Amerikiečio atsiminimai, kaip jis pateko į slaptą sovietų juodligės fabriką: nuo žemės paviršiaus galėjo nušluoti visą žmoniją  ()

„Pastate 221 Weberis užlipo ant vienos iš dvidešimt tūkstančių litrų fermentavimo talpos ir pasišviesdamas pažvelgė žemyn. Cilindras buvo pagamintas iš specialaus plieno ir išklotas guma. Buvo matyti prie centrinio strypo pritvirtintas siurbliaratis juodligės sporoms maišyti.

Tamsaus dugno keturių aukštų gylyje nebuvo matyti, bet jis iš tikrųjų pajuto neįtikėtiną mastą, kaip trilijonai juodligės bakterijų sporų – tiek, kiek pakaktų nušluoti visai žmonijai – maišomos viduje. Tylus, metodiškas ir atsargus Andy Weberis pajuto, kaip šiurpsta oda“, – knygoje „Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas“ rašo Davidas E.Hoffmanas.

Remdamasis Rusijoje ir JAV gyvenančių žmonių atsiminimais, interviu bei įslaptintais Kremliaus dokumentais, Davidas E. Hoffmanas knygoje apžvelgia abiejų šalių šaltojo karo vidinius motyvus ir slaptus sprendimus bei detaliai aptaria mirtinų ginklų atsargas, kurios liko neapsaugotos žlugus SSRS.

Pateikiame ištrauką apie Kazachstane veikusį milžinišką juodligės fabriką, kuriame gaminama produkcija galėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus visą žmoniją.

* * *

Puikią vasaros dieną, 1995 m. birželio 2-ąją, užsakytas baltos ir mėlynos spalvos Jak-40 nusileido nuošaliame Stepnogorske Šiaurės Kazachstane ant nelygaus plokštėmis iškloto tūpimo tako.

Lėktuvas su Kazachstano oro linijų užrašu atskraidino Andy Weberį ir Jungtinių Valstijų bakteriologinių ginklų ekspertų komandą. Maždaug už 15 kilometrų stovėjo juodligės fabrikas, kurį Alibekas pastatė 9 dešimtmetyje.

Anksčiau niekada vakariečiai nebuvo įkėlę kojos į slaptąją gamyklą, kur karo atveju juodligės bakterijos turėjo būti fermentuojamos tonomis, paverčiamos tiršta ruda mase, džiovinamos, malamos ir dedamos į bombas.

Weberio skrydis į Stepnogorską buvo mėnesius trukusio kruopštaus pasirengimo kulminacija. Jo misija buvo surasti naują įėjimą į slaptąją „Biopreparato“ imperiją. Rusijoje buvo trukdoma Amerikos ir Britanijos pareigūnų mėginimams patekti į bakteriologinių ginklų programą, tai tapo dar sunkiau po to, kai Aldrichas Amesas baigiantis 1993 m. pateikė rusams JAV nacionalinės žvalgybos vertinimą. Negana to, Jelcino atvirumo pažadus sužlugdė jo paties generolai.

Bet dabar buvo dar viena proga. Didžiulė juodligės apdirbimo gamykla stovėjo prie pat Stepnogorsko, ir jei Weberiui pavyks ten patekti, apie sovietų bakteriologinių ginklų istoriją gali paaiškėti daug daugiau.

Misijos kelius Weberis ėmė grįsti iškart pabaigus projektą „Safyras“. 1994 m. lapkritį jis pradėjo skiepytis nuo patogenų, kuriuos būtų galima sutikti Stepnogorske, taip pat nuo juodligės bei tuliaremijos.

Tada jis stengėsi paveikti Kazachstano vyriausybę, kad su ekspertų komanda gautų leidimą aplankyti tris gamyklas: Pavlodaro cheminių ginklų gamyklą šiaurės rytuose, netoli Rusijos, Stepnogorsko bakteriologinių ginklų gamyklą taip pat šiaurėje ir bakteriologinių ginklų veiksnių bandymų poligoną Aralo jūros, kuri ribojasi su Kazachstanu toli vakaruose, Vozroždenijės saloje.

Dideli pramoniniai darbai tuo metu buvo įšaldyti, įranga užkonservuota arba rūdijo, patalpas ir laboratorijas stebėjo rusai, dar ilgai po Sovietų Sąjungos subyrėjimo likę ten kaip prižiūrėtojai.

