Ebolos viruso atradėjas vos įveikė COVID-19: jo nuomone, tėra vienintelis kelias iš pandemijos  (6)

Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos direktorius virusologas Peteris Piotas kovo viduryje pasijuto prastai. Mokslininkas susirgo COVID-19. Dėl ligos jam teko savaitę pragulėti ligoninėje, o visą laiką po to jis bandė atgauti sveikatą namie, Londone. Tiesa, kol kas nelabai sėkmingai – vos vieno laiptų aukšto įveikimas iš jo reikalauja milžiniškų pastangų, rašo leidinys sciencemag.org.

Peteris Piotas
Peteris Piotas
© Robert Scoble (CC BY 2.0) | https://www.flickr.com/photos/scobleizer/3253000360/in/photostream/

Belgijoje užaugęs P.Piotas 1976 metais priklausė Ebolos viruso atradėjų grupei. Visą savo karjerą jis kovojo su įvairiomis užkrečiamosiomis ligomis. Nuo 1995 iki 2008 metų jis vadovavo Jungtinių tautų ŽIV/AIDS bendrajai programai, o pastaruoju metu buvo Europos Komisijos prezidentės Ursulos von der Leyen patarėjas koronaviruso klausimais. Bet, nepaisant visų žinių ir patirčių, asmeninis susidūrimas su COVID-19 iš pagrindų pakeitė mokslininko gyvenimą.

Interviu olandų kalba P.Piotas davė gegužės 2 dieną.

– Kovo 19 dieną staiga pajutau stiprų karščiavimą ir duriantį galvos skausmą. Labai skaudėjo kaukolę ir plaukus, kas man pasirodė labai keista. Tuo metu nekosėjau, bet pirma man į galvą šovusi mintis buvo: viskas, pasigavau TAI. Bet ir toliau dirbau – esu darboholikas. Tiesa, iš namų. Praėjusiais metais Londono higienos ir tropinės medicinos mokykloje įdiegėme daug priemonių, leidžiančių dirbti nuotoliniu būdu, kad mums nereikėtų labai daug keliauti. O dabar ši investicija, anuomet padaryta siekiant kovoti su klimato kaita, žinoma, pasirodė labai naudinga.

Mano COVID-19 testo rezultatas, kaip ir įtariau, buvo teigiamas. Todėl izoliavausi namuose, svečių kambaryje. Bet karščiavimas niekaip nesiliovė. Iki tol niekada rimtai nesirgau ir per pastaruosius 10 metų dėl ligos nesu praleidęs nė vienos darbo dienos. Gyvenu ganėtinai sveikai, reguliariai vaikščioju. Vienintelis koronaviruso riziko veiksnys buvo mano amžius – man 71 metai. Aš optimistas, tad maniau, kad praeis. Bet balandžio 1 dieną gydytoju dirbantis draugas patarė man pasitikrinti sveikatą, nes karščiavimas, o ypač nuovargis, vis stiprėjo.

Paaiškėjo, kad man buvo stiprus kvėpavimo nepakankamumas, nors ir vis dar nedusau. Plaučių rentgenograma parodė, kad man buvo išsivystęs stiprus plaučių uždegimas, būdingas COVID-19, o taip pat ir bakterinis plaučių uždegimas. Nuolat jaučiausi išvargęs, nors įprastai tiesiog trykštu energija. Tai buvo ne šiaip nuovargis – tai buvo visiškas išsekimas. Niekada nepamiršiu to jausmo. Teko guldyti mane į ligoninę, nors tuo metu mano viruso tyrimo rezultatas jau buvo neigiamas. Tai taip pat būdinga COVID-19: viruso testais aptikti jau nebeįmanoma, o pasekmės išlieka dar kelias savaites.

Bijojau, kad man iškart paskirs plaučių ventiliavimą – anksčiau jau buvau matęs publikacijų, teigiančių, kad tai padidina paciento mirties tikimybę. Labai bijojau, bet, laimei, man pradžiai davė tik deguonies kaukę. Ir paaiškėjo, kad to pakanka. Taigi, buvau paguldytas į izoliavimo palatą, intensyvios terapijos skyriaus prieangyje. Kai esi toks pervargęs, būni susitaikęs su savo lemtimi. Visiškai paklūsti slaugos personalui. Gyveni rutinoje nuo injekcijos iki infuzijos ir tikiesi, kad nugyvensi dar šiek tiek. Paprastai bendraudamas su medikais būnu labai proaktyvus, bet šįkart buvau 100 procentų pacientas.

