Požiūris: energijos išteklių plėtra ar Lietuvos upių sunaikinimas?  (9)

Įvertinus didelį neigiamą hidroenergetikos poveikį upių ekosistemoms ir migruojančioms žuvims bei sukūrus ir patobulinus kitus atsinaujinančios energetikos šaltinius ir patvirtinus Bendrąją vandens politikos direktyvą, ES šalyse hidroenergetika yra vienintelis atsinaujinantis energijos šaltinis, kuris beveik nebeplėtojamas, o kai kuriose šalyse hidroelektrinės palaipsniui stabdomos, užtvankos demontuojamos. Lygumų šalyse, kur statant užtvankas tenka užtvindyti dideles išskirtine biologine įvairove pasižyminčių upių slėnių teritorijas, hidroelektrinės seniai nebestatomos.

Niekas šiandien Lietuvoje neabejoja, kad kuo spartesnis vietinių atsinaujinančių energijos išteklių įsisavinimas ir energetinės nepriklausomybės didinimas yra vienas svarbiausių Lietuvos uždavinių. Tačiau ne visos atsinaujinančių energijos išteklių rūšys Lietuvoje yra perspektyvios. Visų pirma tai pasakytina apie hidroenergetiką, kurios ekonominis efektyvumas lygumų šalyse, palyginti su kitomis atsinaujinančių energijos išteklių rūšimis – vėjo, biomasės ir kt., yra labai menkas, o neigiamas poveikis aplinkai itin didelis. 2004 m. Seimas uždraudė naikinti upes Būtina prisiminti, kad vykdant masinę melioraciją Lietuvoje buvo ne tik sunaikinta (paversta kanalais) apie 85 proc. upių, bet ir pastatyta beveik 1200 užtvankų, užtvindant per 50 kv. km miškų, pievų ir dirbamų žemių. Kaip matyti iš Aplinkos apsaugos agentūros 2008 metų leidinyje „Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida“ pateikto žemėlapio, kur parodytos tik aukštesnės nei 3 m užtvankos, vertingiausioms migruojančioms žuvims pasiekiamos nerštavietės liko tik Neries aukštupyje bei Minijos ir Jūros baseinuose, o apie 80 proc. Lietuvos teritorijos priskiriama prarastų upių baseinams. Lietuvos Seimas, atsižvelgdamas į itin didelį neigiamą užtvankų poveikį aplinkai, 2004 metais priėmė Vandens įstatymo pataisas (14 straipsnis), draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių, kurias vieningai palaikė visų politinių pakraipų Seimo nariai. Tačiau praeitų metų rudenį, pasinaudojant užgriuvusiu sunkmečiu ir Ignalinos AE uždarymu, hidroenergetikos verslo atstovai vėl pradėjo šturmuoti valstybines įstaigas, reikalaudami panaikinti draudimus tvenkti Nemuną, Nerį ir kitas ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingas upes. Visuomenė, Aplinkos ministerija ir Prezidentūra nepritaria upių naikinimui Grėsmė Lietuvos upėms dar labiau padidėjo, kai išaiškėjo, kad šiuos planus besąlygiškai palaiko Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas. Jau prieš metus Vilniuje vykusiame seminare atsinaujinančių energijos išteklių klausimais jis viešai dalijo pažadus, kad Vandens įstatymo pataisos bus panaikintos ir visi apribojimai upių tvenkimui pašalinti. Siekiant apsaugoti dar likusias neužtvenktas upes, kurios sudaro neįkainojamą mūsų šalies gamtos ir kultūros paveldą, buvo įsteigtas Lietuvos upių gelbėjimo aljansas „Mėlynasis vingis“. Pradėjus aktyviai bendrauti su Aplinkos ministerijos, kitų žinybų ir Vyriausybės aparato darbuotojais, visų mūsų laimei, gana greitai išaiškėjo, kad ten dirba daug sąžiningų ir kompetentingų žmonių, kuriems, kitaip nei p. J. Šimėnui, valstybės ir visuomenės interesai yra daug svarbesni nei šeimos verslas ar jam artimų verslininkų, norinčių pasipelnyti gamtos sąskaita, pageidavimai. Šių metų pradžioje Aplinkos ministerijoje vykusiame pasitarime dėl ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių, ant kurių negalima statyti užtvankų, sąrašo, aplinkos viceministras dr. A. Spruogis dalyvavusiems įvairių žinybų ir visuomeninių organizacijų atstovams motyvuotai paaiškino tokio sąrašo svarbą įgyvendinant svarbiausius ES ir Lietuvos aplinkosaugos uždavinius. Posėdyje dalyvavęs LR Prezidentės vyriausiasis patarėjas Nerijus Udrėnas pareiškė, kad, „Lietuvos Respublikos Prezidentės nuomone, negali būti kiršinama visuomenė dėl hidroenergetikos plėtros statant užtvankas ant upių, kurios vertingos ekologiniu ir kultūriniu požiūriu. Turi būti ieškoma kitų atsinaujinančių energijos šaltinių, kurie mažiau kenksmingi aplinkai.“ Planuoja užtvenkti Nemuną, Nerį, Miniją, Jūrą, Merkį... Šią vasarą Vyriausybė patvirtino Energetikos ministerijos specialistų parengtą Nacionalinę atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo strategiją, kuri, kaip numato ES atsinaujinančių energijos išteklių direktyva, prieš liepos 1 d. buvo įteikta ir ES atsakingoms institucijoms. Pagal šią strategiją numatyta iki 2020 metų atsinaujinančių energijos išteklių dalį Lietuvos energetiniame balanse padidinti iki 23 proc. Strategijoje numatytas itin spartus vėjo energetikos ir energijos, gaunamos iš biomasės deginimo, augimas, o bendrą Lietuvos hidroelektrinių galingumą iki 2020 metų numatyta padidinti nuo dabartinių 126 MW iki 141 MW. Šis uždavinys gali būti įgyvendintas iš viso nestatant naujų užtvankų. Lietuvoje dar nebuvo nė vieno atvejo, kad, atlikus poveikio aplinkai vertinimo procedūras, būtų buvusi padaryta išvada, kad užtvankos numatytoje vietoje statyti negalima, nes ji darys esminį neigiamą poveikį aplinkai. Todėl labai keistai atrodo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno vadovaujamos darbo grupės parengto „LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo“ projektas, kurio 13 straipsnyje suformuluotas uždavinys iki 2020 metų hidroelektrinių suminę įrengtąją galią padidinti iki 250 MW. Turint omenyje, kad dabartiniu metu Lietuvoje veikiančių hidroelektrinių bendra suminė galia sudaro 126 MW (Kauno HE – 100 MW ir 85 mažosios hidroelektrinės – 26 MW), tai reiškia, kad per 10 metų planuojama suminę HE galią padvigubinti. Atkreipiame dėmesį, kad to praktiškai neįmanoma padaryti nepatvenkiant didžiųjų Lietuvos upių - Nemuno ir Neries ant kurių nėra galimybių pastatyti užtvankų nepažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo ir neužtvindant saugomų teritorijų bei nepažeidžiant Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų dėl migruojančių gyvūnų apsaugos.