Weberis, radęs prisodrinto urano Ust Kamenogorske, turėjo vienintelį patarimą, užrašytą ant popieriaus lapo. Šį kartą Alibeko, kurį daugiau kaip metus Šiaurės Virdžinijoje biurų pastato konferencijų salėje kasdien apklausinėjo Amerikos žvalgybos ir kariuomenės agentūros, dėka jis turėjo daug daugiau informacijos.

Alibekas apibūdino platų „Biopreparato“ ir karinį bakteriologinių ginklų kompleksą, gamyklas, patogenus, istoriją, mokslininkus, direktorius, struktūrą, laimėjimus ir tikslus. Nors tą patį buvo padaręs Pasečnikas Londone, Alibekas užėmė aukštesnes pareigas.

Amerikiečiams vis dar buvo daug nežinomųjų – ne tik užslėpta istorija, bet ir karšti klausimai, ar rusai tikrai uždaro bakteriologinių ginklų programą, kaip žadėjo Jelcinas. Pirmieji vizitai į Obolenską, „Vektorių“ ir kitas gamyklas nepavyko dėl priedangos istorijų. Trišalis susitarimas atsidūrė akligatvyje. Amerikiečiai norėjo žinoti, kurie patogenai ir laboratorijos vis dar gali kelti platinimo grėsmę.

Alibekas suteikė aukso vertės žinių apie „Biopreparato“ laboratorijas ir fabrikus. Jis daug žinojo apie Stepnogorską, kuriam vadovavo 9 dešimtmetyje: jo planą, pastatų numerius, vamzdžius, procesus, mechanizmus, fermentavimo patalpas ir bunkerius. Alibeko dėka Weberis turėjo kelių žemėlapį.

Paskutinėmis 1995 m. gegužės dienomis Weberis pateikė galutinius prašymus Kazachstano vyriausybei. Kai užsidegė žalia šviesa, amerikiečių komanda tučtuojau išskrido pas jį. Pirmiausia Weberis nuvyko į Pavlodarą, apleistą cheminių ginklų gamyklą, kur buvo leista įeiti ir bendradarbiauti.

„Mums viską parodė“, – prisimena jis. Vyriausiasis inžinierius paaiškino, kad Pavlodaras buvo karo mobilizacijos gamykla, suprojektuota per kelias savaites pagaminti sarino ir somano bomboms, jei būtų gautas Maskvos įsakymas. Tačiau atrodė, kad fabrikas apleistas jau keletą metų. „Tai tebuvo griuvėsiai“, – prisimena Weberis.

Vėliau, birželio 2-ąją, penktadienį, jie patraukė į Stepnogorską, 420 kilometrų į vakarus nuo Pavlodaro. Kažkas iš kazachų vyriausybės įspėjo Stepnogorsko gamyklą, kad atvyksta amerikiečių delegacija ir reikia ją pasitikti ant nusileidimo tako. Weberį lydėjo prezidento apsaugos darbuotojas, jei kartais kiltų klausimų dėl jo įgaliojimų. Nusileidęs lėktuvo trapu, Weberis pateko į bėdą.

„Pamenate, tai buvo užsakytas reisas, tai buvo Stepnogorskas. Oro uostas nebedirbo. Ten nebuvo labai daug skrydžių. Taigi jie atėjo iki pat mūsų lėktuvo“, – pasakoja Weberis. Pirmasis jį pasitiko Genadijus Lepioškinas, gamyklos direktorius.

Sovietų armijos pulkininkas Lepioškinas į Stepnogorską atvyko 1984 m. kaip Alibeko pavaduotojas ir perėmė vadovavimą šiam išvykus į Maskvą 1987 m. Jis buvo žemesnis už Weberį, tamsiais atgal sušukuotais plaukais, storais akiniais. Lepioškinas atsivedė savo apsauginį, kuris pasisveikindamas stipriai papurtė Weberiui ranką. Neliko abejonių dėl Lepioškino požiūrio.

– Jūs nepageidaujami mūsų mieste, – pasakė Lepioškinas Weberiui. – Išvykite!

Weberis nenusileido ir tvirtino, kad atvyko Kazachstano vyriausybės kvietimu. Lepioškinas pareikalavo parodyti dokumentus. Weberis nieko neturėjo. Dar šiek tiek pasistumdžius, Lepioškinas leido Weberiui ir jo komandai vykti į miestą (bet ne į fabriką) ir užsiregistruoti svečių namuose.

