Lietuva – nebe pigios darbo jėgos šalis  (3)

Danijos prekybos rūmų prezidentas Thomas Solupajev-Ronlev Lietuvoje gyvena 16 metų ir teigia pastebėjęs, kaip iš pigios darbo jėgos šalies Lietuva virsta technologijų ir inovacijų valstybe.


- Kada jūs atvykote į Lietuvą?

- Pirmą kartą į Lietuvoje buvau 1998-aisias, tad su šalimi esu pažįstamas jau 16-a metų. Tuo metu dirbau Danijos įmonėje, kuri turėjo verslo reikalų Lietuvoje. Galiausiai buvo nuspręsta, kad verta vykti čia dirbti. Man kelionė į Lietuvą priminė nuotykį, taigi pasiūlymą priėmiau ir iš pradžių pusmetį gyvenau tai Lietuvoje, tai Danijoje.

Pamenu, kad antrą mano atvykimo į Lietuvą dieną buvo devalvuota valiuta ir prasidėjo Rusijos krizė. Prireikė laiko, kad suprastume, kokią įtaką tai turės verslui, buvo nelengva. Palaipsniui pradėjau suprasti, kas yra Lietuva, mačiau savo akimis, kaip šalis greitai stojasi ant kojų. Kai mano susitarimas su Danijos įmone baigėsi, nusprendžiau, jog gyvenimas - įdomus, nutariau likti Lietuvoje, sukūriau šeimą. Tiesa, kiekvieną kartą grįždamas į Daniją turėjau daug pasakoti apie Lietuvą – domėjimasis šalimi, jos kultūra, istorija, verslo galimybėmis ir papročiais buvo iš tiesų didelis.

- Ar prisimenate pirmą įspūdį, kai atvykote į Lietuvą?

- Į šalį atplaukiau keltu ir važiavau iš Klaipėdos į Vilnių, kur turėjau rasti išnuomotą butą. Netrukus po atvykimo į Lietuvą parašiau straipsnį į vietinį Danijos laikraštį, kuriame dalinausi įspūdžiais (šypsosi). Nesitikėjau gatvėse pamatyti tiek daug nebūtinai naujų, bet „Mercedes – Benz“ automobilių. Tuomet man susidarė įspūdis, kad į šalį atvykau, kai situacija čia jau pradėjo gerėti.

Visgi, lankantis kai kuriuose fabrikuose ir gamyklose matyti vaizdai paliko labai stiprius įspūdžius. Tiesa, kai kur situacija jau keitėsi į gerąją pusę. Palaipsniui įsitraukiau į verslo procesus: dalyvavau Lietuvoje steigiant įvairias Danijos kapitalo įmones, statant fabrikus, taip pat perkeliant čia verslus – šioje srityje dirbu iki šiol.

- Kaip Lietuva pasikeitė per pastaruosius 16-a metų?

- Tais laikais, kai atvykau į Lietuvą, šalies vienas svarbiausių privalumų buvo nebrangi, tačiau labai kvalifikuota darbo jėga, tai buvo vieta gamybai perkelti. Nors, žinoma, kai kurios stambios įmonės jau tada čia žengė dairydamosios naujų rinkų, pavyzdžiui, telekomunikacijų bendrovė TDC, aludariai „Carlsberg“ ir kiti.

Dabar jau nekalbame apie Lietuvą kaip apie pigios darbo jėgos valstybę, tai tiesiog nebe argumentas. Investuotojai priima sprendimą perkelti gamybą dėl galimybių investuoti į žmones ir inovacijas už patrauklesnę kainą nei Vakarų Europoje. Lietuva Danijos investuotojams yra įdomi dėl inžinerijos specialistų, kuo ji garsėja Baltijos šalyse.

Ne mažiau svarbi ir verslo aplinka. Akivaizdu, kad verslo kultūra pasikeitė per šiuos metus: kai tik pradėjau dirbti Lietuvoje, žmonės per susitikimus būdavo akmeniniais veidais, dabar gi dažnai sutinku atvirus, optimistiškus ir entuziastingus vadovus.

- Kodėl manote, kad Danijos verslui Lietuva yra tinkama vieta dirbti ir plėstis?

- Danija ir Lietuva turi panašią verslo istoriją: abi šalys stiprios žemės ūkio ir lengvosios pramonės srityse, taigi, manau, sėkmingi Danijos pavyzdžiai gali būti pritaikomi Lietuvoje. Antra, abi šalys yra palyginti nedidelės, esančios netoli viena kitos - mums pakankamai lengva bendrauti ir susikalbėti. Galiausiai, Lietuvoje dirbantys verslininkai ieško būdų, kaip pritaikyti savo puikias inžinerines žinias tarptautiniams verslams sukurti, o sujungus jėgas pavyktų pasiekti daugiau, konkuruoti su kitų regionų verslais.

Pastebėjau, kad Lietuvoje inovacijos dar yra suprantamos šiek tiek per siaurai. Paplitusi nuomonė, kad inovacijas kuria vien startuoliai ir rizikos kapitalo fondai. Danijos pavyzdys rodo, kad būtent tradiciniai verslai yra naujovių kūrėjai, diegiantys inovacijas pardavimų, aptarnavimo, paskirstymo srityse ir tuo sukuriantys pridėtinę vertę.

- Kas yra didžiausiu trukdžiu plėtoti verslą tarp Lietuvos ir Danijos?

- Jeigu pasižiūrėtume į statistiką, Šiaurės šalių investicijos Lietuvoje yra pakankamai didelės, tačiau prekybos dalis yra kur kas kuklesnė – turbūt Lietuvos bendrovės susiduria su sunkumais kurti ilgalaikius santykius Šiaurės šalių rinkose. Manau, Lietuvos įmonėms norinčioms rimtai dirbti su Šiaurės šalimis reikėtų tobulinti bendrovių valdymo principus bei didinti verslo skaidrumą - šioje srityje dar yra kur padirbėti.

Antras faktorius - specializacija. Kartais įmonės Lietuvoje taikosi į kelias veiklos sritis, nesispecializuoja. O kai stengiesi padaryti viską, rizikuoji nepadaryti apskritai. Prieš 10-15 metų tokia taktika pasiteisino, bet dabar atėjo metas keistis.

- Kokios kitos Europos šalys traukia Danijos investuotojų dėmesį?

- Žinoma, tai priklauso nuo poreikių ir keliamų tikslų. Jeigu ieškoma vietos masinei gamybai, tačiau apimtys nėra pasiekusios tokio lygio, kad gamybą būtų tikslinga perkelti į Rytus, tuomet patraukli buvo ir lieka Lenkija. Vis daugiau susidomėjimo sulaukia Baltarusija, šioje šalyje sėkmingai veikia keletas Skandinavijos kapitalo įmonių. Visgi, kai ieškoma vietos investicijoms svetur, dažniausiai kalbama arba apie Baltijos šalis, Lenkiją, arba apie Čekiją, Slovakiją.

- Ar galvojote apie galimybę grįžti į Daniją?

- Taip, bet nusprendžiau likti. Lietuvoje ne kartą susidūriau su iššūkiais, tačiau kol kas nesu matęs vietos, kur viskas klostytųsi puikiai. Manau, kad jei situacija gerėja, negalima prašyti daugiau - tai jau yra daug.

- Ačiū jums už pokalbį.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Erika Fuks
(17)
(3)
(14)

Komentarai (3)