Emigrantė: duokit man bent 1 000 eurų uždirbti „Maximos“ kasoje, ir aš grįžtu rytoj  (74)

Šiaurės Airijoje jau 9 metus gyvenanti Egidija Juodpusienė buvo nusprendusi pagyventi ten 8 mėnesiams, bet liko 9 metams. Atvažiavusi naktį, kitą dieną E. Juodpusienė jau dirbo. Pasak jos, darbą ten randa visi tikrai norintys.


„Jeigu tu norėsi, tu eisi, belsi, belsi – kurios nors durys atsidarys. O kai žmogus galvoja, kad atskridau su "čimodanu" ir manęs ten eilė laukia – tai, be abejo, taip nėra. Čia kiek mūsų lietuvių yra, nė vienas be darbo nesėdi – tie, kas nori dirbti. O kas nenori, tai sėdi vyno butelį apsikabinę prie darbo biržos ir gyvena gal net paprasčiau nei mes. Tokių lietuvių ir lenkų pilna darbo birža“, – Žinių radijo laidoje „Salos“ kalbėjo emigrantė.

Pasak jos, airių požiūris į lietuvius neblogas. „Tie airiai yra tokie tinginiai, o mes kaip arkliai dirbame už du, ir nėra tos konkurencijos. Be abejo, tau darbo bus tikrai daugiau negu airiui. Jis gali ir pirmadienį susirgti – sakys, galvą skauda, sergu, o mes kur kas atsakingesni. Todėl darbdaviai ir patenkinti.“

Atvykusi į Šiaurės Airiją, nes „visi važiavo, ir mes bandėme“, ten pasiliko dėl geresnių gyvenimo sąlygų. „Ir paprasčiau, ir lengviau, ir piniginiu atžvilgiu. Kitaip čia į žmogų atsižvelgia“, – sako E. Juodpusienė.

Iš pradžių dirbti tekdavo daug


Ji pasakoja Šiaurės Airijoje pažinojusi žmogų, kuris įdarbindavo atvykėlius iš įvairių šalių. „Man sunku nebuvo: atvažiavau naktį, ir kitą dieną jau ėjau į darbą. Aišku, sunku buvo – be kalbos, be nieko, dirbdavome po 16, po 20 val., bet juk atvažiavome užsidirbti. Paskui, kai jau nusprendėme gyventi, tiek nebedirbdavome.“ „Ten iš pradžių buvo ne gyvenimas, o katorga – ari, ari, ari ir dar kartą ari. Grįžti iš vieno darbo ir eini į restoraną "bliūtų" plauti. Tada atsikeli ir vėl eini į darbą 12 val. (...) Visi mes atvažiavome su 15 kilogramų, tai kol viską įsigyji, turi paarti, jei nori turėti ką nors. O dabar gyvename paprastai – "leliukus" auginame, ir gerai“, – kalba emigrantė.

Ji sako suprantanti, kad reikėtų save kur nors realizuoti, tačiau mokslų nebaigusiam žmogui Šiaurės Airija tapo išeitimi: „atvažiavai čia, ir gerai“. Visgi E. Juodpusienė pripažįsta, kad pirmi 5 metai Airijoje buvo sunkūs – ji skraidydavo keliskart per metus namo į Lietuvą. „Ilgesys, be abejo, yra. Kiekvieną kartą pagalvoji: ir draugai, ir vasaros, ir žiemos, o čia vienodas sezonas, tai liūdna kartais būna.“

Lietuvoje dirbtų ir kasininke


Ji pasakoja, kad prieš 4 metus buvo sugalvojusi grįžti į Lietuvą – nusipirko butą, pagyveno 3 mėnesius, paskui susikrovė lagaminus ir vėl atgal į Šiaurės Airiją pardūmė. Suprato, kad Lietuvoje finansiškai jai sunku. Dabar, kaip ji sako, galimybės grįžti jau nėra, nes dukra eina į 10 klasę ir grįžus į Lietuvą jai būtų sunku su mokslais.

Be to, Lietuvoje, anot E. Juodpusenės, nėra perspektyvos: „Ką grįžus daryti? Sunku save realizuoti: ką, eiti į „Maxima“ dirbti? Nesinori.“ Ir tuoj priduria: „Duokit man bent 1000 eurų uždirbti toje „Maximos“ kasoje, ir aš grįžtu rytoj.“ E. Juodpusienė anksčiau Šiaurės Airijoje buvo net ir savo verslą sukūrusi, o dabar augina vaiką.

Lietuvių – kaip musių vasarą


E. Juodpusienė pasakoja, kad mažame miestelyje Šiaurės Airijoje gyvena apie kelis šimtus lietuvių, kuriuos nuolat sutinka. Tradicijas šeimoje taip pat palaiko lietuviškas. „Mes gyvename tokiame mažame miesteliuke, kaip, pavyzdžiui, Nida, ir čia be proto daug lietuvių. Ir pusbrolis, ir mama.... Mes turime viską lietuvišką: žiūrime lietuvišką televiziją, ir šventės lietuviškos, maistą lietuvišką gaminame, knygas vaikams skaitome lietuviškas...“
Aut. teisės: Žinių Radijas
(4)
(0)
(0)

Komentarai (74)