Kategoriškas pasišlykštėjimas: turbūt vienintelė mėsa pasaulyje, kuri žmogui yra tokia šlykšti ir apie ją nenorima net galvoti  (2)

Pažeidžiamos kasijinės rupūžės suėda savo mažesnes varžoves, kad kuo greičiau užaugtų. Kirai ir pelikanai priklauso toms paukščių rūšims, kurios maitinasi ką tik išsiritusiais jaunikliais arba suėda juos tam, kad užkirstų kelią ligų plitimui.


© PIX1861 | https://pixabay.com/photos/meat-steak-meat-pork-schnitzel-raw-635794/

Vabzdžių rūšių, pavyzdžiui, maldininkų ar australiškųjų vorų, atveju po poravimosi patinai kaip paskutinę dovaną patelėms siūlo save suėsti.

Tarp žinduolių toks elgesys taip pat gerokai dažnesnis, nei galėtų atrodyti. Daugelis graužikų patelių gali suėsti dalį savo jauniklių, jei šie yra sergantys, negyvi arba jų yra tiesiog per daug, kad būtų galima išmaitinti.

Meškos ir liūtai užmuša ir suėda suaugusių patelių jauniklius, kad šios taptų imlesnės poravimuisi. Šimpanzės kartais suėda nelaimingus varžovus, dažniausiai jauniklius, panašu, paprasčiausiai tam, kad pasinaudotų proga gauti daugiau baltymų.

Tačiau žmonėms kanibalizmas yra didžiausias tabu. Iš esmės mūsų pasišlykštėjimas kanibalizmu yra toks stiprus, kad sutikimo ir etikos aspektai yra mažai svarbūs.

Sciencealert.com pasakoja apie vieną atliktą eksperimentą, kai jo dalyvių buvo paprašyta apsvarstyti hipotetinį atvejį: vyriškis leido savo draugui po natūralios mirties suvalgyti jo kūno dalis.

Eksperimento dalyviai skaitė, kad tokia situacija nutiko kultūroje, kuri leidžia šį poelgį, skirtą pagerbti mirusiesiems, o mėsa pagaminta taip, jog nėra galimybės kuo nors apsikrėsti.

Nepaisant tokio atsargaus aprašymo, maždaug pusė eksperimento dalyvių vis tiek tikino, kad nurodytas poelgis bet kokiu atveju būtų blogas.

Netgi atšiauriausiomis aplinkybėmis kito žmogaus mėsos valgymas išlieka iš esmės už svarstymo ribų.

Išgyvenusieji žymiąją 1972-ųjų Andų lėktuvo katastrofą laukė beveik iki visiško išbadėjimo, kol nebeišlaikė ir ėmė valgyti jau mirusius keleivius.

Vienas iš išgyvenusių nelaimę, Roberto Canessa, jautėsi taip, tarsi valgydamas savo bendrakeleivius „vogtų jų sielas“ ir pasiduotų „visiškam pažeminimui“, nepaisant to, kad prisiminė, jog po avarijos jis, kaip ir daugelis kitų, pareiškė būsiąs laimingas galėdamas paskirti savo kūną bendražygių išgyvenimui.

Kategoriškas pasišlykštėjimas

Šis tragiškas įvykis parodo, kodėl žmonės yra išimtis tarp kanibalizmo nevengiančių gyvūnų. Mūsų gebėjimas išreikšti gyvųjų ir mirusiųjų asmenybes yra su niekuo nesulyginamas.

Šis tvirtas ryšys tarp asmenybės ir kūno gali būti ta priežastis, dėl kurios tam tikrose situacijoje kruopštų kanibalizmo privalumų pagrindimą įveikia atstūmimo ir pasibjaurėjimo jausmas.

Tad kodėl žmogaus mėsa mus atstumia, o kitų gyvūnų – ne? Filosofas Williamas Irvine‘as siūlo įsivaizduoti ūkį, kuriame auginami putlūs kūdikiai, skirti žmonėms suvalgyti – visai kaip penimi ir skerdžiami galvijai.

