„Pasmerkti iš pat pradžių“: kas tokio nutiko Kanadoje ir Suomijoje, kad anksčiau laiko atšaukiami visuotinių bazinių pajamų eksperimentai - jau aiškios pagrindinės problemos?  (36)

Keli projektai, kurie atrodė sėkmingi, buvo nutraukti arba nukelti. Šalininkai mato čia bendrą problemą

Visuotinių bazinių pajamų (VBP) koncepcija Silicio slėnyje dievinama. Daugelis IT verslininkų mano, kad tai taps atsakymu į darbo vietų autoamtizavimo sukeltą nedarbą – ji suveiks, tereikia jai suteikt šansą, sako jie.

Idėjos esmė – visi piliečiai iš valdžios gautų tam tikrą sumą būstui, aprangai ir maistui, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų ar užimtumo. Kad idėja sulauktų visuotinio palaikymo, reikia surinkti duomenis – atliekant daug eksperimentų. Ir jie tam tikrą laiką buvo vykdomi. Tačiau 2018 metais kažkas sutriko: eksperimentai būdavo nutraukiami arba užbaigiami, nauji – nukeliami ar atšaukiami ir taip toliau. Reikiama informacija taip ir nebuvo surinkta.

2018 metų birželį MIT Technology Review publikavo straipsnį, kuriame tvirtinama, kad „visuotinės bazinės pajamos gali veikti, jei bus diegiamas kanadiškas jų variantas“. Žurnalistai pabendravo su Ontarijo eksperimento dalyviais (iš viso programa apima 4 tūkstančius žmonių) ir pamatė, kaip tai pakeitė bendruomenę. Viskas atrodė gerai, tačiau po 2 mėnesių valdžia paskelbė, kad 2019-ais metais programa bus nutraukta. Anksčiau skelbta, kad ji tęsis 3 metus.

Mokslininkai duomenų iš VBP eksperimentinų laukia jau ne vienerius metus. Dar 2016-ais buvo prognozuojama, kad „2017-aisiais galų gale suprasime, ar ši idėja turi prasmę“. Tuomet laukta dviejų daug žadančių ekperimentų rezultatų – Suomijoje (2017 metais apie jį daug rašyta, tačiau 2018 metais valdžia nusprendė jo netęsti), ir IT startuolių inkubatoriaus Y Combinator (jo vadovas Sam Altman dėl daugelio kliuvinių perkėlė eksperimentą į 2019 metus).

Tačiau neteisinga būtų teigti, kad visi šios idėjos ekperimentai žlugo. Vien jau Šiaurės Amerikoje ilgiau nei 20 metų funkcionuoja dvi programos, besivadovaujančios šios koncepcijos pricipais. Ispanijoje ir Kenijoje greitai turėtų prasidėti savi projektai. Tačiau jau dabar – remiantis Ontarijo ir Suomijos projektais – galima įvardinti kai kurias bendras problemas, su kuriomis gali susidurti VBP eksperimentai.

Politika

Suomijos esperimento mastas buvo gan mažas. Jame dalyvavo 2000 iš 177 000 bedarbių ir nepasiturinčių atsitiktinai atrinktų žmonių. Buvo numatyta du metus kas mėnesį jiems skirti po €560.

Galbūt mastas buvo toks kuklus dėl to, kad šalies valdžia iš tiesų eksperimento atlikti nenorėjo, o gal jis buvo „pasmerktas iš pat pradžių“ – taip mano ekspertų centro Parecon Finland įkūrėjai.

Jussi Kristian Halla-aho, kraštutinės dešinės partijos „Tikrieji suomiai“ lyderis, eksperimento nutraukimą sveikino. Pasak jo, „darbas – geriausia socialinė apsauga“. Kai kurie centro kairės politikai VBP atžvilgiu irgi buvo nusiteikęs skeptiškai. Antti Juhani Rinne, Socialdemokratų partijos lyderis pareiškė: „Man besąlygiškų pajamų nereikia. Neblogai uždirbu, ir jei neteksiu darbo, pasinaudosiu nedarbo pašalpa“.

