Teisingiau už „Tiesą“. Iš kur KLDR gyventojai gauna informaciją  (2)

Internetas Šiaurės Korėjoje, kaip žinia, uždraustas, o užsienio radijo stočių klausymasis ir informacijos gavimas iš kitų žiniasklaidos priemonių baudžiamas kalėjimo bausme – iki dviejų metų katorgos; o jei kaltinamasis kenkėjiškųjų laidų klausėsi penkis ir daugiau kartų, bausmė išauga iki penkių metų. Šiaurės korėjiečiai informaciją turi semti tik iš valstybinės žiniasklaidos, o turint omeny, kad KLDR didelės problemos su elektros tiekimu, ypatingą vaidina spausdintiniai leidiniai – visų pirma laikraščiai.

Pagrindinis šalies laikraštis, be abejo, yra oficialusis Korėjos Darbo partijos Centro komiteto oficialusis leidinys „Nodon sinmun“. Jo vaidmuo Š. Korėjos politikoje daug didesnis, nei visų kitų laikraščių kartu paėmus, tad didžiąją dalį šio straipsnio būtų išmintinga paskirti būtent jam.

Pagrindinis šalies laikraštis

Pirmasis „Nodon sinmun“ numeris išleistas 1945 m. lapkričio 1 dieną. Tada jis vadinosi „Chǒngro“ – korėjietiškai „Teisingas kelias“; ji buvo oficialus Korėjos komunistų partijos Š. Korėjos organizacinio biuro organas ir buvo leidžiamas kartą per savaitę. Beje, Kim Ir Senas pirmą kartą buvo paminėtas tik antrame numeryje, lapkričio 7 dieną; numeris, aiškus daiktas, buvo pašvęstas Spalio revoliucijos metinėms.

Kai 1946 metais buvo sukurta Korėjos Darbo partija, laikraščio pavadinimas pakeistas į „Nodon sinmun“ (kor. 로동신문) ir toks išliko iki šiol. Išvertus iš korėjiečių kalbos, tai reiškia „Darbininkų laikraštis“. Beje, verta paminėti, kad korėjiečių kalbos šiauriniame variante pripažįstamas jo tarimas kaip „Rodon sinmun“, o „Nodon“ – sena tarimo norma, kurios jau beveik niekas nesilaiko, išskyrus gal tik senosios mokyklos Š. Korėjos diktatorius.

Palyginus su „Nodon sinmun“, stalinistinė „Pravda“ buvo netgi ne gaivaus oro gurkšnis tvankiame kambaryje, o netikėtas praregėjimas

Įkūrus pagrindinius Š. Korėjos valdymo institutus, „Nodon sinmun“ užėmė korėjietiško „Pravdos“ analogo vietą – tai yra, partinės vadovybės pranešimų skleidėjo. Laikraščio dizainas keitėsi du kartus, ir abu – 1956-aisiais. Nežinia, tai atsitiktinis sutapimas ar ne, tačiau pirmasis dizaino pokytis įvyko po SSKP XX suvažiavimo, kada atrodė, kad Š. Korėja irgi tuoj tuoj paseks sovietiniu pavyzdžiu ir pradės dekimirsenizaciją; o antrasis pokytis įvyko, nugalėjus partijos vidaus opoziciją CK rugpjūčio plenume, kai pasidarė aišku, kad permainų šalyje nebus.

Nuo tada, štai, jau daugiau nei pusę amžiaus „Nodon sinmun“ dizainas praktiškai nepakito.

O po to į Š. Korėją atėjo 1967 metai, kai šalyje paskelbta „vienmintiškumo sistema“, – ir būtent nuo to laiko KLDR propaganda įgavo skaitytojams gerai pažįstamą groteskiškai isterišką atspalvį. Kultas galutinai formavosi dar kelis metus, tačiau jau 1967-aisiais žodis „vadas“ laikraštyje buvo minimas nesulyginamai dažniau, nei Stalino laikais.

Taip „Nodon sinmun“ smarkiai nutolo nuo sovietinio prototipo. Savo laiku šio straipsnio autorius skaitė antros penktojo dešimtmečio pusės laikraščio „Правда“ (ru. „Tiesa“) numerius. Palyginus su „Nodon sinmun“, stalinistinė „Pravda“ buvo netgi ne gaivaus oro gurkšnis tvankiame kambaryje, o netikėtas praregėjimas, juk „Pravdoje“ buvo nuolat minimi ir netgi kritikuojami trūkumai šalies viduje bei smulkių valdininkėlių prasižengimai. Š. Korėjoje toks dalykas absoliučiai neįsivaizduojamas. Visi už, visi geri.