Kitą kartą jie susitiko mero įstaigoje. Weberis prisimena, kad rusai jų įrenginius laikė pavaldžiais Maskvai, o ne Kazachstano valdžiai. Mieste taip pat gyveno daug rusų.

„Patekau į Brežnevo laikų Rusiją, – prisimena Weberis, – tarsi grįžau laiku.“ Jis pateikė rimtą priežastį, sakydamas, kad Nazarbajevas patvirtino jų vizitą. Šiaip ar taip, Genadijui ir vietinei valdžiai visai nerūpėjo Kazachstano prezidentas. Tada Weberis paskambino į Almatą ambasadoriui Courtney‘iui.

„Mums reikia kokio nors popieriaus, – pasakė jam, – antraip mūsų vizitas neįvyks.“

Vienintelis fakso aparatas mieste buvo mero kabinete, ir po kelių valandų gautas Kazachstano mokslo ir naujų technologijų ministro Vladimiro Školniko, kuris vykdant projektą „Safyras“ buvo atominės energetikos vadovas, laiškas. Školnikas liepė Lepioškinui lankytojus visur įleisti.

„Lepioškinas, gavęs patvirtinantį dokumentą, jautėsi apsidraudęs, – sako Weberis. – Jam tai nepatiko, bet jis mūsų nestabdė.“

Kitą rytą Weberis su komanda iš svečių namų nuvyko į gamyklą. Pirmiausia jie nuėjo į Lepioškino biurą, kur jis trumpai juos informavo. Jis sakė, kad gamykloje gaminamos vakcinos. Weberis suvokė, kad tai priedangos istorija. Tuo metu ir Weberis, ir Lepioškinas žinojo daugiau, nei kuris nors iš jų pasakė garsiai.

Lepioškinas žinojo, kad Alibekas pasitraukė į Jungtines Valstijas. Weberis žinojo Alibeko apklausų, per kurias jis papasakojo apie juodligės fabriką, detales. Tada Weberis trumpai nusakė, kam, jo manymu, gamykla buvo naudojama praeityje.

Staiga Lepioškino pavaduotojas saugumui Jurijus Rufovas pratrūko:

– Visa tai melas! Tai vakcinų fabrikas! Ir viskas. Mes niekada neturėjome nieko bendro su bakteriologiniais ginklais. Tada Lepioškino tonas pasikeitė.

– Baikime šią diskusiją, – pasakė jis. – Viską jums parodysime ir galėsite spręsti patys.

Birželio 3-iąją, šeštadienį, Weberis su komanda pradėjo tirti kompleksą iš išorės. Apžiūrėjo pastato viršų, kur rusiškai buvo užrašyta „Progress“ – civilinės įstaigos pavadinimas bakteriologinių ginklų gamyklai pridengti. Išlipę iš džipų pamatė bunkerius storomis betono sienomis, giliai uždengtus pylimais. Nuo pastato iki pastato ant betono stulpų rangėsi vamzdžiai.

Už bunkerių buvo matyti kranai ir bėgiai, žymintys vietą, kur karo atveju bakteriologinė amunicija būtų kraunama į vagonus. Žaibo iškrovikliai – dar vienas išdavikiškas ginklų gamybos ženklas – sustatyti viename šone. Baigiantis pirmajai dienai, vis dar buvo neapžiūrėtų pastatų. 21 val. jie apžvalgė pagrindinio gamybos pastato rūsį, svarstydami, kas yra patalpose, kurių dar nematė.

Kitą dieną, 1995 m. birželio 4-ąją, sekmadienį, jie grįžo ir prasigavo gilyn. Dauguma įrenginių buvo užkonservuoti, bet gerai išsilaikę. Vamzdžiai ir sklendės buvo nudažytos sutartinėmis spalvomis – mėlyna, žalia ir raudona. Cisternos buvo sujungtos kilometrais vamzdelių ir laidų.

Visas kompleksas, regis, laukė, kad jam įkvėptų gyvybės. Vidus buvo tvarkingas, bet už gamyklos viskas eižėjo. Keliuose žiojėjo duobės, visur mėtėsi krūvos šiukšlių. Vieno pastato įdubose ganėsi avys. Stepėse pūtė stingdantys vėjai.