Liberalios provincijos valdžios pradėtą programą Ontarijuje nutraukė nauja konservatyvi vyriausybė. Peršasi išvada, kad kol nebus sukurtas abiejų partijų palaikomas projektas, tokių eksperimentų vykdymą apsunkins politiniai ginčai.

Akivaizdu, tokie eksperimentai nėra pigūs. Privatūs projektai (pavyzdžiui, Y Combinator) pritraukia sponsorius – fizinius asmenis, nacionalinius fondus ar filantropiškas organzacijas. Inkubatoriaus vadovas paskelbė, kad projektas nebus pradėtas, kol nebus gautas finansavimas.

Savo ruožtu, valstybiniams VBP ekperimentams reikia mokesčių mokėtojų ir politikų palaikymo. Taip Ontarijo projekto nutraukimo priežastimi provincijos soc. apsaugos ministrė Lisa MacLeod įvardijo jo brangumą (~$113 mln.). Be to, ji, nedetalizuodama savo teiginio, pareiškė, kad visa ši koncepcija „visiškai netinka Ontarijo šeimoms“. „Dėl dar daugiau pinigų, išleistų neveikiančiai programai, niekam nebus geriau“, – apibendrino ministrė.

Lengvatų klausimas

Pilotinių projektų lyderiai baiminosi, kad dalyvių gyvenimas galiausiai tik suprastės. Pavyzdžiui, jeigu gaudami VBP, jie negalės pretenduoti į kitas socialines lengvatas. Kad to būtų išvengta, organizatoriams teko gauti municipalinės valdžios sutikimą nepanaikinti lengvatų ir privilegijų ekperimento dalyviams. Tačiau visa ši biurokratija gana ilgai truko, aiškina Catherine Thomas iš Stanfordo bazinių pajamų laboratorijos

Pasak Thomas, Y Combinator projektas būtent dėl šios priežasties ir atidėliojamas. O taip pat dėl to, kad niekaip nepavyko rasti banko, kuris aptarnautų eksperimentą dalyviams priimtina kaina.

Suomijoje apie projektą nuomonės visą laiką irgi buvo nevienareikšmės. Pavyzdžiui, buvo pranešama, kad šalyje augo nepasitenkinimas juo, kad niekas neragino vyriusybės pinigų gavėjų ieškotis darbo.

Antra vertus, verslininkas Andrew Yang (jis rengiasi dalyvauti 2020 metų JAV prezidento rinkimuose, o vienas iš jo kampanijos tikslų – VBP įdiegimas visoje Amerikoje) tvirtina, kad jau atlikti eksperimentai šios koncepcijos efektyvumą įrodė. „Klaidinga manyti, kad mums trūksta duomenų ir tokios išvados negalime daryti. Duomenų yra. Per praėjusius dešimtmečius visame pasaulyje buvo atlikta daug panašių programų“, – tvirtina Yangas.

Jis teisus, sakydamas, kad besąlyginių pajamų idėja toli gražu nėra nauja ir kai kur neblogai užsirekomendavo. Tarkime, nuo 1982 metų gan sėkmingai veikia Nuolatinis Aliaskos fondas, mokantis šalies gyventojams dividendus, paskirstydamas už naftos pardavimą gautas pajamas. Dar anksčiau (septintajame XX amžiaus dešimtmetyje) šią dėją palaikė garsus ekonomistas Miltonas Friedmanas. Per 1972 metų prezidento rinkimų kampaniją panašią idėją siūlė tiek R. Niksonas, tiek ir jo konkurentas demokratas George McGovern – retai pasitaikantis įprastai oponuojančių JAV politinių partijų sutarimo ir palaikymo pavyzdys.

Taigi, šios idėjos šalininkams ji atrodo vienintelis skurdo panaikinimo būdas, tuo pačiu galintis susitvarkyti su darbo vietų automatizavimo pasekmėmis. Tačiau VBP priešininkai pabrėžia, kad pati savaime ji gali sumažinti darbo jėgą („Kam dirbti, jei galima tiesiog gauti pinigų?“) ir neigiamai paveiks socialinių lengvatų neteksiančių gyventojų pajamas. Šis požiūrių disonansas savaime neišnyks – reikia dar daugiau eksperimentų ir juose gautų duomenų.


republic.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(16)
(5)
(11)

Komentarai (36)