Francis Fukuyama. Ar demokratijos amžius baigėsi?  (55)

Prieš dvidešimt metų Francis Fukuyama išpranašavo neišvengiamą liberalios demokratijos triumfą ir „istorijos pabaigą“. Šiandien, kai demokratiniai judėjimai silpnėja nuo Ukrainos iki Kinijos, jis peržiūri savo tezę ir klausia, ar istorija dar ruošiasi pateikti siurprizų.

Tai atrodo kaip kontrrevoliucija: paskelbta Viktoro Janukovičiaus pergalė Ukrainos prezidentiniuose rinkimuose faktiškai anuliavo 2004 m. „oranžinę revoliuciją“ ir grąžino į valdžią žmogų, iš kurio dešimtys tūkstančių žmonių tuomet ją atėmė, išėję į gatves. Ir tai tik paskutinis pastarųjų metų demokratijos pralaimėjimų pavyzdys. Per paskutinį dešimtmetį žlugo ar buvo diskredituotas ne tik „oranžinis“ judėjimas, bet ir kitos taip vadinamos „vaivorykščių revoliucijos“ („rožių revoliucija“ Gruzijoje ir „kedro revoliucija“ Libane). Taip pat reikėtų prisiminti Vladimirą Putiną, kuris pavertė Rusiją „rinkiminio autoritarizmo“ valstybe, demokratines institucijas sunaikinusį Venesuelos prezidentą Hugo Chavezą ir Kinijos, kaip sėkmingos autoritarinės modernizuotojos, atvejį. Ką Samuel Huntington apibūdino kaip „trečią demokratizacijos bangą“, prasidėjo nuo Ispanijos ir Portugalijos aštuntajame XX a. dešimtmetyje ir pasiekė savo kulminaciją, griuvus Berlyno sienai. Ar pastarųjų metų įvykiai reiškia, kad visa tai baigėsi? Savo knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ ( 1992 m.) aš rašiau, kad demokratiniai principai yra universalūs. Tai ar dabar aiškėja, kad jie tokie nėra? Aš manau, kad jie yra universalūs. Tačiau svarbu išmokti keletą svarbių pamokų. Pirma yra susijusi su institucijų svarba. „Oranžinės revoliucijos“ žlugimas turėtų mums parodyti, kad patvari demokratija – tai ne tik idėjos ir politinės aistros, bet ir konkrečios institucijos, įkūnijančios demokratines vertybes. Taip pat svarbūs yra žmonės, kurie jas kuria: geri lyderiai gali paskatinti ar sužlugdyti perėjimą prie demokratijos.

Herojiškas „oranžinės revoliucijos“ lyderis Viktoras Juščenka galiausiai tapo nekompetentingu prezidentu. Jam nepavyko sukurti plačios demokratinės koalicijos ir susitvarkyti su korumpuota bei neefektyvia Ukrainos biurokratine sistema. Atrodo, jį labiau domino kerštas Ministrei Pirmininkei Julijai Timošenko (pralaimėjusiai paskutinius prezidentinius rinkimus), o ne tarnyba Ukrainos žmonėms.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų griuvus Berlyno sienai, postkomunistinės raidos rezultatai buvo labai skirtingi. Lenkijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse ir Čekijoje buvo vieninga parama kūrimui demokratinės teisinės valstybės, kuri galėtų įstoti į Europos Sąjungą. Rusijoje, priešingai, po 1991 m. nebuvo jokio sutarimo ne tik dėl to, kokiu keliu – demokratiniu ar autoritariniu – turi vystytis valstybė, bet ir dėl šalies sienų, etninės tapatybės ir santykių su kaimynais. Tokiu būdu, svarbiausias faktorius, lėmęs kurios valstybės taps stabiliomis liberaliomis demokratijomis, buvo susitarimo dėl stiprių naujųjų valstybės institucijų lygis.

Rusijoje Jelcino laikais subrendusi karta dešimtą XX a. dešimtmetį vertina kaip silpnybės ir pažeminimo laikmetį. Toks apmaudas lėmė paramą Vladimirui Putinui. Kalbant apie Ukrainą, šiuolaikinėje istorijoje ji niekada nebuvo nepriklausoma valstybė, be to, ji yra etniškai padalinta pusiau. Todėl nenuostabu, kad demokratinio konsensuso, kurio „oranžinės revoliucijos“ šalininkai tikėjosi prieš penkis metus, ten taip ir nepavyko pasiekti.

Antra svarbi pastarųjų metų pamoka yra susijusi su tarptautine įtaka. Kalbant konkrečiai – su ypatingu JAV vaidmeniu pasaulio politikoje. Kuomet griuvo Berlyno siena, JAV buvo savimi pasitikinti ir ekonomiškai sėkminga supergalia, kuri buvo lyg švyturys demokratams nuo Gdansko iki Pekino ir Manilos.

Tačiau komunizmo žlugimas amerikiečius apsvaigino. Daugeliui 1989-ųjų įvykiai reiškė ne tik žmogiškojo orumo pripažinimą, bet ir amerikietiškojo modelio pergalę; tai buvo ne tik laisvės, bet ir nacionalinėje bei tarptautinėje arenoje nevaržomos rinkos ekonomikos triumfas. „Minkštoji“ amerikietiškojo pavyzdžio galia virto „Vašingtono konsensusu“ ekonominėje politikoje B. Clintono laikais, o vėliau tapo „kietąja“ Amerikos įsiveržimų galia valdant George W. Busho administracijai.