Iš to, ką pamatė, Weberis suprato, kad Alibeko aprašymas atitinka viską, ką jie rado. Vienas svarbiausių atradimų buvo pastate 600, pagrindinėje laboratorijoje. Jie nustatė vietą, kur, pasak Alibeko pasakojimo, buvo didžiulės nerūdijančio plieno aerozolio kameros pavojingiausių veiksnių, tokių kaip juodligė, Marburgo ar ebolos virusai, bandymams su beždžionėmis ir kitais gyvūnais.

Patalpos aukštomis lubomis buvo išdažytos žalia spalva, su klaikiomis kiaurymėmis pakraščiuose vamzdžiams ir laidams, atjungtiems nuo eksperimentinių kolbų, kadaise stovėjusių patalpų vidury. Virš galvų dunksojo kranas – galbūt nerūdijančio plieno rutuliams pakelti? Centre jie rado drenažo angą.

Weberis su komanda kruopščiai paėmė nuo jos mėginius. Paskui jie rado kažką, kas atrodė lyg užsklęstas plastikinis kelioninis šuns narvas su rankena viršuje. Tačiau jis buvo skirtas ne kelionėms. Priekyje buvo išpjauta skylė, o iš jos kyšojo V formos atramos. Per bakteriologinių ginklų eksperimentus ten būdavo pririšama šuns galva.

Jie iššukavo pastatą 211, kur per metus buvo paruošiama iki 30 tūkst. metrinių tonų maitinamosios terpės auginamoms bakterijoms. Patikrino požeminius bunkerius sutvirtintomis dviejų metrų storio betono sienomis, kur buvo daromi ginklai.

Bunkeriuose buvo kompresoriai ir šaldytuvai veiksniams laikyti ir specialios linijos, kuriomis bombos turėjo būti pripildomos patogenų ir užantspauduojamos. Iššniukštinėjo pastatą 231, kur prieš dedamos į bombas buvo džiovinamos ir malamos juodligės bakterijos. Jis atrodė taip, tarsi niekada nebūtų veikęs.

Svarbiausias atradimas laukė pagrindiniame kelių aukštų gamybos pastate 221. Iš vidaus jis priminė labai seno mokslinės fantastikos filmo sceną, prigrūstą vamzdžių, cisternų, sklendžių, ričių ir laidų. Dauguma buvo neveikiantys.

Pastate buvo aukšto lygio pavojingų patogenų sulaikymo įranga. Per trijų dienų produkcijos ciklą čia galėjo būti pagaminta 1,5 tonos bakterijų. Maitinamoji terpė būdavo pumpuojama iš pastato 211 į viršutinį jo aukštą, kur mažose fermentavimo patalpose buvo diegiamos juodligės bakterijos.

Po augimo periodo mažų kamerų turinys būdavo supilamas žemyn į didžiules keturių aukštų fermentavimo patalpas. Po tolesnės fermentacijos mišinys išsukamas centrifugose, kad būtų pašalinta kultūros terpė ir atliekos. Tada bakterijų masė buvo pumpuojama į pastatą 321, kur džiovinama ir malama, o tada – į bunkerius, kur pildoma ir saugoma amunicija. Baigti ginklai turėjo būti pakraunami į laukiančius vagonus ir išgabenami.

Iš visų nepaprastų atradimų kaip labiausiai stulbinantį Weberis prisimena didžiulę fermentavimo patalpą.

„Tai gamykla, mobilizacijos laikotarpiu karo atveju galinti pagaminti 300 metrinių tonų juodligės ir užtaisyti ja ginklus, nutaikytus į Jungtines Valstijas, – sakė jis. – Tai atrodo kaip 4 dešimtmečio gamykla. Nebuvo jokių modernių technologijų. Lygiai kaip tada, kai urano liejinius ėmiau ranka. Tai tiesiog metalas.

Čia tik didžiulės talpos, atrodančios, lyg būtų iš 4 dešimtmečio filmo. Bet mes žinome, kad tai būtų galėję nušluoti nuo žemės paviršiaus didelę dalį žmonijos. Baisu net pagalvoti, kad nereikia modernios sudėtingos technologijos tokių siaubingų ginklų masinei gamybai.“

Pastate 221 Weberis užlipo ant vienos iš dvidešimt tūkstančių litrų fermentavimo talpos ir pasišviesdamas pažvelgė žemyn. Cilindras buvo pagamintas iš specialaus plieno ir išklotas guma. Buvo matyti prie centrinio strypo pritvirtintas siurbliaratis juodligės sporoms maišyti.