Mane paguldė į vieną palatą su benamiu, valytoju iš Kolumbijos ir vyru iš Bangladešo – taip sutapo, kad jie visi trys buvo diabetikai, kas taip pat ganėtinai būdinga šios ligos simptominiams pacientams. Dienos ir naktys buvo labai vienišos, nes nė vienas iš mūsų neturėjo pakankamai energijos kalbėti. Kelias savaites vos galėjau šnabždėti. Net dabar vakarop mano balsas nusilpsta. Bet galvoje nuolat sukosi klausimas: koks būsiu kai iš čia išeisiu?

Po daugiau nei 40 metų trukusios kovos su virusais visame pasaulyje tapau virusinių infekcijų ekspertu. Džiaugiuosi, kad užsikrėčiau koronavirusu, o ne Ebola, nors vakar skaičiau mokslinį tyrimą, kuris pateikė išvadą, kad jei pacientas su COVID-19 paguldomas į britų ligoninę, tai jo mirties tikimybė yra 30 procentų. Tai maždaug toks pats mirtingumo lygis, kaip nuo Ebolos viruso Vakarų Afrikoje 2014 metais. Tokios žinios gali atimti mokslišką proto šaltumą ir galima pasiduoti emociniams prisiminimas. Kartais pamanydavau, štai, jie mane prigavo. Visą gyvenimą atidaviau kovai su virusais, o jie galų gale atkeršijo. Visą savaitę buvau kažkur tarp Žemės ir dangaus, balansavau ant to, ką galėčiau pavadinti pabaiga, ribos.

Iš ligoninės buvau išrašytas po ilgos savaitės. Namo parvažiavau viešuoju transportu. Norėjau pamatyti miestą, ištuštėjusias jo gatves, uždarytus alubarius, stebėtinai gaivų orą. Gatvėje nieko nebuvo – tai labai keista patirtis. Negalėjau normaliai vaikščioti, nes nuo gulėjimo ir judėjimo trūkumo nusilpo mano raumenys. O tai nėra labai gerai, kai gydoma plaučių liga.

Grįžęs namo labai ilgai verkiau. O po to labai prastai miegojau. Iš galvos niekaip neišeina mintys, kad man galbūt kas nors vis dar labai negerai. Vėl būni užrakintas. Bet Tą užrakinimą reikia vertinti per tam tikrą perspektyvą. Štai dabar aš netgi dar labiau žaviuosi Nelsonu Mandela – jis užrakintas išbuvo 27 metus, bet iš jo išėjęs tapo didžiuoju taikdariu.

Virusus visuomet labai gerbiau – ta pagarba nė kiek ir nesumažėjo. Didelę savo gyvenimo dalį paskyriau kovai su AIDS sukeliančiu virusu. Jis yra labai gudrus: įsiveržia visur, kur mes norime jį užblokuoti. O dabar, kai jaučiu aiškius viruso buvimo savo paties kūne požymius, į visus virusus pradėjau žvelgti kitaip. Suvokiau, kad šis virusas, nepaisant visų ligšiolinių mano žinių, pakeis mano gyvenimą. Jaučiuosi labiau pažeidžiamas.

Praėjus savaitei po to, kai mane išleido iš ligoninės, pradėjau vis stipriau dusti. Vėl teko vykti į ligoninę, bet, laimei, man buvo paskirtas ambulatorinis gydymas. Paaiškėjo, kad man pasireiškė plaučių uždegimo sukelta būklė, vadinama citokinų audra. Tai tokia labai arši imuninės sistemos gynybinė reakcija. Daugybė žmonių miršta ne nuo tiesiogiai viruso sukeliamų audinių pažeidimų, o dėl mūsų pačių imuninės sistemos perdėtos reakcijos – imuninė sistema tiesiog nežino, ką daryti su tokiu virusu. Man iki šiol nėra užbaigtas citokinų audros gydymas – didelėmis dozėmis vartoju kortikosteroidus, kurie slopina imuninės sistemos veikimą. Jeigu man citokinų audra būtų pasireiškusi kartu su viruso protrūkio simptomais, nebūčiau išgyvenęs. Man išsivystė prieširdžių virpėjimas – širdis plakė iki 170 dūžių per minutę dažnių. Tą būklę taip pat reikėjo sukontroliuoti mediciniškai, ypač siekiant išvengti tokių su kraujo krešumu susijusių nutikimų, kaip insultai. Tai yra dar menkai įvertinta viruso savybė: veikiausiai jis geba paveikti visus organus mūsų kūne.

