„Sovietų kasdienybė“ – nuo­dug­nus sovie­tų žmo­gaus kas­die­ny­bės nor­mų ir ano­ma­li­jų ty­ri­mas, api­man­tis lai­ką nuo ka­ri­nio ko­mu­niz­mo iki Sta­li­no mir­ties. Pir­mą kny­gos lei­dimą (1999) da­­lis re­­cen­­zen­tų su­ti­ko, švel­niai ta­riant, prie­šiš­kai – Lebina kal­tin­ta so­vie­ti­nės pra­ei­ties juo­di­ni­mu. Tuo tar­pu antra­sis lei­dimas pa­te­ko į „Švietėjo“ pre­mi­jos long listą.

Tiesioginis kasdienybės normavimas: maisto kultūra

Lozungai „Mėsa kenkia“ ir „Kruopščiai kramtydamas maistą, padedi visuomenei“ – ne literatūrinė Ilfo ir Petrovo išmonė, o istorinė XX amžiaus trečiojo dešimtmečio realybė. Sovietų maitinimosi teoretikai primygtinai patarė riebalų trūkumą racione kompensuoti riebalais iš kedro riešutų, sojos, arbūzų sėklų, moliūgų, o baltymų – žirniais, pupomis, rūgštynėmis ir špinatais. 1920–1930 metais pasirodė daugybė kulinarinių knygų, padėjusių šeimininkėms suktis iš produktų trūkumo ir ruošti patiekalus daugiausiai iš bulvių, sūdytos mėsos ar sojų. Atsirado juokeliai produktų tema; pavyzdžiui, 1928 metais Leningrade aptikti du plakatai . Pirmame – Lenino portretas ir užrašas „Šalin Leniną su arkliena“, antrame – Nikolajaus II portretas ir užrašas „Šen Nikolajų su kiauliena“.

Komentarai (39)