Atominiai spąstai Lietuvai  (20)

Tik pastaruoju metu, praskleidus krizinės ar antikrizinės panikos šydą, pasigirdo pavienių balsų apie strategiškai reikšmingą energetinį pavojų Lietuvai. Ne, jį sukėlė ne eilinis Rusijos dujų karas su Ukraina, atsiliepęs ir Europos Sąjungos (ES) šalims. Ir ne visi kiti Kremliaus bandymai toliau plėtoti agresyvią energijos išteklių eksporto politiką.

Šį kartą gana greito realizavimo apmatus įgavo Baltarusijos planai statyti naują atominę jėgainę... 20 km nuo Lietuvos sienos ir 55 km nuo Vilniaus.

Kaliningrado korta

Kai didelėmis pastangomis buvo brukamas „Leo LT“ projektas, jį remiančios politinės jėgos piešė gražias Lietuvos, kaip regioninės branduolinės energetikos lyderės, perspektyvas. Buvo kalbama, neva mūsų elektros importu bus suinteresuoti ne tik tuomet į projektą entuziastingai įsitraukę latviai, estai bei lenkai, bet ir Šiaurės šalys, greta esanti Kaliningrado sritis, Baltarusija, Ukraina.

Vėliau buvo partnerių atšalimo laikotarpis, ko gero, nulemtas ir būsimų elektrinės galių nepasidalijimo (čia skaudžiausiai reagavo lenkai), ir vietinių peripetijų dėl „Leo LT“ ketinimų, sukėlusių neaiškumų Latvijai ir Estijai. Pastaroji netrukus užsiminė apie ketinimus savarankiškai „pasikinkyti atomą“. Apie tokius ketinimus prabilo ir Varšuva. Tačiau bent jau kol kas šių šalių ketinimai neturi jokių rimtesnių realizacijos formų.

Pirmas rimtas signalas, kad, nenustatydama aiškių sąlygų, terminų ir tikslios būsimos elektrinės darbo pradžios datos, Lietuva praras strateginę iniciatyvą siūlant regionui pigią energiją, buvo Maskvos pareiškimas apie ketinimus statyti branduolinį reaktorių Kaliningrado srityje. Turint omenyje, kad estai ir lenkai savarankiškos branduolinės patirties neturi, o rusai – dar ir kokią, nors ir su nenuplaunama Černobylio dėme, Kremliaus ketinimus reikėjo įvertinti rimtai.

Tačiau visuotinio Gedimino Kirkilo optimizmo metu tam, ko gero, nebuvo laiko. Juk į Kaliningradą mūsų šalyje ir taip nekreipiama daug dėmesio. Na ir kas, kad šalia Lietuvos yra labiausiai militarizuota Europos teritorija, kurią su didžiąja tėvyne dar jungia ir karinis tranzitas per mūsų šalį.

Na ir kas, kad kol Lietuvoje vilkinami pajūrio plėtros problemų sprendimai, Rusija Baltijos pakrantę būtent Kaliningrado srityje ketina paversti regioninio poilsinio turizmo centru su lošimo namais, SPA centrais, prabangiais viešbučiais ir t. t. Beje, rusų planuojama elektrinė turėtų būti nelabai toli Jurbarko, o jai aušinti numatoma naudoti Nemuno vandenį.

Žinant, kokio kiekio vandens reikia bent 1 000 megavatų jėgainei aušinti, galima pasidžiaugti nebent tuo, kad nuslūgęs Nemunas nebegrasins potvyniais Lietuvos teritorijoje esančiam žemupiui. Tačiau tai tik juodasis humoras, nes vargu ar rusai apsiribos tokiais mažais pajėgumais.

O kur dar išaugsianti konkurencija dėl elektros eksporto rinkų, nes darbo jėga Rusijoje visuomet buvo pigesnė, gamybos sąnaudos mažesnės, o prognozuoti kvalifikuotos rusakalbės darbo jėgos nutekėjimą iš Ignalinos į Kaliningradą po mūsų elektrinės uždarymo galima per daug neabejojant.

Lyg rusų ketinimų būtų negana

Tačiau tuomet, kai Andriaus Kubiliaus kabinetas karštligiškai ieškojo išeičių iš krizinės situacijos, apie kurią anksčiau tarsi niekas nekalbėjo, o buvę socialdemokratų, dabar – konservatorių, bendražygiai liberalcentristai naiviai nežinojo, ne pati maloniausia žinia atsklido iš Baltarusijos.