Pagal Lietuvos hidroenergetikų asociacijos parengtą planą, kurį praeitų metų rudenį viešai pristatė jos vadovas P. Punys, siūloma ant Nemuno ir Neries pastatyti ištisas grandines sąlygiškai nedidelių užtvankų. Kaip antai: ant Nemuno žemiau Kauno HE siūloma pastatyti net 5 užtvankas, dvi iš jų pačiame Kauno mieste (ties Petrašiūnais ir žemiau Nemuno ir Neries santakos) ir tris žemiau Kauno – ties Seredžiumi, Jurbarku ir Vėžininkais. Bendra įrengtoji šių HE galia būtų 67 MW. O ant Neries planuojama iš viso pastatyti net 7 elektrines, iš kurių pirmiausia rekomenduojama įrengti tris – Lapių, Mykoliškių ir Jonavos hidroelektines. Šių trijų hidroelektrinių bendroji įrengtoji galia būtų 29,8 MW. Taigi siūlomas planas toks – ant Nemuno ir Neries būtų įrengta beveik 100 MW suminės galios HE, o kaip labiausiai pageidautinus kandidatus į likusius 25 MW hidroenergetikai dažniausiai mini paskutinius dar neužtvenktus Nemuno intakus – Miniją, Jūrą ir Merkį. Gamtos naikinimo planai primena gūdžiausius sovietinius laikus Ir J. Šimėnui, kuris beatodairiškai gina nedidelės, bet įtakingos hidroenergetikos verslo atstovų grupės planus, visai nesvarbu, kad statant ant Nemuno planuojamas užtvankas, vietoje mūsų didžiausios ir gražiausios upės žemiau Kauno beliktų tarpusavyje susisiekiančių sparčiai dumblėjančių tvenkinių virtinė, kad būtų šiurkščiai pažeistas Saugomų teritorijų įstatyme nustatytas saugomų teritorijų apsaugos reglamentas, būtų užtvindyta didelė Panemunių regioninio parko ir dar keturių draustinių dalis, kad tvenkiant Nerį būtų visiškai užvindytas Upninkų botaninis draustinis ir nemaža dar trijų draustinių dalis. Jam visai nesvarbu, kad beveik visa Minijos ir Jūros vaga yra ichtiologiniai draustiniai, kad būtent šios upės (įskaitant Nerį) liko vieninteliai migruojančių žuvų keliai iš Baltijos jūros į jų nerštavietes, o Lietuvos Seimas 1996 m. ratifikavo tarptautinę konvenciją dėl migruojančių gyvūnų apsaugos. Jei būtų pasirinktas kitas variantas ir bandoma šiuos hidroenergetikos plėtros planus realizuoti plėtojant mažųjų hidroelektrinių tinklą, tai reikštų, kad be esamų 85 mažųjų hidroelektrinių reiktų įrengti dar apie 400 naujų. Turint omenyje, kad 15-20 MW suminės galios mažųjų hidroelektrinių (apie 50–60 vnt.) dar galima įrengti ant esamų užtvankų, tai vis tiek reikštų, kad reikėtų pastatyti kelis šimtus naujų užtvankų, užtvindyti per 20 tūkstančių ha (per 200 kv. km!) išskirtine biologine įvairove ir kultūrine verte pasižyminčių upių slėnių ir galutinai užblokuoti dar likusius žuvų migracijos kelius. Akivaizdu, kad abu variantai vienodai blogi ir labai nepalankūs Lietuvos gamtai. Pagamintų tik 3,5 proc. reikalingos elektros energijos Labai svarbu suprasti, kad, padvigubinus hidroelektrinių įrengtąją galią ir papildomai įrengus 125 MW suminės galios hidroturbinų, gaunamas papildomos elektros kiekis sudarytų tik apie 3,5 proc. Lietuvos poreikių. Kadangi elektros pavidalu mes sunaudojame apie 16 proc. energijos, vadinasi, sunaikinus beveik visas dar likusias natūralias upes ir paskandinus dideles žaliųjų plotų teritorijas, mūsų energetinė nepriklausomybė padidėtų tik 0,6 procento! Ir tai dažnai bandoma traktuoti kaip indėlį į „žaliosios energetikos“ plėtrą. Didesnį pasityčiojimą iš „žaliosios energetikos“ sąvokos sunku ir sugalvoti. Dalyvaujant Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdžiuose, susidarė įspūdis, lyg jiems pirmininkautų ne komiteto, atsakingo už aplinkos apsaugą, pirmininkas, o hidroenergetikų asociacijos vadovas. Turėtume prisiminti, kad tai ne pirmas kartas, kai J.