Jonas Vaiškūnas. Tarp laisvės ir nepriklausomybės (1990–2010 m.)  (2)

Romualdas Ozolas savo politinės publicistikos rinkinyje „Kodėl griūva mūsų pilys?“ pastebėjo, jog būti nepriklausomu laisvėje yra gerokai sunkiau nei po totalitarizmo išmokti demokratijos.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tai visiška tiesa, kaip ir tai, kad viena iš dabartinio mūsų pasimetimo priežasčių yra ta, jog „vadavomės ne KAM, o NUO KO: norėjome gyventi ne NEPRIKLAUSOMI, o nepriklausomi NUO RUSIJOS“. Prie šių R. Ozolo minčių norėčiau pridurti dar tai, kad jei kas dar tebebando kovoti dėl Lietuvos NEPRIKLAUSOMYBĖS, tai tuojau pat yra apkaltinamas, esą veikia Rusijos naudai... Ir daugelis tuo tiki, kai nuolat kalama į galvą, kad tegali būti tiktai 2 stovyklos: Rytai–Vakarai, Bizantija ir Roma...

Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės imperijos laikas buvo kartu ir sovietų imperijos bei dviejų pasaulį pasidalinusių galių perestroikos (persitvarkymo) metas. Laisvę atgavusios Lietuvos dienotvarkėje pasirinkimo „būti savimi“ nebuvo. Šia galimybe tikėjo tik saujelė Sąjūdžio svajotojų. Išsivadavus iš komunistinės supervalstybės gniaužtų atgautąją laisvę skubėta panaudoti savo atkurtai politinei, ekonominei ir karinei nepriklausomybei tirpdyti... Savimi spėjome tepabūti tik keliaudami iš vienos sąjungos į kitą.

Gorbačiovo perestroika pavyko? Archetipinis binarinis mąstymas suveikė: bijodami likti „0“, nuo „–“ metėmės prie „+“. Po 50-ties metų išsmukę iš sąjunginio kalėjimo vėl panūdome grįžti į įprastą ir saugią sąjunginę globą. Už tai turėjome vėl užmokėti laisve. Užuot panaikinę Rusijos ir Vokietijos sandėrio slaptų protokolų pasekmes Lietuvai – juos tartum dar kartą įgyvendinome, tik jau atitekdami kitai susitarusiųjų pusei. Londone gyvenantis žymus sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis, ikiputininės Rusijos vyriausybės pavedimu 1992 m. dirbęs su slaptais sovietiniais dokumentais, nekartą bandė mus perspėti, kad didžiųjų Europos valstybių forsuojama Europos federalizacija gali būti bendras Rusijos bei Europos komunistinių ir socialdemokratinių jėgų projektas.

Dabar jau eurosąjunginiu žargonu – „Europos Sąjunga reikalauja“, „būkime europiečiai“, „eikime į Europą“, „integruokimės“, „toleruokime“, „laikykimės europietiškų standartų“ ir pan. – vėl esame raginami „eiti į šviesų rytojų“, taikytis prie naujų euroidealų, tarnauti išganingajai rinkos ekonomikai... Sistemoms reikalingi prisitaikėliai. ES – ne išimtis. Užprogramuotiems mūsiškiams įteigta patiems dekonstruoti („pertvarkyti“) Lietuvos pilietybę, valstybinę kalbą, nacionalinę valiutą ir, galiausiai, Lietuvos Nepriklausomybę. Tankų neprireiks.

Rodos, dar vakar partijos CK nurodymu prie bažnyčių „registravusieji“ maldininkus, KGB užsakymu atlikusieji „sociologines“ apklausas dabar karštai skelbia Evangelijos žodį ir veda į šviesų integruotą eurosąjunginį rytojų.

„Sovietinio palikimo“ burtažodžiu dažnai pridengiame visai ne sovietų valdžios suformuotą, o visų laikų žmonių daugumai būdingą prisitaikėliškumo būseną. Dauguma visuomet prisitaiko prie vyraujančios ideologijos ir politinės sistemos sanklodos, prie viso jos biurokratinio, o kartu ir represinio aparato. Kad ir kaip vadintume dabartinę visuomenę – posovietine ar europietiška, jai taip pat mieliausi yra prisitaikėliai. Jaunas žmogus, negyvenęs sovietinėje santvarkoje, to net nejaučia. Jam tai atrodo moderni norma. Tik va mums, gyvenusiems anoje santvarkoje ir atsidūrusiems šioje, aiškiai yra matomi ne tik tipologiniai, bet ir genetiniai abiejų sistemų tapatumai.

