Dėl koronaviruso pandemijos daugelis kaltina globalizaciją, bet štai ką rodo istorija ir kokia yra didžiausia žmonijos klaida  (9)

Dėl dabartinės pandemijos daug kas kaltina globalizaciją. Kodėl taip nėra? Ko galime pasimokyti iš istorijos?

Yuval Noah Harari
Yuval Noah Harari
© youtube.com

Dėl koronaviruso pandemijos daugelis kaltina globalizaciją. Jie mano, kad tokioms epidemijoms kelią galima užkirsti tik „deglobalizuojantis“. Statyti sienas, riboti keliones ir prekybą. Jei trumpalaikis karantinas ir iš tiesų reikalingas pristabdyti grėsmės plitimą, tai ilgalaikė izoliacija tik sukels ekonomikos griūtį – o nuo infekcinių susirgimų jokios apsaugos nesuteiks. Atvirkščiai: tikrasis epidemijos antidotas yra ne segregacija, o kooperacija, tvirtina istorikas ir filosofas Yuval Noah Harari naujame žurnalo Time straipsnyje.

Epidemijos pražudydavo milijonus žmonių dar gerokai iki globalizacijos. XIV amžiuje nebuvo nei lėktuvų, nei kruizinių laivų, tačiau juodajai mirčiai per beveik 10 metų iš Rytų Azijos į Vakarų Europą nusigauti pavyko. Ji nusinešė 75 – 200 milijonų žmonių gyvybių. 1520 metų kovą į Meksiką buvo užvežti raupai, ir beveik per metus jie sunaikino trečdalį Centrinės Amerikos gyventojų. 1918 metais itin užkrečiamas gripo štamas („ispaniškas gripas“) per kelis mėnesius pasiekė tolimiausius pasaulio kampelius, užkrėsdamas pusę milijardo žmonių. Per šią pandemiją mirė daugiau žmonių, nei per visą Pirmąjį pasaulinį karą.

Dėl gerėjančio susisiekimo ir planetos populiacijos augimo, per amžių, praėjusį nuo pažinties su ispaniškuoju gripu, epidemijos žmoniją galėjo pažeisti dar lengviau. Šiuolaikiniuose megapoliuose (tokiuose kaip Tokijas) patogenams kur kas derlingesnė dirva augti ir daugintis, nei viduramžių Florencijoje. Lėktuvais virusas gali labai greitai nusigauti, tarkime, iš Paryžiaus į Maskvą. Todėl, atrodytų, turėtume gyventi tikrame infekciniame pragare – kai vieną epidemiją sektų kita ir taip be galo.

Bet iš tiesų epidemijų dažnis ir poveikis XXI amžiuje gerokai sumažėjo. Taip nutiko todėl, kad geriausia žmonių apsauga nuo patogenų – ne izoliacija, o informacija. Gydytojų ir ligų ginklavimosi varžybose pastarosios aklai kliaunasi mutacijomis, o pirmieji – moksline informacijos analize.

Laimėti karą su patogenais

Juodosios mirties laikais žmonės nieko nežinojo nei apie jos sukėlėją, nei kaip to išvengti. Dėl epidemijų būdavo kaltinami įpykę dievai ir pikti demonai, juk tuomet niekas nė neįtarė kad egzistuoja bakterijos ar virusai. Todėl masinių susirgimų metu valdžiai nelikdavo nieko kito, kaip tik organizuoti masines maldas. Tačiau tai nepadėdavo. Veikiau atvirkščiai – bet kokie žmonių sambūriai problemą tik pagilindavo.

Per pastarąjį šimtmetį mokslininkams ir gydytojams pavyko sukaupti daugybę duomenų, padėjusių išsiaiškinti epidemijų kilimo priežastis ir kovos su jais būdus. Naujajam koronavirusui identifikuoti, nuskaityti jo genomą ir sukurti patikimą testą prireikė dviejų savaičių.

Su epidemijomis kovoti tapo daug lengviau. Vakcinavimas, antibiotikai, geresnė higiena, šiuolaikiškesnė medicinos infrastruktūra – visa tai padeda žmonijai įveikti neregimus žudikus. Jei 1967 metais raupais galėjo užsikrėsti 15 milijonų žmonių, iš kurių 2 milijonai mirė, tai jau 1979 metais, dėl sėkmingos globalios vakcinacijos kampanijos, PSO paskelbė pergalę prieš šią ligą.

Sienų apsauga

Tad, ką byloja istorija apie dabartinę pandemiją? Visų pirma, neįmanoma apsisaugoti, vien uždarius sienas. Epidemijos sparčiai plito net ir Viduramžiais, taigi, perėjimas prie viduramžiško gyvenimo būdo nepadės. Gal reikėtų grįžti dar toliau, į akmens amžių? Bet ar esame pasirengę tokiam posūkiui?

Antra, istorija moko, kad tikra apsauga remiasi patikimos mokslinės informacijos dalijimusi ir globaliu solidarumu. Kai vieną šalį ištinka epidemija, ji privalo sąžiningai dalintis informacija, nesibaimindama katastrofiškų pasekmių savo ekonomikai. Gi kitos šalys privalo padėti nukentėjusiai, o ne užsiimti ostrakizmu*. Dabar Kinija gali daug papasakoti apie šį koronavirusą, tačiau būtinas aukštas tarptautinio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo lygis.

