Apie J. R. R. Tolkieną ir jo „Žiedų valdovus“: neatspėtumėte, ką slėpė ši didingos fantazijos istorija  ()

Mano senelis J. R. R. Tolkienas mirė, kai man tebuvo keturiolika. Mano atmintyje jis yra išlikęs per vaikystės prisiminimus – aksominės liemenės ir pypkės dūmas; žodžių žaidimai, žaidžiami lietingą popietę pajūrio viešbučio hole ar stovint apačioje besidriekiančiame vėjuotame paplūdimyje mėtant plokščius juodus akmenukus per pilkas bangas; degtukų dėžutė, kurią jis išmetė į orą norėdamas mane pralinksminti, pakylanti ir nukrentanti per didžiulio kaštonmedžio šakas tarsi sulėtintoje juostoje.

Šie atsiminimai niekaip nepadėjo atskleisti to, koks buvo mano senelis ar kaip jis mąstė neskaitant išmintingo geraširdiškumo, kuriuo jis mane apglobdavo tarsi tas medis. Nieko neskaitant jo religijos.

Atsimenu tą emociją senelio balse jam kalbant vakaro maldas – ne tik Sveika Marija ir Tėve Mūsų, tačiau ir kitas – ir tą gėdą, kurią jausdavau sekmadieniais bažnyčioje, kai jis visada primygtinai klūpodavo kitiems stovint ar garsiai į maldavimus atsakydavo lotyniškai, kai visi kiti melsdavosi angliškai.

Tai buvo raktas į jo asmenybę: stebinantis pasitikėjimas savo paties nuomonėmis ir geležinis pasitikėjimas savimi, kuris neturėjo nieko bendro su prieraišiu, mielu seneliu, kurį pažinojau. Tuo metu aš savaime suprantama dar buvau per jaunas, kad klausčiau, kaip jis savo sukurtą panteistinį pasaulį suderino su karštu savo krikščionišku tikėjimu.

Vėliau aš suvokiau, kad mano senelis buvo ne tik „Žiedų valdovo“ autorius, tačiau ir intelektualinis milžinas, kalbėjęs ir skaitęs keliomis kalbomis ir tapęs pasaulinio garso ekspertu savo pasirinktoje srityje. Mano tėvas pasišventė be atilsio redaguodamas mano senelio nepaskelbtus rašinius per 43 metus nuo jo mirties ir iš viso to gimė daugiau nei 20 knygų.

Jaučiausi esąs nykštukas: kaip galėjo būti kitaip? Nusprendžiau pats tapti rašytoju. Nebuvo lengva. Apie savo pirmąją knygą galvojau kaip apie šedevrą, tačiau vienbalsė negatyvi literatūros agentų abiejose Atlanto pusėse reakcija įtikino mane, jog tai buvo klaida.

Vis tik nepasidaviau ir iš lėto pasiekiau bent šiokią tokią sėkmę. Apie savo senelį galvojau kaip apie kliūtį. Jis tapo tuo didžiuliu medžiu, metančiu savo šešėlį, iš kurio norėjau pabėgti. Ar būsiu Simonas Tolkienas ar tik didžio žmogaus anūkas?

Skambės ironiškai, tačiau greitai suvokiau, kad man reikia senelio, jog parduočiau savo knygas. Rašytojai negali be žinomumo, o mano pavardė buvo bilietas gauti žiniasklaidos dėmesį.

Interviu imantys žurnalistai savaime suprantama norėjo žinoti, ką reiškia būti J. R. R Tolkieno anūku, tad aš kapsčiausi po savo atsiminimus, kol galiausiai viską iškapsčiau – auksas mano rankose virto dulkėmis.

Visada norėjau rašyti apie Pirmąjį pasaulinį karą. Mažuose Anglijos kaimeliuose, kur aš augau, karo memorialai buvo išgraviruoti ilgais pavardžių sąrašais tų vyrų, kurie niekada taip ir negrįžo iš apkasų. Jie pirmą kartą paliko savo namus 1914 metais dainuodami dainas, kai žengė į didį savo gyvenimo nuotykį, tačiau anapus sąsiaurio, kontinentinėje Europoje, atrado tikrą pragarą.

