Slaugytoja apie tai, kaip iš tikro vyksta darbas intensyviausioje Lietuvos reanimacijoje: tenka ištverti be jokio tualeto ar vandens gurkšnio  ()

7 ryto, slaugytoja Kristina Aksamitauskienė ateina į Santaros klinikų 1-jo reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių. Būtent šiame skyriuje guli sunkios būklės COVID-19 infekcija sergantys pacientai. Prasidėjus pandemijai, įprastas darbo ritmas šiek tiek pasikeitė. Slaugytojos savo pamainą suskirsto po 4 valandas, tada, prieš jai prasidedant, apsirengia pilną aukščiausio saugos lygio kostiumą, užsideda akinius, antbačius, pirštines, kaukę ir eina, kaip pačios sako, į „reaktorių“.

4 valandas – jokio tualeto ar vandens gurkšnio

Slaugytoja prisimena tą pamainą, kurios metu pirmą kartą reikėjo užsidėti apsauginį kostiumą ir pradėti gydyti iki tol niekada su tokia infekcija negydytus pacientus.

Ir pripažįsta – truputį baimės ir nerimo vis dar yra ir šiandien, tačiau jos jau tikrai nebe tiek, kiek buvo pirmosiomis dienomis.

„Tada buvo didžiulė nežinomybė, nežinojome, kaip po pamainos reikės grįžti pas artimuosius namo, kaip toliau elgtis, ar viską taisyklingai darome... O dabar apsipratome, nuolat tiriamės, džiaugiamės, kad nei vienas nesame užsikrėtęs. Džiugu, kad išmokome ir susitvarkome. O baimė vis tiek yra, nežinai, kur gali pasigauti tą bjaurybę“, – sako K. Aksamitauskienė.

Vis dėlto vienas iš sunkiausių tuo metu patirtų iššūkių buvo sunkus, didžiulis ir prieš tai niekada nedėvėtas apsauginis kostiumas, turintis apsaugoti nuo užsikrėtimo koronavirusu.

„Galvojau, ar tikrai galėsiu ištverti po ta kauke, oro trūksta... O aš dar esu tokia bailiukė, turiu klaustrofobiją, bijau mažų patalpų, tada galvojau, kaip įlįsiu į tą skafandrą, kaukė ir visa kita užsispaus, ar ištversiu tas keturias valandas... Bet nugalėjau savo baimę, įlindau, išbuvau, atidirbau ir tada savimi labai žavėjausi, didžiavausi, – pasakoja K. Aksamitauskienė.

– Tačiau buvo tikrai sunku, nes gerti norisi, prakaituoji, judesiai suvaržyti, deguonies trūksta. Kol ramiai vaikštai, prieini prie žmogaus, viskas gerai, bet jei situacija įtempta, reikia kažkur paskubėti, labai prakaituoji, pradedi dusti, buvo tikrai labai sunku. Tačiau kažkaip pripranti.“

Tokį apsauginį kostiumą, kurį reikia užsidėti prieš pamainą, slaugytojos užsideda 4 valandoms. Tai reiškia, kad lygiai 4 valandas negalima ko nors užkąsti, nueiti į tualetą ar net atsigerti vandens.

„Prieš įeinant į „reaktorių“, mes jį dabar taip vadiname, stengiamės negerti kavos ar skysčių per daug, kad neužsinorėtume gamtinių reikalų atlikti. Prisitaikai“, – kalbėjo slaugytoja.

Tokia tvarka nauja ir pačioms slaugytojoms – prieš koronaviruso pandemiją tokių reikalavimų nebuvo. Į „reaktorių“, kuriame guli COVID-19 pacientai, patenka tik labai nedidelė dalis žmonių – ten dirbančios slaugytojos, gydytojai ir, jei kartais reikia, konsultuoti ateina gydytojas iš kito skyriaus. Tokiu atveju švari pamaina jį aprengia, pamoko, o po to išleidžia.

Pykčiams laiko nelieka

Paklausus, ar tokiu įtemptu laikotarpiu nekyla daugiau konfliktų tarp kolegų ir kaip pavyksta išlaikyti draugišką atmosferą net ir tada, kai kūną spaudžia didžiulis apsauginis kostiumas, K. Aksamitauskienė atsako, kad šiuo metu kaip tik – kolegos pagalbą vieni kitiems siūlo net dažniau nei prieš tai.

„Pastebėjau, kad per visą šitą laikotarpį mes tapome vieningesni, labiau vieni kitus suprantantys ir palaikantys, mūsų gydytojai irgi supranta, ką mums reikia patirti su tais kostiumais per 4 valandas. Santykiai tikrai nepablogėjo ir konfliktų šiuo metu nelabai prisimenu. Mes kaip viena šeima. O po viso budėjimo – grįžtu namo, padarau vakarienę visai šeimai, pabendraujam su vyru, taurė vyno ir miegoti“, – sako pašnekovė.

Ir priduria – kai būna ramu, žmonės dažniau randa dėl ko pyktis, o kai užklumpa bėdos, tam laiko tiesiog nebėra. Daug dažnesnė mintis galvoje – kaip padėti kolegoms ir bendrai laikytis.

Situacija vis dar sudėtinga

Slaugytoja pripažįsta – reanimacijoje gulintys ligoniai labai sunkios būklės pacientai.