Netoli Lietuvai labai svarbios istorinės etninės vietos – Gervėčių, Astrave, esančiame vos 20 km nuo Lietuvos valstybinės sienos ir 55 km nuo mūsų šalies sostinės, jau šiemet prasidės naujo atomininkų miestelio statybos, kurios, pagal baltarusių planus, bus baigtos kitais metais, o iki 2016 m. ten iškils pirmasis 1 000 megavatų galios reaktorius. 2018 m. planuojama paleisti ir antrąjį. Tokio paties galingumo.

Abiem jiems aušinti, pasak Baltarusijos atstovų, bus naudojamas Neries vanduo – naujos atominės jėgainės vėsos poreikiams patenkinti jo reikės apie ketvirtadalio visos upės išteklių. Galima tik įsivaizduoti, kokia Neris pasieks Vilnių. Žinoma, kalbant grynai apie vandens išteklių naudojimą, Baltarusija taip pat gali reikšti pretenzijas dėl Ignalinos atominei elektrinei aušinti naudojamo Drūkšių ežero, kurio dalis priklauso ir mūsų kaimynams, vandens.

Tačiau tada, kai buvo priimtas sprendimas dėl elektrinės statybų Ignalinoje, Maskvos valiai vargu ar buvo galima prieštarauti. Juolab kad aplink minėtąjį ežerą turėjo stovėti anaiptol ne du likę reaktoriai. Trečiojo statyba buvo sustabdyta po Černobylio avarijos, o sovietinę gigantomaniją primenantis maketas, esantis elektrinėje, rodo, kad iš viso buvo planuota suręsti dvylika (!) blokų.

Tačiau tai sovietinė praeitis, Lietuvai, deja, besibaigianti jau ES realybėje, palikdama mus su rusiškų dujų importo augimo perspektyva ir konkrečiais kaimynų branduolinių statybų planais. Kad baltarusiai tokių turi, abejonių nėra. Tą įrodo ne tik prasidėsiančios infrastruktūros statybos, bet ir sutartis su Rusijos bendrove „Rosatom“, reiškianti, kad po Vakarų bendrovių nesusidomėjimo šiuo projektu Astrave bus montuojami rusiški reaktoriai. Galbūt modernūs ir patikimi, juk tokius patobulintus turime ir Ignalinoje, trokštame vieno iš jų veiklos pratęsimo, tačiau jei jau Kremliui niekas nedraudžia naudoti dujų kaip spaudimo įrankio, kuo branduolinis reaktorius skiriasi nuo jo veiklai reikalingo kuro?

Galima sakyti, kad informacija apie Rusijos ir Baltarusijos energetinius planus gali turėti ir propagandinį pobūdį, siekiant pagąsdinti Lietuvą, kad ji, būdama regiono branduolinės energetikos centru, labai greitai rizikuoja nusiristi į energetinės provincialės vietą. Tačiau kokia būtų tokios propagandos logika? Juk jei šalies valdžia turėtų tvirtus strateginius prioritetus ir formuotų juos pagal atsirandančias grėsmes, toks informacijos iš gretimų šalių srautas skatintų tik spartinti vietinių problemų sprendimą, siekiant šiose lenktynėse būti pirmiesiems. Tačiau dabartiniai vidaus debatai dėl Lietuvos energetinės ateities labiau primena trypčiojimą pelkėje.

Nepamirškime, kad Vakarų Europai ir Šiaurės šalims, kurios dar turi ir itin išvystytą alternatyviosios energetikos sektorių, vieninteliu elektros energijos importo kriterijumi gali būti jos kaina. Žinoma, Baltarusija taip pat neturi eksportui reikalingų jungčių, tačiau ir mes apie jas jau daug metų tik kalbame. O juk nutiesti liniją iš Astravo į Lenkiją tikrai nebus sunkiau nei iš Ignalinos, jei ten dar kada nors kas nors stovės.

Be to, nereikia pamiršti ir jau minėto kadrų klausimo. Baltarusija Ignalinos elektrinės specialistams, kuriems jau šiemet gresia netekti darbo, gali pasirodyti dar priimtinesnis variantas nei Kaliningradas. Na, jis juk artimesnis. O iš kur tuomet Lietuva ims specialistų savo naujai atominei elektrinei? Samdys brangiai kainuojančius darbuotojus iš Vakarų ir taip didins eksploatacijos išlaidų naštą? Ar stebuklingu būdu per optimistiškai trumpą naujos elektrinės statybos laiką sugebės parengti savus? Kur?