Pastarąją sužlugdė fanatikų prievarta Irake, o pirmosios burbulas sprogo didžiosios finansinės krizės, kurią mes išgyvename iki šiol, metu. Jungtinės Valstijos, kaip hegemoninė dviejų pastarųjų dešimtmečių galia, dažnai jautė pasipiktinimą šalių, kurios jautėsi negalinčios papriekaištauti Jungtinėms Valstijoms dėl to, ką Vašingtonas padarė jų ekonomikoms. Dar kenksmingesnis buvo manymas, jog JAV politika yra arogantiška. Tokiu būdu Amerika pati tapo kliūtimi savo idealų plėtrai.

(Pažymėtina, kad nors daugelis mano „istorijos pabaigos“ tezę suvokė kaip Amerikos triumfalizmą, iš tikrųjų ja buvo norima pasakyti, kad geriausiu post-istorinio pasaulio atspindžiu būtų Europos Sąjunga, o ne JAV, kadangi būtent Europa stengėsi tradicinę galios politiką pakeisti tarptautine teise ir institucijomis. Šiuo atveju aš rėmiausi didžiojo Prancūzijos filosofo Alexandre Kojève mintimi.)

Trečioji pamoka, kurią mums pateikia paskutiniųjų metų įvykiai, yra ryšys tarp socialinės lygybės lygio ir stabilios demokratijos. Rinkos ekonomika besiremiančios demokratijos natūraliai veda prie ekonominės ir socialinės nelygybės atsiradimo. Patirtis rodo, kad jeigu rinkos visuomenėse egzistuoja pakankamas socialinis mobilumas ir perskirstomas augimas, nelygybė savaime nėra pražūtingas defektas. Tačiau valstybėse su permanentiškai aukštais nelygybės rodikliais, formalios demokratijos legitimumas yra kvestionuojamas tų, kurie lieka visuomenės paraštėse.

Būtent tai pastaraisiais metais ir atsitiko Andų valstybėse, tokiose kaip Venesuela, Bolivija bei Ekvadoras, kur populistiniai lyderiai naujai mobilizuotų socialinių jėgų pagalba sunaikino egzistavusias demokratines politines sistemas.

Tad kur mus visa tai nuves? Aš manau, kad net po Ukrainos rinkimų ir kitų demokratijos pralaimėjimų, jos ateitis nėra niūri. Pirmiausia, kaip teigia Amartya Sen, demokratija išlieka „siektinu“ (pripažintu) politiniu orientyru: „Nors demokratija dar nėra universaliai priimta ir įtvirtinta, bendra pasaulio nuostata yra ta, kad demokratinis valdymas yra teisingas“, – sako jis. Labai nedaug žmonių pasaulyje atvirai remia V. Putino resursinį nacionalizmą, H. Chavez „XXI a. socializmą“ arba M. Ahmedinejad Islamo Respubliką.

Bet kokios tarptautinės institucijos valdymo pagrindas yra demokratija. Staigus Kinijos augimas kelia pavydą, bet jos autoritarinio kapitalizmo modelis kitoms besivystančioms šalims yra sunkiai suprantamas ir retai kada kopijuojamas. Modernios liberalios demokratijos prestižas šiandien yra toks, jog net autoritarai yra priversti organizuoti rinkimus ir manipuliuoti žiniasklaida, kad legitimizuotų savo valdžią.

Dar daugiau, dabar ne tik nėra totalitarizmo, bet ir autoritarizmas yra pusėtinas. Atidžiau pažiūrėjus į Ukrainos rinkimus, tampa aišku, jog demokratija ten dar gyva. Viktoras Janukovičius nebėra „buvęs komunistas-aparatčikas“, kokiu kadaise atrodė; jis atsiribojo nuo Rusijos, remia Ukrainos narystę Europos Sąjungoje ir pasisamdė politinį konsultantą iš Amerikos, kad šis pagerintų jo įvaizdį rinkėjų akyse.

Nors „oranžinės revoliucijos“ žlugimas pagimdė cinizmą tarp jos buvusių rėmėjų, demokratijai svarbu atsakingumas, o ne tam tikri žmonės valdžioje. Jeigu „oranžinė revoliucija“ nepasisekė, reiškia ji nenusipelnė pergalės. Nepaisant to, kad Ukrainos politinis gyvenimas vis dar yra labai korumpuotas ir neskaidrus, jis yra daug atviresnis ir konkurencingesnis negu Rusijoje.

Sekantis globalios istorijos etapas bus sudėtingas Amerikai ir Europai bandant susigrąžinti prarastas ekonomines pozicijas. Abejotina, kad JAV ar Didžioji Britanija greitai sugebėtų pasiekti buvusį ekonominio augimo lygį. Tačiau vienas iš didžiausių demokratijos pranašumų yra tas, kad jos legitimumas, skirtingai nuo Kinijos sistemos, nepriklauso nuo ilgalaikio ekonominio augimo.

Judėdami į priekį, privalome nuolat turėti omenyje vieną paprastą bet galingą idėją: valdžia yra žmonių ir žmonėms, - ir jeigu mes norime, kad liberali demokratija tęsėtų savo pažadus, mes privalome suderinti minėtus aukštus idealus su nepatraukliomis bet pastoviomis investicijomis į institucijų kūrimą.

Parengta pagal spectator.co.uk

Aut. teisės: politika.lt
Autoriai: Francis Fukuyama

(0)
(0)
(0)

Komentarai (55)

Susijusios žymos: