Amerikietė Aimee Mullins manekenės karjerą pradėjo prieš daugiau nei dešimt metų. Savo debiuto ant podiumo dieną Aimee visiems parodė, kad manekenei tikrai nebūtina turėti kojas. Dar prieš tapdama modeliu, Aimee savo pavyzdžiu įrodė, kad kojos nebūtinos ir norint tapti profesionalia sportininke.

Moteris gimė su abiejų kojų išilginiu redukciniu šeivikaulio defektu. Gydytojų teigimu, mergaitei buvo būtina kojų amputacija. Aimee tėvai nusprendė paklausyti gydytojų. Kai jų dukrai suėjo vieneri metukai, abi jos kojos buvo amputuotos žemiau kelių. Deja, operacija nebuvo sėkminga, todėl mergaitė buvo dar kelis kartus operuota – kai jai buvo treji, penkeri ir aštuoneri. Ligoninė buvo tapusi antraisiais vaiko namais.

Nors mergaitė augo be pusės kojų, tėvai ją auklėjo kaip visavertį žmogų, kuriam nereikia papildomos globos ir pagalbos.

„Aš nebandau su tuo „susitaikyti“, tai „įveikti“ ar pan. – būti be kojų yra mano gyvenimas ir aš tiesiog gyvenu, – atvirauja A. Mullins. – Žinoma, paauglystėje klausiau, kodėl aš? Kodėl man taip nutiko? Bet jei dabar galėčiau sugrįžti į praeitį, paguosčiau save, kad viskas bus gerai.“ „Seniau protezai buvo nepatogūs, mediniai, tačiau dabar, sparčiai tobulėjant technologijoms, jų galima pasigaminti bet kokių. Ir mano negalia neretai tampa privalumu. Štai kartą draugė nusistebėjo – pasirodžiau jai aukštesnė nei visada. Aš tiesiog pasikeičiau kojas ir šiek tiek „paaugau“. „Kaip tai neteisinga!“ - piktinosi draugė, ir žinot ką, ji piktinosi nuoširdžiai!„ - juokėsi Aimee, kurios kolekcijoje – tuzinas kojų protezų. Būdama dar vaikas, Aimee su kojų protezais palaipsniui išmoko ne tik vaikščioti, bet ir labai gerai bėgti. Mergaitė susidomėjo sportu, ypač mažuoju beisbolu, plaukimu ir slidinėjimu. 1995 metais, baigdama vidurinę mokyklą, Aimee nusprendė dalyvauti Bostono vykusiose neįgaliųjų sporto varžybose. Po sėkmingo pasirodymo mergina tvirtai apsisprendė rimtai sportuoti. Būtent Bostone ji pirmą kartą išvydo kitų neįgaliųjų turėtus patogesnius ir lengvesnius protezus, kurie nei iš tolo nepriminė jos medinių dirbtinių kojų. Neilgai trukus, viena protezus gaminanti bendrovė jai pagamino specialias bėgimui skirtas „kojas“, kurios, nepaisant kelių trūkumų, buvo kur kas geresnės nei jos turėtos. Renginys Bostone Aimee paskatino dalyvauti 1996 metų paraolimpinėse žaidynėse. Tais metais, bestudijuodama Džordžtauno universitete, mergina tapo universiteto sporto komandos nare. Varžydamasi su sveikais jaunaisiais sportininkais, Aimee visada atbėgdavo paskutinė, tačiau tais metais įgijo daug vertingos patirties ir išsiugdė tvirtą valią. Aimee pasirodymas 1996 metų paraolimpinėse žaidynėse buvo itin sėkmingas – ji pateko tarp geriausių bėgikų. Po dvejų metų, baigusi studijas, ji galėjo džiaugtis net keliais neoficialiais rekordais, pasiektais varžantis su kitomis neįgaliomis sportininkėmis. 2000 metais Sidnėjuje vykusiose paraolimpinėse žaidynėse Aimee pasiekė oficialius paraolimpinių žaidynių 100 metrų, 200 metrų nuotolio bėgimo bei šuolio į tolį rekordus.

JAV olimpinis komitetas neseniai pranešė, jog A. Mullins pasirinkta būti JAV olimpinės misijos vadove 2012 metų Londono paraolimpinėse žaidynėse.

Aimee visada siekia save pristatyti ir kaip modelį, ir kaip sportininkę, o ne kaip žmogų, kurio gyvenimo istorija visame pasaulyje domina daugybę žmonių.

Viso pasaulio žiniasklaida šią žavią moterį liaupsina už įgimtą graciją ir pasiekimus, privertusias ją gerbti ir mylėti su visais trūkumais, kuriuos ji, be jokios abejonės, pavertė privalumais.

Komentarai (3)