Efektyvaus karantino užtikrinimui irgi būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Karantinas ir sienų uždarymas būtini epidemijos plitimui sustabdyti. Tačiau, kai šalys ima nebepasitikėti viena kita, ir tvarkosi savo nuožiūra, valdžia ima dvejoti, priimdama sudėtingus sprendimus. Jei šalyje išaiškinta 100 susirgimo СOVID-19 atvejų, ar dėl to uždarysite visą šalį? Tai priklauso nuo to, ko tikitės iš kitų šalių. Valstybės saviizoliacija sukels ekonomikos kolapsą, tačiau jeigu padės kitos šalys, tai viskas ne taip jau ir baisu. Ir jūs vyriausybės vietoje tokių veiksmų tada imtumėtės. Tačiau jeigu pagalbos nėra iš ko laukti, sienų neuždarysite tol, kol nebus pernelyg vėlu.

Svarbiausia, ką žmonės apie tokias epidemijas turi suprasti – grėsmė kyla visai žmonijai. Taip yra, nes virusai irgi evoliucionuoja. Kiekviena mutacija virusą daro labiau užkrečiamu ar atsparesniu žmogaus imunitetui – ir tokie štamai sparčiai plinta. Kiekvienas užsikrėtęs žmogus suteikia virusui trilijonus naujų galimybių adaptuotis žmoguje. Tai – tikra loterija, ir virusui tereikia ištraukti laimingą bilietą.

Ir tai nėra tuščia spekuliacija. Richard Preston savo „Crisis in the Red Zone“ aprašo maždaug tokią pat įvykių grandinę prieš prasidedant Ebolos viruso sukeltos ligos epidemiją (2014). Kol skaitote šias eilutes, gali būti, kad virusas tokį šansą gauna kuriame nors Teherano ar Milano gyventojo kūne. I tai – grėsmė ne tik iraniečiams ar italams, bet ir jums. Visos planetos gyventojai yra suinteresuoti tokio šanso koronavirusui nesuteikti.

Aštuntajame dešimtmetyje žmonijai raupus pavyko nugalėti visuotine vakcinacija. Jei bent viena šalis tokios priemonės būtų atsisakiusi, pavojus kiltų visai žmonijai. Kovojant su virusais, mums reikia sergėti sienas – tik ne tarp valstybių, o tarp žmonių pasaulio ir „virusosferos“. Ši siena nubrėžta kiekvieno žmogaus kūne, ir jei koks nors pavojingas virusas sugeba per ją prasmukti, pavojus kyla visai žmonijai.

Per kelis praėjusius dešimtmečius mums šią sieną pavyko neįtikėtinai sustiprinti. Šiuolaikinės sveikatos apsaugos sistemos – patikimos sienos, o gydytojai ir mokslininkai – nuolat jas patruliuojantys sargybiniai. Tačiau ir šiose sienose žioji spragos: šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje negauna net esminių medicinos paslaugų. Paprastai mąstome tik apie savo šalies sveikatos apsaugos sistemą, tačiau geresnės sąlygos iraniečiams reiškia ir amerikiečių, ir izraeliečių apsaugą. Ši paprasta tiesa turėtų būti akivaizdi visiems, tačiau nuo turinčių valdžią ji išslysta.

Pasaulis be lyderio

Dabar žmonija ištikusi krizė – ne tik dėl pandemijos, tačiau ir dėl tarpusavio pasitikėjimo trūkumo. Norėdami įveikti ligą, žmonės privalo pasitikėti mokslu, piliečiai – valdžia, šalys – viena kita. Pastaraisiais metais kai kurie neatsakingi politikai tikslingai pakirto pasitikėjimą mokslu, valdžia ir tarptautiniu bendradarbiavimu. Dėl to visi mes susidūrėme su krize, neturėdami globalių lyderių, galinčių kvėpti, organizuoti ir finansuoti koordinuotą globalų atsaką.

Ebolos viruso epidemijos metu (2014) ir pasaulinės ekonominės 2008 metų krizės metu šį vaidmenį prisiėmė JAV. Tačiau dabartinė JAV valdžia šį vaidmenį peržiūrėjo: apkarpė paramą tokioms tarptautinėms organizacijoms kaip PSO ir visam pasauliui aiškiai leido suprasti, kad Amerika neturi tikrų draugų – ji veikia, vadovaudamasi tik savais interesais. Dabartinėje situacijoje JAV ir toliau laikosi šios linijos. Net jeigu Vašingtonas pasistengs prisiimti lyderio vaidmenį, dėl nepasitikėjimo dabartine administracija nauda bus menka. Ar leistumėtės vedami lyderio, kurio devizas „Mano interesai – svarbiausi“?

Be abipusio pasitikėjimo ir globalaus solidarumo mes vargu ar nugalėsim koronavirusą. Ir, veikiausiai, ateityje mūsų laukia dar daugiau tokių epidemijų. Tačiau kiekviena krizė yra ir galimybė. Tikėkimės, pandemija padės žmonėms suvokti globalaus susvetimėjimo pavojų.

Pavyzdžiui, ši pandemija gali tapti puikia galimybe Europos Sąjungai užsitikrinti visuomeninės palaikymą, kurį pastaraisiais metais ji, panašu, prarado. Jei sėkmingesni ES nariai pradės teikti dosnią finansinę ir medicininę paramą savo kaimynams, tai Europos idealą sutvirtins kur kas labiau už nesuskaičiuojamas kalbas. O jei kiekviena šalis su virusu kovos savo jėgomis, pandemija gali tapti organizacijos žlugimo pranašu.

Didžiausia koronaviruso pergalė būtų, jei jam pavyktų dar labiau mus atskirti, pasėti dar didesnį tarpusavio nepasitikėjimą. Ir atvirkščiai: jei susitelksime, tai bus pergalė ne tiek prieš SARS-CoV-2, bet ir prieš būsimus patogenus, apibendrina Harari.

* Senovės Graikijoje valstybei pavojingų piliečių ištrėmimas slaptu balsavimu; vykdytas ostrakonais, ant kurių buvo rašomi tremiamųjų vardai.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(16)
(3)
(13)

Komentarai (9)