W. Irvine‘as teigia, kad tie patys argumentai, kuriuos pasitelkiame norėdami pateisinti karvių žudymą, būtų tinkami ir kūdikių atveju. Pavyzdžiui, jie nesipriešina, jie nėra pajėgūs racionaliai mąstyti.

Nors W. Irvine‘as rimtai neragina valgyti kūdikių, toks scenarijus yra vertingas atskleidžiant mūsų šališkumą, kai kalbama apie kanibalizmo etiką. Nuo pat jauno amžiaus esame linkę galvoti apie atskiras kategorijas, tokias kaip žmonės ar karvės, kaip turinčias tam tikrą vidinę tikrovę ar „esmę“, kurios negalima atvirai pastebėti, tačiau ji suteikia pamatinę tapatybę.

Pavyzdžiui, žmonės yra protingi ir mąsto racionaliai, mes esame asmenybės, trokštame gyventi ir užmezgame ryšius vieni su kitais.

Šis psichologinis esencializmas yra vertinga priemonė, padedanti susivokti dėl to, kokius lūkesčius ir vertinimą taikome kategorijos atstovams, tačiau kitaip yra tais atvejais, kai tipinės tos kategorijos savybės nėra taikomos, pavyzdžiui, susidūrus su mirtimi.

Štai kodėl kanibalizmas po mirties, kai dėl jo gaunamas sutikimas, tebėra vertinamas su tokiu pasišlykštėjimu. Net jei ir galime save įtikinti, kad moraliai toks veiksmas yra priimtinas, negalime nutildyti savo minčių apie asmenį, kuriam tas kūnas priklausė.

Nuo mūsų sąveikos su gyvūnais priklauso, kaip juos skirstome į kategorijas. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau mąstome apie gyvūnus kaip apie žmogiškų savybių turinčias būtybes (kitaip tariant, galvojame, kad jie yra „kaip ir mes“), tuo labiau esame linkę galvoti, jog jų nevalia valgyti.

Pripratimas prie neįprastų dalykų

Nors kaltinimai kanibalizmu dažnai būdavo suklastojami siekiant demonizuoti tam tikras grupes, žmonijos istorijoje kanibalizmo atvejų pasitaiko.

Fore gentis Papua Naujojoje Gvinėjoje užsiėmė laidotuvių kanibalizmu: jie mano, kad geriau, jei mirusiojo kūną suvalgys jį mylėję žmonės, o ne sugrauš kirmėlės.

Porenesansiniu laikotarpiu Europoje medicininiais sumetimais buvo valgomos mumijų dalys.

Tikėtina, kad žmogus galėtų įprasti valgyti žmogieną, jei būtų toks poreikis. Daugeliui žmonių išsivysto pasibjaurėjimas bet kokia mėsa, o laidotuvių namų darbuotojai ir chirurgai greitai pripranta prie iš pradžių sudėtingai atrodančio kontakto su mirusiaisiais.

Tebevykdomas tyrimas su mėsininkais Didžiojoje Britanijoje leidžia spręsti, kad jie lengvai pripranta prie darbo su gyvūnų kūno dalimis, kurios vidutiniam pirkėjui atrodo pakankamai šlykščios.

Laimei, artimoje ateityje nebus poreikio įveikti savo pasišlykštėjimą. Kai kurie filosofai teigia, kad mirusiųjų laidojimas gali būti tam tikras švaistymas, turint omenyje kovą su badu pasaulyje, tačiau yra gerokai malonesnių alternatyvų nei žmogiena.

Galima pereiti prie to, kad valgytume daugiau augalinio maisto ir mažiau mėsos ir tokiu būdu taupytume išteklius, kurių netenkame, sumaitindami augalus gyvūnams. Baltymų poreikį gali patenkinti vabzdžiai, bet to, yra laboratorijoje užaugintos mėsos technologijos tikimybė.

O kol kas galima pasidžiaugti, kad ir toliau galime vadovautis „pasibjaurėjimo išmintimi“: žmogiena, nepaisant jos biocheminio panašumo į kitų žinduolių mėsą, išlieka nevalgoma.

Aut. teisės: delfi.lt

(12)
(19)
(-7)

Komentarai (2)