Rusijos patarimas dėl Afganistano  (30)

Rusijos Federacijos nuolatinis atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas ir generolas Borisas Gromovas išplatino pranešimą „Rusijos patarimas dėl Afganistano“, kuris buvo plačiai atspindėtas pasaulio žiniasklaidoje; sausio 12 dieną jį išspausdino dienraštis „New York Times“.

Pagal trukmę NATO vadovaujamą operaciją Afganistane netrukus bus galima lyginti su Sovietų Sąjungos vykdytais kariniais veiksmais. Bet tai, ką mes darėme prieš dvidešimt metų, iš esmės skiriasi nuo to, kas vyksta šiomis dienomis.

Mes kovojome prieš dabartinio Talibano kovotojų tėvus „vienas prieš vieną“, tuo tarpu Vakarų pajėgos renkasi atakas iš oro. Tai leidžia jiems išsaugoti karių gyvybes, tačiau neapsaugo nuo tragiškų klaidų, kurios pareikalauja civilių aukų.

Pasikeitė ne tik karybos būdai ir priemonės, vystėsi visas pasaulis. Todėl būtų klaidinga lyginti šias dvi operacijas, pagal naudojamą ginkluotę ar amuniciją ir moralinę žalą. Dar sudėtingesnis iššūkis yra suprasti tolimesnes politines implikacijas NATO, Vakarų saugumui ir Centrinės Azijos ateičiai. Visoms trims pusėms būtinas NATO misijos Afganistane tęstinumas.

Pastaruoju metu Europos valstybių tarpe buvo girdima siūlymų skubiai mažinti dalyvavimą NATO vadovaujamoje Tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų (ISAF) misijoje Afganistane. Tai buvo grindžiama neatsakingais pacifistiniais argumentais.

Taiką mylinčių Europiečių nacionalinis savanaudiškumas yra suprantamas. Nuolatinės blogos naujienos iš Afganistano: karių aukos, skandalingi incidentai, į kuriuos įsipainioję NATO kariai, teroristų veikla ir civilių išgyvenimai.

Niekam nėra malonios prastos žinios, ypač kai jos ateina iš provincijų, kuriose dislokuoti tos valstybės kariai. Afganistano problema sukelia didėjantį susierzinimą, nuovargį ir neteisingą supratimą visuomenėje. Be to, tai gadina NATO, kaip „paties sėkmingiausio aljanso pasaulyje“, įvaizdį.

Kyla logiškas klausimas, kodėl turėtume visame tame dalyvauti. Nors galingiausia NATO valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos – laiko misiją Afganistane labai svarbia, tačiau Aljansas jungia dar 27 kitas valstybes, o kai kurios iš jų įstojo dėl priežasčių, kurios mažai kuo siejasi su didvyriškumo demonstravimu tolimuose kraštuose.

Tai ir yra priežastis, kodėl ši operacija yra NATO raidos lūžio taškas. Jei Aljansas nesugebės įveikti šios užduoties – 28 valstybių narių tarpusavio įsipareigojimai liks neįgyvendinti, – Aljansas praras savo moralinį pagrindą ir egzistavimo prasmę.

Visi per daug gerai žinome, kas atsitinka sąjungoms, kurios tampa beprasmės. Karas Afganistane buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, lėmusių Sovietų Sąjungą sugriuvimą.

Pareigūnai Briuselyje ir Vašingtone, galvojantys apie greito atsitraukimo strategiją, ISAF misijai kuria savižudybės planą. Karių išvedimas nepasiekus pergalės gali sukelti politinį Vakarų saugumo struktūrų griuvimą.

Tai Rusiją jaudina kur kas mažiau nei pasekmės pačiam regionui. Sovietų karių išvedimas iš Afganistano 1989 metais buvo ne gėdingas pabėgimas. SSRS kariuomenė pradėjo intervenciją į šalį, įvykdė savo užduotis – kitaip nei amerikiečiai Vietname – ir sugrįžo į tėvynę.

Tiesą sakant, mes buvome pirmieji, kurie ėmėmės ginti Vakarų civilizacijas nuo musulmonų fanatikų. Niekas mums už tai nepadėkojo. Priešingai – visi trukdė mūsų veiksmams: JAV, NATO, Iranas, Pakistanas, netgi Kinija. Po SSRS kariuomenės išvedimo, Nadžibulos (Najibullah) vyriausybė, kurią po savęs palikome Kabule, išsilaikė dar trejus metus.

Reikia pripažinti, kad Sovietų kariai padarė daugybę klaidų Afganistane. Mes neturėjome mokytojų.

Kiek ilgai Afganų vyriausybė išsilaikytų šiandien, jei būtų palikta viena kovoti prieš Talibaną? Greitas chaoso įsigalėjimas laukia Afganistano kaimyninių valstybių, jei NATO atsitrauks, teigdama, kad pasiekė savo tikslus. Atsitraukimas stipriai paskatintų Islamistų kovotojus, destabilizuotų Centrinės Azijos respublikas ir sukeltų didžiulę bangą pabėgėlių, kurių tūkstančiai užplūstų Europą ir Rusiją.

Tai smarkiai paskatintų ir narkotikų plitimą. 2008 metais Afganistane buvo pagaminta 7700 tonų opiumo – 40 kartų daugiau nei 2001 metais, kuomet tarptautinės pajėgos pradėjo misiją. Jei net ISAF buvimas negali pristabdyti Talibano narkotikų verslo, nesunku suprasti, prie ko privestų NATO vadovaujamų pajėgų išvedimas. Kai žmonės Vakaruose skaičiuoja NATO karių karstus iš Afganistano, neleiskime jiems pamiršti įtraukti ir amerikiečių bei europiečių, kurie savo šalyse mirė nuo Talibano platinamo heroino.

Operacijos Afganistane „laiminga pabaiga“ neateis paprasčiausiai po Osamos Bin Ladeno mirties. Mažiausiai, ką turi padaryti NATO, yra konsoliduoti stabilų politinį režimą šalyje ir užkirsti kelią viso regiono „talibanizavimui“.

Tokia yra Rusijos pozicija. Mes esame pasiruošę padėti NATO įgyvendinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandatą Afganistane. Mes visiškai nepatenkinti kapituliacijos nuotaikomis, vyraujančiomis NATO vadavietėje, kurios yra pridengiamos „žmogišku pacifizmu“ ar pragmatizmu.

Mes primygtinai raginame, kad NATO kariai pasiliktų šalyje iki bus užtikrintos būtinos sąlygos stabiliai veikti vietos valdžios institucijoms, kurios gebėtų savarankiškai sustabdyti radikalias jėgas ir kontroliuoti visą šalies teritoriją. Tai yra priežastis, kodėl mes padedame NATO sudarydami sąlygas krovinių ir mokymų personalo tranzitui į Afganistano, įskaitant ir pareigūnus kovojančius su narkotikų gamyba ir platinimu.

Vis dėlto mūsų bendradarbiavimas su NATO yra gana ribotas, kadangi mes nesiunčiame savo karių į Afganistaną. Mes buvome ten anksčiau ir mums tai nepatiko. Tačiau mes ruošiame Kolektyvinio Saugumo Sutarties Organizacijos (CSTO) greitojo reagavimo pajėgas – Rusijos ir kitų Centrinės Azijos sąjungininkių elitinių pajėgų operacinį junginį – tam atvejui, jei NATO patirtų fiasko.

Tuo tarpu NATO turėtų imtis studijuoti mūsų karą Afganistane, kuriame Sovietų Sąjungai pavyko sustabdyti Islamo fundamentalistų puolimą dešimtmečiui.

Aut. teisės: politika.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (30)