Šios klaidos kainuoja brangiai: kokie pojūčiai bėgimo metu yra nenormalūs ir reikia skubiai atkreipti dėmesį  ()

Kauno klinikų sporto medicinos gydytojas dr. Gediminas Tankevičius tiems, kas gali, rekomenduoja bėgimą. Tai viena iš fizinio aktyvumo veiklų, o tai, kaip žinoma, įvairiapusiškai teigiamai veikia sveikatą. Visgi gydytojas pabrėžia, jei iš bėgimo norime pasisemti sveikatos, proceso metu neturėtume jausti jokio diskomforto.

Gydytojas papasakojo, kokie dar kūno siunčiami ženklai byloja, kad metas pasitikrinti sveikatą.

– Ar tokie pojūčiai bėgimo metu kaip pykinimas, dusulys, silpnumas yra normalu? Ar tai ženklai, įspėjantys, kad darome kažką ne taip?

– Svarbu tai, apie kokį bėgimą kalbame. Jei bėgimas bus neintensyvus, tokių bus mažiau. Jei spaudžiame save pasiekti rezultato, visas kraujas mobilizuojamas į dirbančius raumenis, kvėpavimas, širdis dirba visu pajėgumu, todėl gali sutrikti kitų organų veikla. Galime pradėti dusti, akyse mirgėti, raudonuoti, nes būname įkaitę, prakaitavimas būna labai gausus. Gali prasidėti viduriavimas ar pykinimas, jei esame pavalgę. Visas mūsų organizmas gali išsiderinti.

– Tad jei jaučiame tokius pojūčius, vadinasi, per daug iš savęs reikalaujame?

– Jei kalbame apie virškinimo sistemą, yra tam tikros rekomendacijos. Kai žinome, kad bėgsime ir save spausime nubėgti kuo daugiau ar greičiau, prieš bėgimą pavalgyti reikėtų kuo anksčiau. Valgyti reikėtų lengvą maistą, kad žarnyne nebūtų jo per daug prisikaupę. Reikia būti pasikrovus, turime turėti pakankamai angliavandenių atsargų, skysčių. Jei viso šito nėra, didesnė rizika išsivystyti visiems šiems pojūčiams ir patirti daugiau diskomforto. Vis dėlto, bet kokiu atveju, jei bėgsime peržengdami visas savo ribas ir neklausysime organizmo, patirsime diskomfortą. Net ir patys geriausi pasaulio sportininkai, norėdami pasiekti geriausių rezultatų jį patiria. Rezultatas išspaudžiamas tik atsidūrus už komforto zonos.

– Mūsų skaitytojai dažniausiai nėra profesionalūs sportininkai, todėl, jei nori bėgioti tik dėl savo sveikatos, „plėšytis“ ir jausti diskomforto tikriausiai nereikėtų?

– Taip, būtent. Jei sportuojame tik dėl savo sveikatos, diskomfortas gali būti labai minimalus. Bėgimas neturi būti susijęs su kentėjimu, sveikatai tai yra geriausia. Stipresniems bėgikams, kurie nori pagerinti savo rezultatą ar aplenkti draugą, kaimyną, teks save šiek tiek paspausti ir išeiti iš komforto zonos. Kad pasiektume geresnį nei vidutinį rezultatą, turime pradėti jausti diskomfortą. Tačiau tada atsisveikiname su sveikatingumu ir einame link to sporto, kuriame yra daugiau nemalonių potyrių bei traumų, bet daugiau psichologinio pasitenkinimo.

Aš suprantu profesionalius sportininkus, kuriems gyvenimo tikslas yra gauti apdovanojimus ir pasiekti sportines aukštumas – tai jų darbas. Bet kai mėgėjai bėgikai save užregistruoja į ilgus maratonus, neklauso organizmo siunčiamų ženklų, perspaudžia save – jiems pradeda silpti imunitetas, sąnariai. Toks poelgis – visiškai neracionalus ir kvailokas. Matau to pasekmes, kurios yra dešimt kartų blogesnės nei gaunama nauda. Būna, kad žmonės užsiregistruoja iš anksto į maratonus, skrenda net į užsienį, labai save spaudžia. Tokiems dalykams tikrai nepritariu. Galbūt tada, kai žmogus dar jaunas, jo atstatomieji procesai vyksta greitai, tokių blogų pasekmių nebūna. Tačiau, kai žmogui virš 40 metų, tai yra tikrai neprotinga.

– Tikriausiai tai taikoma ypač tiems, kurie paprastai daug nesportuoja ir daug nevaikšto, jiems tai pavojingiau?

