanės ir vietoj to patraukė į Ivanovą (250 km į šiaurės rytus nuo Maskvos).

Po ciklono įgula nesusidūrė su jokiais naujais sunkumais ir spalio 3 d. pasiekė Vasilsurską (520 kilometrų į rytus nuo Maskvos) – gyvenvietę, kurioje turėjo pasukti ir grįžti tiesiai į Maskvą ir užbaigti skrydį.

Praėjus daugiau nei 100 valandų skrydžio, įgula suprato, kad jų užduotis įvykdyta, tačiau jie turėjo pakankamai išteklių tęsti ir žemės kontrolė leido „SSSR-V6“ praleisti papildomas 24 valandas ore ir nusileisti spalio 5 d. 17 val.

Įgula nuo Maskvos pasuko į Vladimirą (180 kilometrų į šiaurės rytus nuo Maskvos), tada grįžo į sostinę ir nusileido maždaug 17.15 val. Taigi, „SSSR-V6“ skrydis truko 130 valandų 27 minutes – tai buvo naujas pasaulio rekordas.

Tačiau sovietų administracija į šį pasiekimą žiūrėjo gana skeptiškai: įgula buvo apdovanota tik nedidele pinigine premija, o dirižablių pramonė negavo jokio papildomo finansavimo.

Katastrofa

Po rekordinio skrydžio cepelinas „SSSR-V6 Osoaviakhim“ toliau buvo naudojamas. 1938 metų pradžioje dirižablis ruošėsi skrydžiui į Novosibirską (2800 kilometrų į rytus nuo Maskvos), tačiau šis planas staiga buvo atšauktas. Keturių Arkties tyrinėtojų grupė, vadovaujama Ivano Papanino, Arkties vandenyne pateko į bėdą: jie aptarnavo poliarinę stotį ant dreifuojančio ledo, kuris staiga sutrūkinėjo.

Gelbėti tyrinėtojų buvo išsiųsti ledlaužiai, tačiau kai kurie „SSSR-V6“ įgulos nariai vasario 4 d. pasisiūlė leisti jiems pabandyti skristi į Murmanską (1500 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Maskvos), o paskui į poliarinę stotį ir pasiekti tyrinėtojus greičiau nei laivai.

Pasiūlymas buvo priimtas ir vasario 5 d. „SSSR-V6“ su 19 žmonių įgula laive pradėjo kelionę, kuri netrukus peraugs į tragediją. Kitą dieną dirižablis pasimetė, atsitrenkė į kalną Neblo, ir užsidegė netoli Kandalaksha miesto (200 km į pietvakarius nuo Murmansko). 13 įgulos narių žuvo. Kiti patyrė nedidelius sužalojimus, o vietiniai gyventojai netrukus juos išgelbėjo iš avarijos vietos.

Viktoras Pochekinas, vienas iš išgyvenusių katastrofą, prisiminė, kad vasario 6 dieną dirižablis įskrido į gausų sniegą ir debesis. 19:30 val. šturmanas Georgijus Mijakovas sušaukė, kad priešais cepeliną yra kalnas. Antrasis vadas Ivanas Pankovas nukreipė cepeliną aukštyn, kad išvengtų susidūrimo, tačiau manevras nepavyko – cepelinas rėžėsi į kalną ir kilo gaisras.

Oficialių tyrimų rezultatai rodo, kad prieš katastrofą dirižablis skrido 300–350 metrų aukštyje, o toje vietoje esantys Khibiny kalnai yra daugiau nei kilometro aukščio. Be to, Pankovo ​​mintis nukreipti dirižablį aukštyn buvo neteisinga – įgula turėjo išmesti visą sausą krovinį, kad greičiau pasiektų reikiamą aukštį. Tuo pačiu metu blogas oras ir tamsa neleido Myachkovui pamatyti Neblo kalno – šturmanas jį pamatė likus maždaug penkioms sekundėms iki avarijos.

Tyrimo komisija taip pat nustatė, kad net įgula nebuvo gerai pasirengusi: pavyzdžiui, Pochekinas (vienas iš įgulos narių) per tardymą patvirtino, kad tik išvykimo dieną sužinojo, kad buvo pasirinktas skrydžiui. Visos šios problemos sukėlė katastrofą.

Ivano Papanino komanda buvo išgelbėta vasario 19 d., tačiau sovietų dirižablio pramonė žuvo kartu su „SSSR-V6“. Po tragedijos buvo pastatyta tik pora cepelinų. 1940 m. sovietų administracija nustatė, kad dirižablių pramonė yra neperspektyvi, ir uždarė programą visam laikui.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Russia Beyond

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()