B. Burgis: „Žmogui, turinčiam diplomą, reikia atgauti prarastą vertę visuomenėje“  (10)

Mažėjantis studentų skaičius, reforma, galimybė nelaikyti anglų kalbos valstybinio brandos egzamino, kad tik būtų palankesnės sąlygos išvykti. Kas toliau ir kokios permainos neišvengiamos? Bernardinai.lt pakalbino KTU gimnzazijos direktorių Bronislovą Burgį.

Ministras Gintaras Steponavičius pasakė, kad Lietuvos universitetai šoktels universitetų reitinguose, ir taip aukštojo mokslo reforma jau skina savo vaisius. Kokia Jūsų nuomonė, vaisiai tai, o gal piktžolės?

Moksle nieko negalima staiga pagerinti, bet, laimė, negalima ir visko staiga sugriauti. Pavyzdžiui, jeigu norėtum sugriauti aukštojo mokslo sistemą, tai tam tikrai prireiktų ne mažiau kaip 10 metų. Todėl naivu šnekėti apie pagerinimą per metus. Vaisius gali ministras siūlyti geriausiu atveju po dešimties metų, o dabar kalbėti apie tai yra populizmas, politinis šou, ir nieko daugiau. Universitetuose nepasikeitė nei auditorijos, nei ypač dėstytojai. Tai kur tie vaisiai? Palaukite... Pirmiausia turėtų pasikeisti dėstytojų karta.

Tačiau visgi kokios bendros tendencijos?

Tai, kad mokslas turi kainuoti, yra pats geriausias dalykas šitoje reformoje. Mokslas turi turėti vertę, išreikštą pinigais, bet bloga tendencija, kad pas mus viskas yra kažkoks pusinis, dalinis. Jeigu kažkas gauna nemokamai, o kažkas gauna mokėdamas didelius pinigus, visuomenė yra supriešinama, prasideda korupcija, prilindimas ten, kur tik galima prilįsti, bandymas apeiti ir nemokamai įgyti aukštąjį išsilavinimą, o paskui žongliruoti juo, lyg jis turėtų kokią nors vertę.

Šiuo metu studijų Lietuvoje kaina niekuo nesiskiria nuo kitų Europos universitetų. Olandijos, Vokietijos, Austrijos universitetai siūlo netgi pigesnį mokslą. Lietuvoje po pietų auditorijos tuščios, dėstytojai samdomi, patalpos išlaikomos, o studentų nėra. Jų skaičius, ypač mokančiųjų pinigus, sumažėjo. Studentai, lyg ir turintys kurti šalies ūkio skatinimo ir kitokius gerus planus, išvažiuoja. Kam valstybei išlaikyti tą dalį studentų, kuri paskui nekuria pridėtinės vertės šaliai?

Visiškai pritariu tai minčiai, kad elgiamasi labai neekonomiškai, universiteto bazė panaudojama tiesiog klaikiai. Dabar beveik niekas nestudijuoja penktadieniais, popiet, auditorijos tuščios, laboratorijos – taip pat. Yra laboratorijų, kur įranga labai brangi, ją galima būtų išnaudoti ir sukti dvylika valandų per parą, o mes to nedarome. Lygiai taip pat nesukurtas mechanizmas, kaip valstybei turi grąžinti investicijas tas, į kurį valstybė investavo. Jeigu valstybė už jį mokėjo, tai jis turi grąžinti. Jeigu valstybė investavo ir jis važiuoja pasistažuoti ir paskui grįžęs gudresnis pritaiko savo žinias, viskas labai puiku. Galima išleisti ir penkeriems metams, bet turi būti tam tikros garantijos. Dabar mechanizmai nesukurti. Nesukurti netgi mechanizmai imantiems paskolas. Na, jie paims tas paskolas ir dings į Madagaskarą. Kas jas išreikalaus? Bijau, kad valstybei teks padengti daugybę skolų. Mes neefektyviai panaudojame pinigus.

Kam naudingiausia tokia paskolų sistema?

Jos, mano įsitikinimu, naudingiausios bankams. Kur rasi geriau, kai valstybė pateikia būrį klientų nemokamai, ir būrys klientų vos ne prievarta nusiunčiamas į bankus. Tai nelabai korektiška.

