Šeimos finansų ekspertė Odeta Bložienė: vaiką išlaikyti kainuoja brangiau nei įsigyti butą (1)
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė 15min.lt teigė, kad Lietuvoje žmonėms sunku taupyti net ir gaunant gerus atlyginimus. Dažnai žmonių poreikiai auga greičiau nei galimybės. Taupyti sudėtinga dėl turimų paskolų būstui ir auginamų vaikų. Statistiškai vieno vaiko išlaikymas iki 18 metų Lietuvoje kainuoja 150 tūkst. litų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Kiek reikia uždirbti, kad jau būtų galima pradėti galvoti apie taupymą?
– Apie taupymą galvoti reikia visada, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio jūsų pajamos. Taip jau yra, kad didėjant pajamoms, didėja ir žmonių poreikiai bei išlaidos.
Aišku, gaunant minimalų ar net vidutinį darbo užmokestį taupyti yra gana sudėtinga, tačiau viskas priklauso nuo šeimos situacijos ir poreikių.
Net ir du vidutinius atlyginimus uždirbintys žmonės, jeigu jie gyvena nuosavame name kur nors provincijoje ir turi savo daržą, atsidėti pinigų gali. Tuo tarpu gyvenantiems Vilniuje, nuomojantiems būstą, turintiems mažų vaikų tai daryti yra gana sudėtinga. Vieno recepto, kaip tvarkyti savo šeimos finansus, nėra.
– Ar tai reiškia, kad taupyti gali būti sunku net ir padidėjus šeimos pajamoms?
– Augant pajamoms, žmogaus gebėjimai tvarkytis su pinigais neauga. Jeigu tu nemoki elgtis su mažesnėmis pajamomis ir tau jų visą laiką trūksta, tai padidėjus atlyginimui tos finansinės problemos bus išspręstos tik labai trumpu laikotarpiu. Žmonių poreikiai auga kur kas sparčiau, nei galimybės.
– Lietuvoje jau susiformavo visuomenės dalis, kuri vadovaujasi principu, jog dirbti tiesiog neapsimoka, nes taip prarasi valstybės mokamas pašalpas ir lengvatas. Kaip jums tokia logika?
– Tokia logika tinka labai trumpam. Nedirbantis, bet pašalpas gaunantis žmogus netenka savo kvalifikacijos, kompetencijos, netobulėja. Jis netenka galimybės daryti karjeros ir ateityje uždirbti daugiau. Be to, reiktų pagalvoti, koks tai pavyzdys vaikams. Ar jie norės visą gyvenimą gyventi iš pašalpų? Galbūt matydami tokį tėvų gyvenimą ir norės, bet ar tai bus geras, saugus gyvenimas? Tokio mąstymo reikėtų vengti.
Pašalpos reikalingos tam, kad su finansinėmis problemomis susidūręs žmogus galėtų jas trumpam kompensuoti. Galbūt pusę metų. Bet ne visą gyvenimą.
– Dažnai teigiama, kad taupyti neleidžia vaikai, kuriems tenka didelė šeimos biudžeto dalis. Ar kada nors teko skaičiuoti, kiek statistiškai kainuoja vieno vaiko išlaikymas Lietuvoje?
– Mes apskaičiavome, kiek kainuoja vaiką užauginti iki aštuoniolikos metų. Vidutinėmis sąlygomis auginant suma yra 150 tūkst. litų. Tai yra tikrai labai daug. Netgi leidžiant į valstybinius darželius ir mokyklas per 18 metų susidaro tokia suma.
O ką kalbėti apie studijų metus, kai didžioji dauguma studentų yra išlaikomi tėvų. Paramos sumos tampa dar didesnės, nes reikia mokėti už studijas, patys studentai savo reikmėms išleidžia daugiau. Vidutinės studentų pajamos Lietuvoje per mėnesį yra 620 litų.
– Kiek reikia uždirbti Lietuvoje, kad save būtų galima priskirti viduriniajai klasei?
– Tai būtų bent jau dviejų dirbančiųjų vidutiniai atlyginimai, kurie sudarytų apie 3,5 tūkst. litų į rankas. Vienam žmogui gaunant vidutinį atlyginimą gyventi būtų sudėtingiau, nes būsto nuomos arba įsigijimo išlaidos yra pakankamai didelės. Aišku, net ir vidutinius atlyginimus uždirbantys žmonės turi skaičiuoti, jie negali švaistyti pinigų, neturėti biudžeto.
– Minėjote, kad augant šeimos pajamoms, auga ir žmonių poreikiai, o ar lengva tuos poreikius mažinti, jeigu pajamos staiga ima mažėti?
– Žmonėms poreikius susimažinti yra labai sudėtinga. Ypač nuo didesnių pajamų, kai reikia karpyti savo išlaidas. Dirbdama su šeimomis labai dažnai matau, kad finansinius įpročius keisti sudėtinga.
Vienas tokių pavyzdžių galėtų būti automobilis. Lietuvoje retas, kuris jo atsisako, nepaisant to, kad jo išlaikymo išlaidos yra pakankamai didelės, o degalų kainos per pastaruosius metus labai augo. Per tą laiką automobilių atsisakė vienetai.
Žmonės pripranta prie tam tikro komforto, nepriklausomybės ir to atsisakyti nėra linkę. Jie geriau atsisako drabužių, avalynės, laisvalaikio, bet ne automobilio.
– Valstybės išlaikytinių skaičius mažėja labai lėtai, nors ekonomika po truputį atsigauna, o verslas vis garsiau kalba apie darbuotojų trūkumą. Ar Lietuvoje nesusiformavo tam tikras skurdo mentalitetas, kai galvojama, kad geriau gausiu mažiau, bet būsiu pats sau ponas?
– Nemanau, kad tai yra skurdo mentalitetas, tai greičiau išlaikytinių mentalitetas ir žmonių nenoras kažką keisti, tobulėti. Visi geriau lieka savo komforto zonoje, trumpam verčiasi gaudami valstybės pagalbą, bet niekas negalvoja, kas bus vėliau.
– Ar nėra taip, kad bloga valdžia labiausiai ir skundžiasi tie, kurie tas pašalpas ir gauna?
– Sutinku, kad labiausiai valstybe piktinasi tie, kurie gauna pašalpas. Aišku, jos iš tiesų nėra didelės. Negalima sakyti, kad Lietuvoje pašalpas gaunantis žmogus gali laimingai gyventi. Tikrai ne. Jo gyvenimo kokybė yra prasta.