Šimėnas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, bando apginti savo šeimos ar jam artimų verslo grupių interesus. Šiuos bandymus sustabdė tik Prezidentės veto (Nelegalių statybų įteisinimo įstatymo projektas, Šilumos ūkio įstatymo pataisos). Sunaikinus beveik visas dar likusias natūralias upes ir paskandinus dideles žaliųjų plotų teritorijas, mūsų energetinė nepriklausomybė padidėtų tik 0,6 procento! Ir tai dažnai bandoma traktuoti kaip indėlį į „žaliosios energetikos“ plėtrą. Galima p. J.Šimėnui aiškinti begales kartų, kad šiuo metu jau yra daug ekonomiškai efektyvesnių ir nepalyginti mažesnę žalą aplinkai darančių alternatyvų, kad, norint pagaminti tą patį kiekį elektros energijos kaip viena šiuolaikiška vėjo jėgainė, Lietuvos sąlygomis reikėtų įrengti net šešias mažųjų hidroelektrinių klasei priskiriamas jėgaines ir užtvindyti per 350 ha, o viena šiuolaikiška vėjo jėgainė jūroje gali atstoti per 20 vidutinio dydžio mažųjų HE ir išgelbėti nuo užtvindymo per 1200 ha žaliųjų plotų. O apželdindami apleistas žemes trumpos rotacijos energetinėmis plantacijomis galime gauti beveik dvigubai daugiau energijos nei hidroenergetikos reikmėms užtvindant tokį pat plotą išskirtinę ekologinę ir kultūrinę vertę turinčių upių slėnių. Kaip rodo energetikos specialistų atlikti skaičiavimai, norint įvykdyti bendrąjį įstatyme suformuluotą uždavinį ir pasiekti, kad elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrajame šalies elektros energijos sunaudojime padidėtų iki 20 procentų, visiškai nereikalinga tokia intensyvi hidroenergetikos plėtra ir, kaip minėjome, pagal parengtą Nacionalinę atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo strategiją, jį numatoma pasiekti bendrąją hidroelektrinių įrengtąją galią iki 2020 metų padidinus ne iki 250, o tik iki 141 MW. Poveikio aplinkai vertinimas – gamtos naikintojų įrankis Itin didelį susirūpinimą kelia ir tai, kad Aplinkos apsaugos komitetas jau sudarė darbo grupę, kuri artimiausiu metu pradės svarstyti pasiūlymus keisti Lietuvos saugomų teritorijų įstatymą. Žinant dabartinio komiteto pirmininko nuostatas, galima neabejoti, kad bus bandoma pašalinti teisines kliūtis ne tik hidroelektrinių statybai saugomose teritorijose, bet ir vystyti kitokio pobūdžio ūkinę veiklą, kas faktiškai reikštų po Nepriklausomybės sukurtos šiuolaikiškos saugomų teritorijų sistemos faktišką sunaikinimą. Pagrindinis tikslas, kurio siekiama „tobulinant“ Saugomų teritorijų, Vandens įstatymą ir kitus norminius aktus, ribojančius neleistiną ūkinės veiklos poveikį aplinkai – atsisakyti teisinio veiklos reguliavimo ir pasiekti, kad būtų įteisinta praktika, kai „kiekvienas atvejis nagrinėjamas atskirai atliekant poveikio aplinkai vertinimą“. Tokios korupcijai palankios tvarkos įteisinimas būtų labai parankus hidroenergetikams, nes, kaip rodo reali praktika, Lietuvoje dar nebuvo nė vieno atvejo, kad, atlikus poveikio aplinkai vertinimo procedūras, būtų buvusi padaryta išvada, jog užtvankos numatytoje vietoje statyti negalima, nes ji darys esminį neigiamą poveikį aplinkai. Juk ir planuotai Alytaus hidroelektrinei ant Nemuno, kuri nusižengiant Saugomų teritorijų įstatymui būtų užtvindžiusi nemažą dalį Vidzgirio ir Balkasodžio botaninių draustinių bei Dzūkijos nacionalinio parko, įskaitant ypatingos kultūrinės ir ekologinės vertės Merkio santaką ir patvindžiusi keliolika kilometrų Merkio vagos, kuri yra ir ichtiologinis draustinis, jau buvo parengta poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, kurioje tradiciškai jokio esminio poveikio aplinkai nebuvo nustatyta. Ir jei prieš 6 metus Seimas nebūtų priėmęs minėtų Vandens įstatymo pataisų, šio proceso būtų buvę nebeįmanoma sustabdyti.