Kitas dalykas... Jeigu įstojai į valstybės mokamą vietą, nesvarbu, kaip mokysies, dvejus metus taip jau ir gyvensi. Dabar valstybė duoda pinigų pagal mokyklinį rezultatą, kuris gerokai abejotinas, esant netobulai egzaminavimo sistemai, esant skirtingam mokyklų lygiui. Todėl sukurtas labai aukštas slenkstis tarp tų, kurie moka, ir tų, kurie išlaikomi valstybės.

Masiškai išvažiuojančius abiturientus vertinate labiau teigiamai ar neigiamai?

Čia yra dalis legendos. Mes nežinome tikrųjų šių metų srautų. Gal jie ir bus didžiausi per visus metus, tačiau KTUG nei pernai, nei užpernai padidėjimo nebuvo. Todėl žiniasklaidoje sklaido absoliučios legendos apie masišką, ypač gabiųjų, išvažiavimą. Iš mūsų išvažiuoja apie 30 procentų. Iš Vilniaus licėjaus, tarkim, visi. Na, ir gerai, tegul būna licėjus vartai į pasaulį. Bet Vilniuje yra dar šešiasdešimt mokyklų. Jokie šios emigracijos mastai kol kas nepatvirtinti realiais skaičiais.

Kita vertus, niekas nekalba apie tai, jog po studijų užsienyje daug kas grįžta. Žurnalistai stengiasi sudaryti įspūdį, kad visi išvažiavę niekados negrįžta. Tai ne tiesa. Ir pagaliau, jei paskaitysime amerikiečių mokslinių žurnalų autorius, tai vien iš pavardžių suprasime. Indija, Kinija, Malaizija, Singapūras... Ar taip jau blogai būtų matyti tarp jų ir lietuviškas pavardes? Todėl kartais nesuprantama, ar mes tikrai norime, kad mokslą kurtų tik indai, kinai. NASA, CERN projektuose dalyvautų, o lietuviai – ne. Tai gal didžiuokimės tuo.

Todėl valstybės politiką reiktų peržiūrėti. Gal užsispirkime, kad turėtume pirmą fiziką ar chemiką, Nobelio premijos laureatą. Lietuviška pavardė jau bus laimėjimas.

Ar tikrai užteks tik pavardės?

Reikėtų pratinti žmones išmokti tinkamai padėkoti. Reikia nepamiršti savo šaknų ir genų. Jonas Basanavičius, vadinamas tautos patriarchu, dirbo Bulgarijoje, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis irgi mūsų, nors mokėsi kitur. Česlovas Milošas, Tomas Manas ir kiti... Leiskim tikram lietuvaičiui iš Plungės, baigus mūsų vidurinę, patekti į Kembridžą ar Oksfordą. Ir tada, jei jis mus pamirš, mes mokėsime jį prisiminti. Todėl aš gan atlaidžiai žiūriu į emigraciją, net jei tie žmonės nuspręs negrįžti. Tai bus mūsų žmonės.

Tiek KTUG svetainėje, tiek kituose forumuose vyksta diskusija dėl nepripažįstamo lietuviško atestato užsienyje. Tarptautinio bakalaureato (IB) klasė? Prabanga, būtinybė ar verslo niša?

Yra daug priežasčių, kodėl šiuo metu KTUG neturi tokios klasės. Ji nepasirengusi. KTU mus maitina, išlaiko, todėl jis neturėtų būti apleistas. Mes turime dirbti kartu ir skatinti abiturientus pasirinkti KTU. Jau seniai šnekama apie galimybę, jog su pačiais gabiausiais KTU dėstytojai dirbtų individualiai.

Kaune turi atsirasti kritinė masė žmonių, kuriems ta bakalaureato klasė būtų realiai reikalinga, kurie realiai pajėgtų joje studijuoti. Nebūkime naivūs, nėra tiek daug tų, kurie tiktų į tokią klasę.

Reikės naujų mokytojų. Naujai parengtų, angliškai dėstančių mokytojų. Gimnazija yra maža, ir vienos klasės invazija čia sukeltų gan didelį sąmyšį. Mano sūnus yra pasakęs, jog talentas turi būti alkanas, jei nori, visada rasi kelią ir galimybių. Nereikia lepinti pačių geriausių visų kitų sąskaita, tų, kurie nusipelno taip pat neblogo mokymo.