„Nodon sinmun“ struktūra

Komunistinių šalių laikraščiai dažniausiai būna labai ploni, ne išimtis ir KLDR laikraščiai. Standartinis „Nodon sinmun“ numeris – vos šeši puslapiai, ir visi jie teminiai. Jei neseniai valdantysis Kimas kur nors apsilankė ir davė vertingus nurodymus, tam būtinai bus skirtas visas pirmasis „Nodon sinmun“ puslapis (jeigu reikia, ir visi kiti). Jeigu to nenutiko, pirmame puslapyje pateikiamos naujienos. Pačiame viršuje – pranešimas, ką pasaulio žiniasklaida pranešė apie Vado veiklą. Sekamos visos žiniasklaidos priemonės – ne tik, tarkime, amerikiečių, rusų, kinų ir japonų, bet ir, pavyzdžiui, Kongo ir Zimbabvės. Jei Zimbabvės laikraštyje rašoma, kad Kim Čen Inas kažkur pasisakė, tai veikiausiai, netrukus šį svarbiausią faktą paminės ir „Nodon sinmun“.

Toliau pateikiamos naujienos, paprastai apie tai, kaip Korėjos liaudis reiškia begalinį susižavėjimą ir beatodairišką paramą savo Vadui, arba, kaip įkvėpta išmintingais Vado nurodymais, iškovojo naujas pergales. Be to, ten pat pateikiamos telegramos: oficialaus diplomatinio susirašinėjimo suvestinė. Aišku, laikraščio puslapiuose publikuojami vien tik formalūs dokumentai.

Nuo antro iki penkto puslapio paprastai pateikiami vietiniai reportažai ir bendros apybraižos, kad partiją reikia dar labiau palaikyti ir mylėti. Interviu žanro „Nodon sinmun“ nėra kaip tokio, visi darbo liaudies ir užsienio draugų atsiliepimai pateikiami perpasakoti.

Paskutinis, šeštas puslapis, pašvęstas užsienio politikai. Naujienos paprastai ateina vėliau: redakcija derina su cenzūra, ką galima rodyti piliečiams, o ko nevalia. Pavyzdžiui, apie teroro aktus Paryžiuje „Nodon sinmun“ pranešė tik praėjus kelioms dienoms. Naujienų tonas būna dviejų tipų – itin isteriškas ir gan ramus. Pirmasis naudojamas, kalbant apie KLDR svarbiu įvykius, tarkime antivyriausybines demonstracijas Pietų Korėjoje, – ir tada pasitelkiami tokie išsireiškimai kaip „niekšingiausi marionetinės išdavikų klikos nusikaltimai“. Antrasis – kai kalbama apie tolimus nuo Š. Korėjos įvykius, tokius, kaip Euromaidanas ar karai Sirijoje. Tada žurnalistas rašo stulbinamai ramiai, ir net kritikuodamas JAV (jas „Nodon sinmun“ visada kritikuoja), daro tai neisteriškai.

„Nodon sinmun“ straipsniai skelbiami oficialioje laikraščio svetainėje. Kadangi į regionus laikraštis nueina tik po kelių dienų, užsienio tyrėjai naujausią laikraščio numerį gauna greičiau, nei koks nors rajono komiteto sekretorius Š. Korėjos užkampiuose. Pavyzdžiui, šių eilučių autorius savo rytą dažniausiai pradeda nuo šviežio „Nodon sinmun“ numerio peržiūrėjimo.

Atsiradus „vienmintiškumo sistemai“, Vadą reikėjo mylėti beatodairiškai, nuolatos ir nuoširdžiai, tad mažesnės ideologinės koncentracijos laikraščių būtinybė atkrito.

Ten pat, interneto svetainėje, numeris pateikiamas PDF formatu. Tačiau ten jis būna lygiai parą, paskui pašalinamas. Beje, dėl straipsnių saugumo galima nesijaudinti – daug nepriklausomų Š. Korėjos struktūrų kiekvieną dieną numerius išsaugo, taigi, archyvas nedingsta.

Pabaigai norisi pasakyti, kad netgi tokiame kontroliuojamame laikraštyje būna gerų ir blogų straipsnių. Savo laiku „Nodon sinmun“ publikavo straipsnį, kritikuojantį P. Korėją už plitimą tarprasinių santuokų, teršiančių švarų Korėjos liaudies kraują, – nors už liežuvio niekas netraukė ir buvo galima pateikti dar vieną straipsnį apie Vadą Tėvą. Iš kitos pusės, po keleto metų kitas „Nodon sinmun“ parengė reportažą apie moterį, bado metu priglaudusią b pastogės likusius vaikus, – nors ir jis galėjo nevažiuoti į provinciją, o ramiai sėdėti jaukiame Pchenjano biure.

Tam tikra laisvė – ir su ja susijęs pasirinkimas, yra visur, net Šiaurės Korėjoje, net „Nodon sinmun“.