– Taip, juk vienas pabėgiojimas nereiškia, kad žmogus yra fiziškai aktyvus. Jei žmogus visą dieną sėdi prie stalo, prie kompiuterio, o vėliau valandą pabėgioja, nėra labai gerai. Turi būti užpildytas ir vidutinio fizinio aktyvumo intervalas. Intensyvus krūvis yra piramidės viršūnėje, gausu turi būti ir vidutinio krūvio, dar daugiau turi būti vaikščiojimo, stovėjimo.

– Net ir stovėjimo?

– Taip, juk stovint geresnė kraujotaka, tai yra aktyvesnis veiksmas nei sėdėjimas.

– Tarkime, tik išėjusi pabėgioti, pradedu bėgti greitai, pradedu dusti, mane pykina. Tai pajutusi sulėtinu tempą ir pojūčiai po truputį dingsta. Tačiau į kokius požymius reikėtų atkreipti dėmesį po bėgimo?

– Reikėtų vengti sulėtinti tempą tam kartui ir vėliau vėl pradėti bėgti didesniu greičiu. Tempą reikia didinti palaipsniui ir save pažinoti, nepatekti į diskomforto zoną. Nes net pailsėjus, organizmas tampa rūgštesnis, pieno rūgšties koncentracija padidėja ir rezultatas galiausiai bus tik blogesnis. Kuo ilgiau tęsiasi per didelis krūvis, tuo didesnis po to bus nuovargis. Kai didesnė pieno rūgšties koncentracija, krenta gliukozės lygis, dėl to gali atsirasti svaigimo pojūtis, širdies ploto skausmas, skausmas gali plisti į kairį petį.

Pastarasis yra pavojingiausias, nes, jei fizinio krūvio metu suspaudžia širdį, reikia ją būtinai pasitikrinti. Tai labiau būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau šios ribos vis jaunėja, taip gali atsitikti ir 40-mečiams. Reikia atsižvelgti ir į rizikos faktorius: didelė cholesterolio koncentracija ar tokios problemos šeimoje, taip pat aukštas spaudimas, mažas fizinis aktyvumas iki vidutinio amžiaus.

Jei krūvis tęsiasi ilgiau nei 45 min, žmogus būtinai turi atsigerti vandens, turėti gliukozės, nes sumažėja jos koncentracija. Reikia vengti staigių sustojimų, nes tokiu atveju didelė rizika nualpti. Taigi, bėgimo pabaigoje reikia palengva mažinti tempą, po to pradėti eiti, atlikti tempimo pratimus. Jei bėgiojant jaučiami silpnumo simptomai, su savimi būtinai reikia turėti vandens ir angliavandenių, pavyzdžiui, banano.

– Teko girdėti, kad moterys išvis nesutvertos bėgti. Ką jūs apie tai manote?

– Ne, tokiomis kategorijomis tikrai negalima skirstyti, moterys lygiai taip pat sutvertos bėgimui, kaip ir vyrai. Kalbant apie kraštutinumus, pavyzdžiui, maratono bėgimus, tai jiems nėra sutvertas nei vienas. Tačiau tam jie treniruojasi, taip pat kaip ir astronautai. Juk žmonės nėra prisitaikę skristi į kosmosą, bet treniruodamiesi tą padaryti gali. Neikime į kraštutinumus. Bėgioti ristele, tiek vyrams, tiek moterims yra sveika ir rekomenduotina.

– Bet sakyti, kad bėgti ristele galima visiems, tikriausiai irgi būtų neteisinga.

– Na taip, kitas juk ir paeiti negali. Reikia žiūrėti, kokia sąnarių būklė. Jei bėgiojant jaučiame blogus pojūčius sąnariuose ar raumenyse, darosi silpna ar skauda širdį, reikia pasitikrinti. Arba vietoje bėgiojimo minti dviratį ar vaikščioti, ypač tiems, kas niekada gyvenime nebėgiojo. Net yra statistikos, kad ypač daug žmonių JAV, nusprendę pradėti gyventi sveikiau, staiga ima sportuoti ir patiria infarktus, nes neįvertina savo galimybių. Vien noro ir valios neužtenka, bėgimui reikia žinių, be to, reikia įvertinti savo rizikos faktorius, gauti rekomendacijas ir labai nuosekliai pradėti.

Diskomfortas bėgant laikui ir nuosekliai sportuojant ima mažėti, mažiau skauda raumenis, organizmas geriau toleruoja greitį ir distancijas. Bet jei blogi pojūčiai nemažėja ar net blogėja, vadinasi, pasirinktas kelias yra blogas.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Žiedūnė Juškytė

(14)
(3)
(11)

Komentarai ()