Galų gale yra ir ekologinių aspektų, kadaise, beje, turėjusių milžinišką įtaką Sąjūdžio atsiradimui. Astravo rajonas yra seismiškai aktyviausia Baltarusijos zona, o prieš šimtą metų ten net buvo užfiksuotas rekordinis žemės drebėjimas regione, siekęs 7 balus pagal Richterio skalę. Kaip žinome, gamtiniai kataklizmai turi tendenciją kartotis (prisiminus, jog viena iš hipotezių, dėl ko įvyko Černobylio katastrofa, kalba apie seisminio aktyvumo pasekmes, tokie Baltarusijos planai nuteikia labai skeptiškai...).

O jei dar pridėsime visuotinio atšilimo daromą įtaką? Sovietų Sąjungos laikais, esant bendrai „didžiosios tėvynės“ teritorijai, į sienas tarp respublikų vykdant grandiozinius projektus mažai kas kreipė dėmesį. Todėl kai apsauginė Černobylio 30 km zona įsiterpė į Baltarusijos teritoriją, niekas neprieštaravo. Ką 1986 m. balandžio 26 d. nulėmė oro sąlygos, žinome visi. O Astravas, kaip jau buvo minėta, yra vos už 20 km nuo Lietuvos. Ir tai jau ne dviejų broliškų respublikų, bet suverenių valstybių ir ES bei autoritarinės valstybės siena.

Nesivaikyti tuščių tikslų

Šiandien akivaizdu, kad kol Lietuva gyveno euforijoje, jog kartu su latviais, estais ir lenkais, nepaisydama aršių ginčų su pastaraisiais dėl megavatų pasidalijimo, statys naują atominę jėgainę, kartu su šiuo entuziazmu susiformavo realiais planais, sutartimis ir datomis paremtos branduolinės energetikos „replės“. Tačiau reikia pripažinti, kad po itin dideliais politiniais ginčais apaugusio „Leo LT“ steigimo mūsų šalyje nesimato jokių aiškesnių veiksmų, susijusių su naujos jėgainės statybomis (tiesa, naujos statybos parengiamieji darbai lyg ir vyksta). Tiesą sakant, nesimatė jų ir siekiant pratęsti dabartinės elektrinės veiklą, bet čia jau atskira tema.

Todėl šiandien, girdint kalbas, kad galbūt dėl naujos jėgainės Lietuvoje ir neverta plėšytis, ypač gąsdinantis vietinio energetinio monopolio baubu, tai reikia vertinti itin atsargiai. Ypač kai jos grindžiamos argumentais, kad pigesnę elektrą galėsime pirkti iš Baltarusijos ar Kaliningrado. Ko tuomet vertos visos mūsų kalbos apie energetinę nepriklausomybę? Ir kaip galima pasikliauti energijos pardavėjais iš Rytų, kai matome, kaip dujų tranzitu per Ukrainą manipuliuoja Kremlius?

Faktas, kad nuosava atominė elektrinė, bent jau vienas blokas, garantuotų mūsų vidinės energetinės rinkos gerovę, sunkiai nuginčijamas. Ir ryžtingas apsisprendimas ją statyti, paremtas sutartimis, terminais ir projektais, kurių reikia, net jei ir yra potencialių partnerių ambicijų, būtų pati geriausia priemonė, leisianti kiek atvėsinti Lietuvos kaimynių azartą pirmauti branduolinių jėgainių statybos srityje. Be to, užuot gyvenus vietinėmis aistromis dėl „Leo LT“ ugnikalnio, būtų pravartu pripažinti, kad pasiekti vienybės su jau minėtais partneriais nepavyko, ir susitelkti ties investicijų paieška bei to paties „Leo LT“ kontrolės mechanizmų kūrimu. Ir nekurti jokių milžiniškų atominės energijos planų, o susikoncentruoti ties vieno bloko, skirto, visų pirma, vidaus poreikiams, statyba.

Žinoma, šiandien tokius planus galima vertinti itin skeptiškai dėl ekonominės krizės. Tačiau būtent panika – geriausias minėtos krizės draugas, o ilgalaikių strateginių prioritetų identifikavimas ir jų laikymasis yra tai, kas lems šalies pirmavimą regione po to, kai bėdų ims mažėti.

Aut. teisės: Žurnalas „Valstybė“
Žurnalas „Valstybė“
Autoriai: Darius Varanavičius

(0)
(0)
(0)

Komentarai (20)