Kiti KLDR laikraščiai

Antruoju šalies laikraščiu formaliai laikomas „Minju Choson“ (kor. 민주조선 – „Demokratinė Korėja“). Iš pradžių šis laikraštis planuotas kaip „Izvestijų“ analogas, kurios, savo ruožtu, buvo truputį mažiau ideologizuotas „Pravdos“ variantas. Šiaip jau, atsiradus „vienmintiškumo sistemai“, Vadą reikėjo mylėti beatodairiškai, nuolatos ir nuoširdžiai, tad mažesnės ideologinės koncentracijos laikraščių būtinybė atkrito. Dabartinis „Minju Choson“ iš dalies, kaip ir „Nodon sinmun“, perspausdina Korėjos centrinės telegrafo agentūros pranešimus, o iš dalies pateikia savo medžiagą, forma, turiniu ir ideologiniu lygiu nesiskiriančią nuo „Nodon sinmun“. Vienintelis esminis skirtumas – „Minju Choson“ spausdinamas ant gerokai prastesnės kokybės popieriaus. Kyla klausimas, kam toks laikraštis reikalingas ir kodėl jo negalima uždaryti, o jo leidimui eikvojamus resursus paskirstyti išmintingiau; tačiau, deja, „Minju Choson“ – toli gražu ne vienintelis dalykas KLDR, kurį išvydus, kyla toks klausimas.

Yra KLDR ir specializuoti laikraščiai, pavyzdžiui „Kjoiuk sinmun“ („Mokytojų laikraštis“), skirtas mokyklų mokytojams. Be ideologinio bloko apie Vadus ir jų didybę, šiame laikraštyje gan daug medžiagos mokyklų mokytojams: pavyzdžiui, straipsniai apie tai, kaip geriau pateikti tą ar kitą mokyklos programos temą.

„Kjoiuk sinmun“ nuo kitų laikraščių skiriasi tuo, kad ideologinis blokas jame užima mažesnę dalį. Kiti KLDR laikraščiai – iš esmės tas pats „Nodon sinmun“ su kokiu nors atspalviu, maždaug, kaip traškučiai būna paprikos ar sūrio skonio, bet iš principo tai tie patys traškučiai. Tai yra, tarkime, „Chkhonion chonvi“ („Jaunimo avangardas“) – tai „Nodon sinmun“, su jaunimo prieskoniu, o „Choson inmingun“ (kor. 조선인민군 – „Korėjos liaudies armija“) – tai „Nodon sinmun“, pagardintas armija.

Atskiro paminėjimo vertas laikraštis „Choson sinbo“ („Korėjos kurjeris“), kurį leidžia Šiaurės Korėjos piliečių asociacija Japonijoje. Šios kontoros laikraštis, iš dalies primenančios sektą, iš dalies – mafijinę struktūrą, o iš dalies diplomatinę KLDR atstovybę, išeina Tokijuje. Kadangi jai reikia konkuruoti su japonų spauda, ideologinis spaudimas jame gerokai mažesnis, nei „Nodon sinmun“. O be to, šiame laikraštyje kartais spausdinama medžiaga, specialiai skirta užsieniečių auditorijai. Pavyzdžiui, prieš metus ar porą, būtent „Choson sinbo“ publikavo straipsnius, kuriais kvietė į KLDR sukurtas ekonomines zonas investuoti užsieniečius. Beje, atsižvelgdami į Šiaurės Korėjos elgesį su investuotojais, šie išmintingai nutarė to nedaryti.

Pats baisiausias, privestas iki logiško galo totalitarizmas – kai viršininko negalima mylėti ne tik mažiau, bet ir daugiau nei priklauso

Galiausiai, sąrašą baigia regioninė spauda. Praktiškai visada išvežti iš šalies ją buvo draudžiama, tačiau savo laiku pavyko susipažinti su keliais numeriais laikraščio „Hambuk iljbo“ – Šiaurės Hamgiongo provincijos partijos komiteto žinių laikraščiu. Žinoma, nieko baisiai slapto laikraštyje nebuvo, – vis tas pats „Nodon sinmun“, vietinių žinių nors ir esama, bet labai nedaug.

Федор Тертицкий, orientologas, gyvena Seule

Vienintelis skirtumas tarp „Nodon sinmun“ ir „Hambuk iljbo“ buvo tas, kad šiame riebiu šriftu išskirti ne tik trijų valdančiųjų Kimų vardai – jie visada taip išskiriami, tačiau ir Kim Chonsuk vardas – Kim Ir Seno žmonos ir Kim Chen Iro motinos. Medžiagoje, pateikiamoje užsieniui, jos vardas visada rašomas paprastu šriftu, tačiau šalies viduje leidžiamas šioks toks laisvumas. Gali būti, kad „Hambuk iljbo“ redakcija sprendimas pademonstruoti tokį dėmesį Kim Chonsuk susijęs su tuo, kad ji kilusi būtent iš Šiaurės Hamgiongo.

Iš principo, nelinksmo Šiaurės Korėjos ideologinio peizažo fone naujiena apie tai, kad vietiniai valdininkai gali patys spręsti, išreikšti antijaponiškos kovos herojai, Kimo motinai Chonsuk tiesiog gilią pagarbą ar pačią giliausią, atrodo gera naujiena. Juk pats baisiausias, privestas iki logiško galo totalitarizmas – kai viršininko negalima mylėti ne tik mažiau, bet ir daugiau nei priklauso.

Федор Тертицкий
slon.ru

 

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(28)
(5)
(23)

Komentarai (2)