3 svarbiausi techniniai dalykai, kuo miesto visureigis skiriasi nuo tikro visureigio (Video)  (2)

Ar prisimenate GSM eros pradžioje populiarų anekdotą apie mobiliojo tinklo aprėptį, kurio herojai buvo kviečiami rinktis autobusų stotyje ir drauge keliauti į ryšio zoną? Šiais laikais panašiai elgiasi – ir tai ne juokas – visureigių gerbėjai: didžiausi 4x4 entuziastai buriasi į neformalius klubus, rengia bendras išvykas į bekelę, kur patys susikuria sunkumus ir didvyriškai juos nugali.

Jei svarstote galimybę prisijungti prie šios benzingalvių bendruomenės, rekomenduojame pasiklausyti, ką apie visureigius kalba „Dakaro džentelmenas“ Antanas Juknevičius.

Konstrukciniai koziriai

„Veislinis“ visureigis privalo turėti rėmą, antraip bus tik toks pat pavojingas ginklas, kaip suvenyrinė samurajaus kardo kopija.

Susidomėjimas tokiomis mašinomis prieš gerus 25 metus pradėjo sparčiai augti, tačiau realūs pardavimo rezultatai buvo gerokai kuklesni dėl vienintelės priežasties – tikri visureigiai, lyginant su įprastais sedanais ar hečbekais, buvo pasiutusiai brangūs.

Automobilių gamintojai, užfiksavę šią problemą, pradėjo ieškoti būdų visureigiams atpiginti ir pasirinko ko gero vienintelį įmanomą būdą: keisti kėbulo konstrukciją.

T. y. atsisakyti inžinerine prasme pakankamai sudėtingo ir brangaus rėmo, važiuoklę tvirtinant tiesiai prie laikančiojo kėbulo.

Taip vienu šūviu buvo nušauti du zuikiai – gamybos kaštai sumažinti, radikaliai išplečiant potencialių pirkėjų ratą, o pastariesiems atsirado galimybė rinktis iš sunkiai suskaičiuojamos, visureigiškai atrodančių, mašinų gausybės“, – kaip penkerių metų vaikui aiškina A. Juknevičius.

Visgi, kuo visureigio rėmas toks svarbus? Atsakinėdamas į šį klausimą Antanas teigia, kad visų pirma rėmas leidžia gerokai padidinti prošvaisą ir pakabos eigą. Antra – tokia konstrukcija nepalyginamai tvirtesnė ir ilgaamžiškesnė.

„Rimtoje bekelėje bet koks miesto visureigis važiuos iki pirmos sudėtingos kliūties ar stipresnio smūgio – po to kinetinę energiją sugėręs kėbulas greičiausiai daugiau ar mažiau deformuotųsi.

T. y. pasikeistų ne tik pasyvaus saugumo savybės, bet ir galimybės mašiną valdyti. Rėmas nuo panašių problemų apsaugo ir iš esmės pakeičia sumažina silpnų vietų skaičių.

Šiuo atveju lūžti gali viena ar kita pakabos detalė (amortizatoriai, šakės etc.), tačiau visas automobilis išliktų sveikas. Tai nekvestionuojamas dalykas. Visi geriausiais laikomų visureigių – „Nissan“, „Toyota“, „Mitsubishi“ ar „Land Rover“ – flagmanai turi tik rėminę konstrukciją“, – pastebi A. Juknevičius.

Jo didenybė demultiplikatorius

Antras esminis tikro visureigio atributas – palėtinta pavara. Daugeliu atvejų važiuojant bekele „dideliu“ greičiu galima laikyti 10 ar 15 km/val., tačiau net ir toks tempas nebus įmanomas, jei variklio galios nebus kaip transformuoti į realiai didelį sukimo momentą.

„Kam to reikia nesunku suprasti panagrinėjus paprasčiausio traktoriaus technines charakteristikas. Turinčios viso labo 150 AG žemės ūkio mašinos be problemų aria dirvą 5 korpusų plūgais tokiuose laukuose, kur važiuoti su dvigubai daugiau „arklių“ turinčiu automobiliu atrodytų visiška beprotybė.

Paslaptis čia viena – papildomas transmisijos mechanizmas, paprastai vadinamas tiesiog „palėtintoju“. Jis kiekvieną visureigį gali paversti traktoriumi ir kilstelėti pravažumo charakteristikas į visiškai kitą lygmenį“, – teigia Dakaro asas.

Svarbu palėtintojo nepainioti su tokiais dalykais kaip antipraslydimo ar antiprabuksavimo kontrolės sistemos: elektronika rūpinasi eismo saugumu, bet ne pravažumu. Teoriškai palėtintoją įmanoma įgrūsti į vieną korpusą greta įprastos pavarų dėžės, tačiau toks mechanizmas būtų gremėzdiškas, sudėtingas ir neišvengiamai pasiutusiai brangus.

Dirbtinio kvėpavimo įranga

Dar vienas tikro visureigio ir padidinto pravažumo automobilio skiriamasis bruožas – galimybės įveikti vandens kliūtis. Paprastai kokio gylio brasta nekelia pavojaus priklauso nuo vietos, kurioje įmontuoti mašinos valdymo blokai ir kompiuteriai.

Dažniausiai visureigių gamintojai šiuos aksesuarus pakelia aukščiau, kad jie nebūtų užpilti vandeniu. Tačiau miesto visureigiai retai kada gali susidoroti su didesniu nei 40-50 centimetrų iššūkiu.

Tuo tarpu naudojant papildomą variklio oro paėmimo vamzdį-kaminą (garsaus Australijos aksesuarų gamintojo „Snorkel“ vardas tapo bendriniu, todėl tokia „dirbinio kvėpavimo“ įranga paprastai vadinama tiesiog „snorkeliu“) po vandeniu visureigis gali panerti iki pat stogo – kiek pačiam vairuotojui pakanka drąsos ir galimybių kvėpuoti.

„Galvojant apie dalyvavimą bekelės varžybose svarbiausi visureigių elektronikos mazgai paprastai ne tik perkeliami į aukščiausias įmanomas vietas salone, bet ir papildomai hermetizuojami. Visgi pats svarbiausias dalykas yra oro įsiurbimo mechanizmas.

Jei jis nekokybiškas ar prastai prižiūrimas, grėsmė gauti hidrosmūgį ir sugadinti variklį iškyla kaskart įveikiant net ne pačias giliausias brastas.

Tipinė klaida – sumontavus gerą „snorkelį“ nepasirūpinti oro filtro jungtimi su varikliu. Filtro apačioje yra sumontuoti nedideli guminiai vožtuvėliai, atliekantys drenažo funkciją, tačiau jei neriant į vandenį šios, poros centų dydžio skylutės, paliekamos neužsandarintos, vanduo garantuotai pateks į cilindrus. T. y. smulkmenų čia nėra“, – perspėja A. Juknevičius.

Aut. teisės: delfi.lt

(27)
(1)
(26)

Komentarai (2)