Kadangi pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo susiduriame su tokiu atveju, kai Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, užuot vykdęs savo tiesioginę pareigą įstatymais apginti Lietuvos gamtą, priešingai - skatina jos naikinimą, turime labai atidžiai sekti įvykius Seime ir visais įmanomais būdais stabdyti bandymus įteisinti Lietuvos gamtai ir visuomenei žalingus sprendimus. Tikėkimės, kad lemiamais momentais sulauksime ir daugumos Seimo narių paramos ir mūsų Prezidentės palaikymo.

Prisidengiant atsinaujinančių energijos išteklių plėtros idėjomis, bandoma įteisinti galutinį Lietuvos upių sunaikinimą

Įvertinus didelį neigiamą hidroenergetikos poveikį upių ekosistemoms ir migruojančioms žuvims bei sukūrus ir patobulinus kitus atsinaujinančios energetikos šaltinius, ES šalyse hidroenergetika yra vienintelė atsinaujinančios energijos rūšis, kuri beveik nebeplėtojama, o kai kuriose šalyse hidroelektrinės palaipsniui stabdomos, užtvankos demontuojamos. Turime nepamiršti, kad vykdant masinę melioraciją, Lietuvoje buvo sunaikinta (paversta kanalais) apie 85 proc. upių.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į itin didelį neigiamą užtvankų poveikį aplinkai, 2004 metais priėmė Vandens įstatymo 14 straipsnio pataisas, draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu bei kultūriniu požiūriu vertingų upių. Įstatymo pataisoms vieningai pritarė visų politinių pakraipų Seimo nariai. Tačiau praeitų metų rudenį, pasinaudojant užgriuvusiu sunkmečiu ir Ignalinos AE uždarymu, hidroenergetikos verslo atstovai vėl pradėjo šturmuoti valstybines įstaigas, reikalaudami panaikinti draudimus tvenkti Nemuną, Nerį ir kitas, laimingo atsitiktinumo dėka melioracijos išvengusias, upes.

Sunaikinus beveik visas dar likusias natūralias upes ir paskandinus dideles žaliųjų plotų teritorijas, mūsų energetinė nepriklausomybė padidėtų tik 0,6 procento! Ir tai dažnai bandoma traktuoti kaip indėlį į „žaliosios energetikos“ plėtrą. Didesnį pasityčiojimą iš „žaliosios energetikos“ sąvokos sunku ir sugalvoti.

Prof. Romualdas JUKNYS, Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros vedėjas
Rimantas BRAZIULIS, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas
Žaliosios minties laikraštis „Žalioji Lietuva“

Aut. teisės: Žalioji Lietuva
Autoriai: Romualdas Juknys

(0)
(0)
(0)

Komentarai (9)