Dirbantys studentai. Normalu?

Jie yra dviejų rūšių. Darbas srityje, kurią studijuoji, labai pagirtina. Balansas tarp darbo ir studijų. Jeigu sugebama tai suderinti, kad nenukentėtų studijos, žiūriu labai palankiai. Bet manau, jog tai įmanoma tik nuo trečio kurso. Dirbti pirmais, antrais metais nereikia. Pirma, dirbti pagal specialybę nesugebėsi, antra, apleisi studijas – vėliau neturėsi nei darbo, nei studijų.

Prezidentė užsiminė apie planus, kurie skatintų žmones, ypač kvalifikuotus specialistus, grįžti į Lietuvą. Kaip vertinate tokią idėją?

Žiūriu gana atsargiai. Taip, mes dabar remsime tuos grįžtančius, o pensininkams mažinsime pensijas. Bijau, kad taip gali būti supriešinama visuomenė. Matau realų ir paprastą sprendimą. Verslininkams pradeda trūkti kvalifikuotų specialistų, tegul valdžia sukuria sąlygas tokias, kad verslui būtų palanku ir įmanoma samdyti iš užsienio grįžtančius protus. Kaip airiai padarė. Čia yra verslo ir rinkos dalykas.

Universitetų ir aukštojo mokslo vizija Lietuvoje?

Universitetų ir studentų skaičius turi kardinaliai sumažėti. Ir padidėti prestižas. Profesoriaus vardas turi skambėti mažiausiai kaip valstybinės premijos laureato. Universitetą baigę žmonės turi turėti vertę rinkoje. Diplomas turi būti brangus, sunkiai pasiekiamas. Brangus net ir pinigais.

Tačiau pirmiausia žmogui, turinčiam diplomą, reikia atgauti prarastą vertę visuomenėje. Jei savo mokslu sugebi įrodyti, jog esi vertybė, ne tik kad neturi mokėti, bet tau turi mokėti. O jei šiaip sau mokaisi ir turi pinigų, universitetas ir valstybė privalo išmokti tuos pinigus iš tavęs paimti.

Būdai grąžinti aukštojo mokslo prestižą? Ar tai įmanoma?

Man keista, kad švietimą bando reformuoti žmonės iš pačios švietimo sistemos. Nieko iš to niekada nebus. Niekas negali sutvarkyti sistemos, būdamas pačioje sistemoje. Pirmas veiksmas – sistemą reikia pradėti tvarkyti iš išorės.

Universitetas yra valstybėje. Isteriškos kalbos apie autonomiją reiškia tik tiek: neliesk mūsų, mes patys susitvarkysime. Taip neteisinga. Vadybiniu požiūriu, sistemą turi tvarkyti ne pati sistema.

Antra, reikia valstybiniu lygiu susitarti, ko mes siekiame. Kad kiekvienam būtų atviras kelias į universitetą? Tai nesąmonė. Aš galiu norėti būti astronautu, tačiau mano galimybės man to neleidžia. Ir su tuo teks susitaikyti.

Reikia susitarti, kiek turi būti profesinio parengimo, kiek mokytis kolegijose ir t. t. Patys žmonės niekada neatsisakys savo postų, savo atlyginimų ir stengsis manipuliuoti esama situacija.

Kas dar trukdo?

Politikai glaudžiai susiję su universitetais. Yra juos baigę, dėsto, rašo disertacijas. Jie susiję taip glaudžiai, kad norint išardyti tą tinkliuką ne dienos ir ne metų klausimas. Bet reikia pamažu kalbėtis ir nutraukti korupcinius saitus. Tam reikia laiko.

Būdamas dvyliktokas, kur pasirinktumėte studijas: Lietuvoje ar svetur?

Aš daryčiau taip. Metus studijuočiau Lietuvoje, o paskui – dvejus užsienyje. Tada daryčiau tam tikras išvadas. Bet labiausiai man keista, kodėl žmonės nustojo šnekėti apie ilgesį. Gal gėdijasi? Man ne gėda, būdamas užsienyje, aš pasiilgstu visko. Negali būti, kad aš toks vienas. Netikiu.

Tautvydas Lukaševičius

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Bronislavas Burgis

(0)
(0)
(0)

Komentarai (10)