Tamsaus dugno keturių aukštų gylyje nebuvo matyti, bet jis iš tikrųjų pajuto neįtikėtiną mastą, kaip trilijonai juodligės bakterijų sporų – tiek, kiek pakaktų nušluoti visai žmonijai – maišomos viduje. Tylus, metodiškas ir atsargus Weberis pajuto, kaip šiurpsta oda.

„Galvojau daug daugiau nei bet kurią kitą savo gyvenimo dieną, – sako jis. – Tai buvo dviejų dalykų įvadas. Pirmiausia bakteriologinių ginklų. Buvau skaitęs apie juos. Lankiau kursus. Bet tai buvo tikra. Ir antra – Sovietų Sąjunga. Niekada nebuvau persiėmęs Reagano blogio imperijos nuostatomis. Buvau liberalių rytų mokyklų produktas, lankiau Kornelį, bet čia buvo kažkas. Žiūrėjau blogiui į akis.“

* * *

David E. Hoffman. Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas. Iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 536 p. iliustr.

Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Šaltasis karas“ naujieną – amerikiečio žurnalisto, „Washington Post“ apžvalgininko Davido E. Hoffmano Pulitzerio premijai nominuotą knygą „Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas“.

Visą šaltąjį karą truko supervalstybių – JAV ir SSRS – ginklavimosi varžybos. Didindamos ir tobulindamos ginkluotę, kurdamos karines bazes visame pasaulyje, šios valstybės siekė priešininkei pademonstruoti karinę galią, įgyti didesnį prestižą bei įtaką pasaulyje. Jų vadai suvokė, kad ateities karuose lemiamą reikšmę turės ne milijoninės armijos, o naujausi masinio naikinimo ginklai.

Visą pasaulį kaustė siaubas, jog bet kurią akimirką supervalstybės gali panaudoti branduolinį ginklą. Tačiau sveikas protas nugalėjo. Ir JAV, ir SSRS puikiai suprato, kad branduoliniame kare nugalėtojų nebus, todėl buvo priverstos sėsti prie derybų stalo. Milžiniškas lėšas ryjančios ginklavimosi varžybos, satelitinių komunistinių režimų bei partijų rėmimas tapo nepakeliamas silpnai SSRS ekonomikai. Planinis ūkis nepajėgė konkuruoti su daug efektyvesne Vakarų rinkos ekonomika. SSRS ūkio padėtis buvo tragiška. Sistemą nuo griūties gelbėjo tik išvežama nafta bei iš Vakarų perkamas maistas.

Remdamasis Rusijoje ir JAV gyvenančių žmonių atsiminimais, interviu bei įslaptintais Kremliaus dokumentais, Davidas E. Hoffmanas apžvelgia abiejų šalių šaltojo karo vidinius motyvus ir slaptus sprendimus bei detaliai aptaria mirtinų ginklų atsargas, kurios liko neapsaugotos žlugus SSRS.

Knygoje taip pat nagrinėjamas ir šiandien grėsmę keliantis atominių, cheminių bei bakteriologinių ginklų palikimas, atskleidžiama, kaip buvo kuriamos mirtinos nervus paralyžiuojančios dujos „Novičiok“ bei rizikingas Vilo Mirzajanovo kelias siekiant tiesos ir viešumo...

Autorius knygai panaudojo slaptos automatizuotos kompiuterių valdomos atsakomųjų veiksmų sistemos, žinomos kaip „Negyvėlio ranka“, pavadinimą. Ši „pasaulio pabaigos mašina“ būtų perdavusi žmonijos likimą kompiuteriams – ji veiktų, net jei visi vadovai ir visos valdymo sistemos būtų sunaikintos.

Kompiuteriai įsimintų išankstinio įspėjimo ir atominės atakos datas, palauktų puolimo, o tada paleistų įsakymą atlikti atsakomuosius veiksmus be žmogaus kontrolės.

„Negyvėlio ranka“ – tai intriguojanti istorija, kaip Ronaldas Reaganas, Michailas Gorbačiovas ir anksčiau nežinomi mokslininkai, kariškiai, diplomatai bei šnipai pakeitė istoriją.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(16)
(0)
(16)

Komentarai ()