Daugybė žmonių galvoja, kad COVID-19 yra tik 1 procentui žmonių mirtina liga, o visi kiti praserga su lengvais gripo simptomais. Bet tiesa yra gerokai sudėtingesnė. Daugeliui žmonių išsivysto lėtinės inkstų ar širdies problemos. Sutrikdomas netgi nervų sistemos veikimas. Pasaulyje bus šimtai tūkstančių žmonių, o gal net daugiau, kuriems po šios pandemijos visą likusį gyvenimą reikės inkstų dializės procedūrų. Kuo daugiau sužinome apie koronavirusų, tuo daugiau klausimų kyla. Mokomės plaukti plaukimo metu. Štai dėl ko mane taip labai erzina gausybė komentatorių, kurie, neturėdami jokių žinių, kritikuoja mokslininkus ir įstatymų leidėjus už tai, kaip jie bando suvaldyti epidemiją. Tai yra labai nesąžininga.

Šiandien, po 7 savaičių nuo ligos pradžios, pirmą kartą jaučiuosi daugiau ar mažiau normaliai. Pavalgiau baltųjų šparagų, kuriuos užsisakau iš turkiškos daržovių parduotuvės, esančios ties mano namo kampu. Esu kilęs iš Keerbergeno Belgijoje – šparagų auginimo regiono. Mano plaučiai galų gale atrodo geriau. Norėdamas tai atšvęsti po labai ilgo laiko atsikimšau gero vyno butelį. Norėčiau grįžti į darbą, bet mano veikla dar kurį laiką bus apribota. Pirmas darbas, prie kurio jau grįžau, yra specialiojo COVID-19 mokslo ir tyrimų konsultanto Ursulai von der Leyen pareigos.

Europos komisija tvirtai įsipareigojusi remti vakcinos nuo COVID-19 kūrimą. Pasakysiu aiškiai: be vakcinos nuo koronaviruso niekada negalėsime grįžti prie įprastinio gyvenimo. Vienintelė užtikrinta krizės įveikimo strategija yra per vakciną, kuri turėtų būti išplatinta visame pasaulyje. Tai reiškia, kad reikės pagaminti milijardus tos vakcinos dozių – tai yra milžiniškas iššūkis gamybos ir logistikos požiūriu. Ir, nepaisant visų pastangų, dar net negalime užtikrintai pasakyti, ar įmanoma sukurti vakciną nuo COVID-19.

Šiandienos pasaulyje išsivysčiusi tokia paradoksali situacija, kuomet kai kurie žmonės, kurie gyvi yra tik dėl to, kad vaikystėje jie buvo paskiepyti, nebenori, kad būtų skiepijami jų vaikai. Tai gali būti problemų siekiant išplatinti vakciną nuo koronaviruso: jeigu pasiskiepyti atsisakys pernelyg daug žmonių, pandemijos niekada taip iki galo ir nesuvaldysime.

Tikiuosi, kad ši krizė sumažins politines įtampas kai kuriose srityse. Gal tai tik iliuzija, bet praeityje matėme, kad vakcinavimas nuo poliomelito suteikė galimybę tartis dėl paliaubų. Taip pat tikiuosi, kad Pasaulio sveikatos organizacija, kuri labai gerai grumiasi prieš COVID-19, sugebės persiorganizuoti į mažiau biurokratinę, mažiau priklausomą nuo patariamųjų komitetų, kuriuose įvairių valstybių atstovai daugiausiai gina tik savo šalies interesus, organizaciją. PSO pernelyg dažnai tampa tų atstovų politinių žaidimų aikštele.

Kaip bebūtų, esu optimistas. Ir dabar, pažvelgus mirčiai į akis, mano tolerancijos lygis nesąmonėms ir melui krito dar labiau, nei buvo kritęs iki šiol. Todėl ramiai ir entuziastingai, bet labiau selektyviai nei iki ligos, tęsiu savo darbus.

Ilgesnę P.Pioto interviu versiją olandų kalba galima perskaityti šioje svetainėje.

Aut. teisės: 15min.lt

(59)
(14)
(45)

Komentarai (6)