Karyba, prabėgus 100 metų nuo Vaterlo mūšio, pasikeitė amžiams. Žudymas tapo pramoniniu procesu, o kūnas ir kraujas negalėjo prilygti sprogstamųjų užtaisų ir automatinių ginklų galiai. Kariai laukė mirties purvinose tranšėjose su siaubu galvodami apie tą dieną, kai jiems bus įsakyta išlįsti iš apkasų. Tiek daug karių mirė anonimine mirtimi niekieno žemėje – nukraujavę, iškamuoti nepakeliamo troškulio.

Mačiau jų veidus senose nespalvotose fotografijose: nekalti, nieko nenutuokiantys apie jų laukiančius siaubus. Norėjau prikelti jų išgyventą patirtį. Tačiau ilgą laiką nesijaučiau pasirengęs šiai užduočiai, jaučiau, kad ji man yra per didelė.

Galiausiai pradėjau. Skyriui keičiant skyrių vis daugiau galvojau apie savo senelį, kuriam pačiam teko dalyvauti Somos mūšyje. Taip pat turėjau jo nuotrauką su karininko uniforma, jam neįprastais ūsais. Jei jis nebūtų išgyvenęs, nebūtų ir manęs. Norėjau, kad būčiau pažinojęs jį ilgiau, nes troškau paklausti jo apie išgyventas patirtis. Jis nepaliko jokių rašytinių atsiminimų ir kaip daugelis kitų veteranų retai dalindavosi prisiminimais apie karą.

Tačiau tada aš sugrįžau prie „Žiedų valdovo“ ir suvokiau, kaip smarkiai visą jo didį pasakojimą paveikė apkasuose patirti siaubai. Blogis Viduržemyje visų pirma yra industrializuotas. Saurono orkai yra brutalizuoti darbininkai, Sarunamo siela yra iš metalo ir krumpliaračių, o apleisti Mordoro ir Isengardo kraštovaizdžiai klaikiai primena 1916 metų niekieno žemes.

Frodo ir Semo bičiulystė vėlesniuose jų žygio etapuose yra tarsi iliustracija tų gilių saitų, kuriuos tarpusavyje užmezgė su didžiuliu priešiškumu susidūrę britų kariai. Jiems visiems yra būdinga narsa – savybė, kuri labiau nei kitos dorybės buvo vertinama „Žiedų valdove“. O tada, kai karas baigiasi, Frodo likimas yra panašus į tokios gausybės veteranų, kurie, sugrįžę namo, lieka išgąsdinti nematomų žaizdų, tampa savo pačių, kokie jie buvo anksčiau, šešėliais.

Galima jausti, kad Sauronui, nors jis ir buvo nugalėtas, pavyko iš pamatų pakeisti pasaulį. Nekaltybė ir magija nyksta iš Viduržemio elfams traukiantis į Vakarus.

Manau, kad mano senelis turėjo jaustis panašiai dėl Europos po Didžiojo karo. Kaip siaubinga turėjo būti kovoti „kare, užbaigsiančiame visus karus“ tik tam, kad po 20 metų vėl siųstum savo sūnus į kitą karą.

Savo knygoje „Niekieno žemė“ rašiau apie našlaitį Adamą, kuris kaip ir mano senelis gavo stipendiją Oksforde ir ten įsimylėjo, tačiau turėjo palikti savo viltis ir mylimąją, nes privalėjo keliauti kautis į Prancūziją, iš kurios veikiausiai nebus lemta grįžti. Adamas amžiams yra perkeičiamas ten įgytos patirties, kaip kad ir mano senelis.

Pasakodamas jo istoriją jaučiausi užmezgęs saitus su savo seneliu ir pagerbęs jo atminimą. Sekdamas jo pėdomis, aš pagaliau galiu išlįsti iš jo šešėlio.

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt

(50)
(12)
(38)

Komentarai ()