„Negalėčiau pasakyti, kad situacija jau tikrai aprimusi. Vienu metu buvo po vieną ligonį, po du, o dabar jų turime 8. Žmonės šiek tiek per daug atsipalaidavo. Galvoja, kad čia nieko tokio, bet iš tikrųjų, kai susiduri su tikrove ir pamatai tuos pacientus, kaip jie serga ir krenta vis gilyn, pagalvoji, Dieve, žmonės, jūs nežinote, ką darote, ir nevertinate tai, ką turite, – sako K. Aksamitauskienė.

– Mamas, tėčius reikia vertinti dabar, nes vėliau prarasite. Tada sakysite, taip, galėjau per mamos dieną neaplankyti mamos, bet nuvažiavau. Bet taip dar negalima, dar viskas labai slidu. Reikia pasisaugoti.“

Slaugytoja perspėja – virusas dar tikrai niekur nedingęs, o saugotis reikia taip pat, kaip ir anksčiau.

„Pas mus guli palyginus pakankamai jauni žmonės, iki 50 metų. Aišku, yra ir vyresnių, bet yra dar jaunų vyrų, jaunų pacientų, kurie dar galėtų gyventi ir gyventi. Ačiū Dievui, jie pasveiko ir juos iškėlėme, bet visą situaciją dar reikia stebėti. Ligonių dar tikrai yra“, – sako K. Aksamitauskienė.

Pašnekovė pripažįsta, kad ir pati kol kas dar niekur neina, o savaitgalius leidžia sodyboje su šeima.

„Į parduotuvę vienas šeimos narys nuvažiuoja, nuperka visko, ko reikia, ir iškart važiuojame į sodybą. Į miestą vis dar neinu, kol kas dar nėra ten ko eiti“, – šypsosi slaugytoja.

Kavos puodelis, kuris gali praskaidrinti visą dieną

Kai kurie tyrimai rodo, kad paciento sveikimo proceso sėkmė 50 proc. priklauso nuo teisingos diagnozės ir 5 proc. – nuo slaugos, o kai kuriais atvejais slauga lemia net iki 80 proc. išgyvenamumo. Kodėl slaugytojos darbas toks svarbus?

„Aš irgi pritarčiau tai minčiai, kad slauga padaro didelę įtaką žmogaus sveikimui. Slaugytojos visada šalia žmonių, šalia ligoniukų. Kažkur skaičiau, kad slaugytoja yra paciento akys, rankos ir širdis. Bet iš tiesų, taip ir yra. Mes už juos matome, mes pas juos ateiname, jie nežino jokių pasaulio, Lietuvos žinių, koks už lango oras. Mes viską jiems pasakojame, – sako K. Aksamitauskienė.

– Taip pat esame ir rankos: žmogus, gulintis reanimacijos skyriuje, negali pats savimi pasirūpinti, tą turime už juos padaryti mes. Ir širdis – kuo daugiau bendraujame, palaikome už rankos, padrąsiname, net ir sveiksta pacientas greičiau. Ir atsiveria labiau, pasidaro nuoširdus, pamiršta savo ligą, pasitiki tavimi, susidraugaujame.“

Slaugytoja papasakojo vieną pavyzdį, kaip net ir paprasti dalykai gali praskaidrinti ligonio dieną.

„Jei pacientui galima po operacijos gerti ir valgyti, atsiklausiu gydytojo ir, jei jis leidžia, visada ligoniui pasisiūlau padaryti kavos. Jūs neįsivaizduojate, kaip žiba jo akys. Aišku, jis sako – man nepatogu, kaip jūs čia dabar iš savo kavos darysite... Bet man jiems padaryti kavos yra labai malonu. Atrodo, toks paprastas dalykas, toks paprastas noras – kavos“, – šypsosi slaugytoja.

K. Aksamitauskienė tvirtai sako: nuo nuoširdumo ir bendravimo ligoniai greičiau sveiksta.

„Būna, kad pacientams jau reikia išvažiuoti į kitą skyrių, o jis sako: kaip aš ten be jūsų, ką darysiu vienutėje palatoje... Vėl padrąsiname, kad bus viskas gerai, bus ir telefonas, ir televizorius, galima pavaikščioti, bus laisviau. Tada nusišypso ir išvažiuoja“, – sako pašnekovė.

Viso pokalbio metu K. Aksamitauskienė tiesiog švyti optimizmu ir neslepia, kad kiekvienas budėjimas jai net ir šiuo sunkiu laikotarpiu – praeina kaip akimirka, todėl niekur kitur dirbti ir nenorėtų.

„Pandemija sukėlė daug naujų iššūkių, prie kurių visi turime prisitaikyti. Tai yra tavo darbas, eini ir dirbi. Dar nei viena neiškrito iš to kostiumo, nėra, kur dėtis, už tave darbo niekas nepadarys. Bet aš esu optimistė, man viskas gerai, aš labai džiaugiuosi, kad esu sveika, mano šeima yra sveika, visi gyvi, o visa kita – pataisysime, gausime, uždirbsime vėliau. Išgyvensime šitą bėdą, svarbiausia, kad liktume sveiki“, – sakė K. Aksamitauskienė sveikindama visas slaugytojas šios porfesinės šventės proga.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Gabrielė Grinkaitė

(5)
(1)
(4)

Komentarai ()