Ar gali būti geriau! Japonams snūduriuoti darbe – pagirtina  (1)

Jei sudėtumėte bluostą susirinkime ar darbo vietoje, bosas jūsų nepagirtų. Bent jau Vakaruose. O Japonijoje budrus snaudimas viešumoje ar net darbovietėje ne tik atleistinas, bet ir pagirtinas.

Japoniškos budraus miegojimo praktikos, vadinamos inemuriu, gali pavydėti visi vakariečiai. Pažodžiui „inemuri“ reiškia „dalyvauti miegant“ ir tai gerai apibūdina šio veiksmo esmę: žmogus prisnūsta važiuodamas metro, bet gali prabusti reikiamu metu – kai traukinys atvyksta į jam reikalingą stotelę.

Šis budrus miegojimas Japonijoje nelaikomas gėdingu net ir darbe. Vakarų kultūroje užmigti susirinkime ar darbo vietoje rodytų savikontrolės praradimą, silpnumą ir net gali kainuoti darbo vietą.  Tačiau japonai mano atvirkščiai: miegantysis toks atsidavęs darbui, kad jaučiasi išsekęs. Budrus miegojimas – savotiška kapitalistinio pasaulio darbuotojų žaizda, kurią jie nori pademonstruoti visiems.

Egzistuoja griežtos taisyklės

Tačiau inemuris nėra bet koks miegas – egzistuoja griežtos taisyklės.

„Svarbu, kas tu esi, – tikino sociologijos daktarė Brigitte Steger, kuri dirba Kembridžo universitete ir specializuojasi Japonijos kultūros tyrimų srityje. – Jei esi kompanijos naujokas ir nori parodyti, kaip esi įsitraukęs ir susidomėjęs, miegoti nevalia. Bet jei tau 40 ar 50 metų ir kažko įrodinėti tau nereikia, gali miegoti. Kuo aukštesnis socialinis laiptelis, ant kurio stovi, tuo daugiau gali miegoti.“

Budrus miegojimas gali vykti tik tam tikra poza: mat garbinga yra užsnūsti, nepaisant didžiausių pastangų išlikti budriam, o ne migdytis tyčia ar planuoti pokaičio miegelį.

„Kūnas turi išduoti, kad susirinkime esi aktyvus – tarsi taip labiau susikaupi, – sakė B.Steger. – Negali miegoti po stalu. Turi sėdėti taip, lyg įdėmiai klausytumeisi, bet tiesiog nuleisti galvą.“ Galima taip prisnūsti penkioms minutėms, pusvalandžiui ar dar ilgiau. Svarbiausia, kad jei kas nors kreiptųsi, privaloma atsibusti ir atsakyti. Miegojimas turi rodyti, kad esi atsidavęs darbui iki visiško išsekimo, o ne kad tinginiauji pirmai progai pasitaikius.

„Kelerius metus dirbau vienoje Japonijos kompanijoje ir galiu patvirtinti, kad inemuris yra kasdienė praktika, – rašė vienas internautas. – Keisčiausias dalykas buvo susitikimai su viršininku. Jis manęs paprašydavo ką nors paaiškinti arba padaryti pristatymą, o tuo metu pats visuomet miegodavo. Tikėdavausi, kad bosas pastebės mano gerą darbą arba bent susapnuos jį.“

Neišsimiegojusi tauta

Šio budraus snaudimo tradicija atsirado dėl to, kad japonams nuolat trūksta miego. Jie laikomi viena labiausiai neišsimiegojusių tautų pasaulyje, todėl nieko nuostabaus, kad inemurio praktika tokia gaji.

Darbo dienos čia ilgos – japonai dirba 60 valandų per savaitę. O darbštumas – didžiausia dorybė, todėl atvirai parodyti, kad esi pavargęs, yra garbinga, o ne gėdinga. Net išeidami iš darbo įprastai kolegos atsisveikina vienas kitam pasakydami: „Pavargai, pone“, o ne „Gero vakaro“. Tiesa, japonai pasinaudoja galimybe užmerkti akis viešumoje ar darbe ir kitais tikslais.

„Kartais žmonės tiesiog apsimetinėja, kad miega. Taip būna, jei kas nors nenori būti trukdomas, – tikino B.Steger. – Žinau vieną žmogų, einantį labai aukštas pareigas, kuris apsimeta, jog miega, kad kiti žmonės aplink jį nevaržomai kalbėtų, ką nori, ir jis išgirstų, ką jie šneka. Žinoma, jo darbuotojai supranta, kad viršininkas apsimetinėja, todėl niekas nebūna labai atviras.“

Taiko panašią praktiką

Vis dėlto snaudimas naudingas ne tik japonams, bet ir visiems žmonėms – ypač tiems, kurie daug dirba. Skirtingų mokslininkų iš Lafboro, Pensilvanijos, Kalifornijos ir kitų universitetų tyrimai rodo, kad 10 ar 20 minučių miegas gerokai pailsina smegenis. Taigi toks snaudimas, kokį praktikuoja japonai, būtų naudingas ir sveikas daugybei dirbančių žmonių, tačiau daugumoje kultūrų, ypač vakarietiškoje, tai nepriimtina.

Vis dėlto kai kur pasaulyje darbdaviai bando įvesti „pokaičio valandėles“. Antai 2000 metais Vokietijos Fechtos mieste valstybės tarnautojams buvo leidžiama per pietus pamiegoti. Ir tai esą teigiamai veikė jų darbo našumą.

Popiečio miego eina ir Kinijos fabrikų darbuotojai, nes jų vadovai pamažu ima suprasti, kad gerai pailsėjęs darbuotojas – laimingas darbuotojas. Pusę valandos po pietų pertraukos gamybos cechuose viešpatauja tyla – susirangę darbo kėdėse kai kurių fabrikų darbininkai pasineria į trumpą pokaičio miegą.

Naujosios „taisyklės“ rezultatai – išties stulbinantys. Po pusvalandį trunkančio miego darbininkai tampa net 30 proc. produktyvesni. Miegoti kėdėje nėra labai patogu, tačiau tai didžiulis žingsnis, palyginti su laikais, kai už miegojimą darbe su savo pareigomis fabrikų darbininkams tekdavo atsisveikinti.

Vis dėlto Vakaruose pokaičio miegas atrodo neįsivaizduojamas, o poilsio trūkumą mes dažnai kompensuojame dideliais kavos kiekiais. Štai todėl kavos industrija per pastaruosius 20 metų smarkiai išaugo. O kava kainuoja ir atgaivina prasčiau nei popiečio miegas. Tačiau akivaizdu, kad gyrimasis, kiek išgeri kavos, yra vakarietiškas inemurio atitikmuo.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(22)
(1)
(21)

Komentarai (1)

Visi šio ciklo įrašai