Dainuojanti revoliucija negalėjo pakeisti žmogiškojo prisitaikėliškumo esmės. Daugumą tuo metu išjudinusi mažuma visada buvo priešingoje stovykloje prisitaikėliškumui, kad ir kokiai valdžiai ir santvarkai jis tarnautų.

Leonidas Donskis neseniai savo viename rašinyje klausė: kas pasidarė Romualdui Ozolui, Kazimierui Uokai ir kitiems neva susidėjusiems su „skustagalviais“ pravardžiuojamais nacionalistais? Žinau, kad nei Romualdui Ozolui, nei Kazimierui Uokai, o ir Gintarui Songailai ar kitiems sąjūdžio dvasią išsaugojusiems žmonėms „nepasidarė“ nieko – jie liko ištikimi savo idealams. Laisvė jiems ne savitikslis, bet priemonė tikslui pasiekti. Todėl jie ir lieka opozicijoje sisteminiams prisitaikėliams, bandantiems kitaminčius stumti į paraštes išgalvotais „nacionalizmo“, „homofobijos“ ar net „talibano“ vardais...

Naujųjų laikų prisitaikėlių herojumi iškeltas beveidis žmogus, laisvas nuo įsipareigojimų Tikėjimui, Tėvynei, Tautai, Šeimai ir net savo lyčiai… Bet kokie ilgalaikiai santykiai ar pareigos prilyginti asmenybės laisvių suvaržymui. Didžiausia vertybe paskelbtas prisitaikymas prie aplinkybių bei tapatybės amorfiškumas ir likvidumas.

Priespauda skatino pasipriešinimą, todėl buvo nugalėta. Laisvė pagimdė atsipalaidavimą ir užmigdė budrumą. Apgaulingų euroliberalizmo lopšinių užliūliuota tauta ėmė migti prarasdama sąmonę, netekdama tapatybės – savojo centro – savojo Aš, savo Aš-ies, įgalinančios įsukti savo gyvenimo kūrybos ratą. Mūsų pareiga – pasaulio centrą susigrąžinti ir įtvirtinti savo Tėvynėje, savo Žemėje, savo istorijoje ir kalboje. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kito, svetimo kultūros centro skleidžiamo ratilo atspaudas mūsų sąmonėje.

 

Žurnalo turinys

  • Ta akimirka žavinga

Storiausia Lietuvos eglė 6

  • Redakcijos skiltis

Vienos krizės pabaiga 7

  • Nemirtingo žingsnio taktu

U. Tamošiūnaitė. Vosara 8

  • Miškas ir mes

Lietuvos miškai: dabartis ir ateitis 9

Nerimas dėl Latvijos valstybinių miškų 14

Iš valstybinių miškų 15

  • Pokyčių verpetuose

V. Brukas. Prie Baltijos: Švedija 16

A. Kuliešis. Švedijos miškai 18

A. Kačerauskienė. Kas kalaviju iškirsta istorijoj... 20

  • Savas miškas

Z. Bitvinskaitė. Netvirti įveisiamų miškų pamatai 22

  • Baldai ir interjeras

V. Skafaru. Wabi Sabi – netobulo grožio namai 26

  • Medis ir verslas

A. Patašius. Pažangiausia sistema gaisrams gesinti 30

Iterforst 2010” – krizės kaip nebūta 34

Skelbimai 36

Medienos kainos 39

  • Pirma buvo žodis

J. Vaiškūnas. Tarp laisvės ir nepriklausomybės 40

  • Medis ir aplinka

S. Vaišvilaitė. Aprašoma Kuršių nerijos vertė 42

  • Iš raudonoji knygos

Žuvininkas 45

  • Mano medis

T. B. Burauskaitė: „Medis – estetikos objektas“ 46

  • Juokai

Medžiotojo dienoraštis 47

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Jonas Vaiškūnas
(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)