Sovietų kolonializmas Baltijos valstybėse: pastabos apie moderniojo kolonializmo prigimtį  (21)

Tau­tos die­nos pro­ga (08-09), no­ri­si skai­ty­to­jams pa­teik­ti ką nors y­pa­tin­ga, ką nors ne­kas­die­niš­ka. Šis prof. V. Stanley'io Vardžio straip­sn­is bū­ten­t ir su­tei­kia to­kią ga­li­my­bę. Pa­ra­šy­tas pra­ėj­us maž­daug tiek pat lai­ko nuo so­vie­ti­nės o­ku­pa­ci­jos pra­džios, kiek da­bar pra­ėjo nuo ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo, be pa­grin­di­nės ko­lo­nia­lis­ti­nio šios o­ku­pa­ci­jos po­bū­džio nag­ri­nė­ji­mo, jis lei­džia pa­ly­gin­ti kai ku­riuos gy­ve­ni­mo as­pek­tus, ir net­gi iš­ves­ti pa­ra­le­les.
Tek­st­as il­go­kas, tad ap­si­sprę­sti dė­ti jį ne­su­trum­pin­tą ne­bu­vo len­gva. Ta­čiau ži­na­nt šio por­ta­lo lan­ky­to­jų in­te­lek­to ly­gį, ga­li­ma ti­kė­tis, kad tai ne­su­kels di­des­nių prob­le­mų.


LITHUANIAN QUARTERLY JOURNAL OF ARTS AND SCIENCES
Volume 10, No.2 - 1964 vasara
Leidimo redaktorius: Thomas Remeikis
ISSN 0024-5089
Copyright © 1964 LITUANUS Foundation, Inc.

Sovietų kolonializmas Baltijos valstybėse: pastabos apie moderniojo kolonializmo prigimtį

Nors JAV ir ypatingai Azijoje ir Afrikoje kolonialistinė sovietų tautiškumo politika nėra visiškai suvokiama, sovietų kolonializmo prigimtis dėl pagausėjusių tyrimų vis geriau ir geriau suprantama. Anksčiau šiam supratimui trukdė mažiausiai trys svarbios kliūtys. Pirmiausia, visiškai nenorėta pripažinti tautybių problemos Sovietų sąjungoje egzistavimą. Tai labiausiai lėmė, kaip aiškina profesorius Richardas Pipesas iš Harvardo universiteto, amerikietiška „tautų katilo“ ideologija ir su tuo susijęs požiūris, kad nacionalizmas yra blogis, tad ir nevertas dėmesio. Pasak profesoriaus Pipeso, amerikiečiams nepavyko to suprasti dėl „daugiau ar mažiau sąmoningo Amerikos ir Rusijos patirties su tautinėmis mažumomis sulyginimo.“ Amerikiečiai mano, kad Sovietų sąjungoje, kaip ir Jungtinėse valstijose, „laipsniškas mažumų asimiliavimas yra progresyvus ir neišvengiamas; progresyvus, nes juo siekiama tikros lygybės įgyvendinimo,“ rašo prof. Pipesas, „neišvengiamas, nes jį remia pažangesnė kultūra ir ekonominė galia.

Kokie tai gali būti stiprūs veiksniai,“ tęsia Pipesas, „geriausiai iliustruoja žymaus Amerikos juristo pavyzdys, kai jis buvo šokiruotas, kai lankydamasis sovietinėje Viduriniojoje Azijoje, sužinojo, kad vietiniai vaikai lanko kitas mokyklas, nei rusų vaikai! Dar tebegyvas atmintyje,“ priduria Pipesas, „Ukrainos prilyginimas Pensilvanijai ir gruzinų su velsiečiais ir škotais.“ Dar viena sovietų kolonializmo supratimo kliūtis buvo, cituojant tą patį Pipeso straipsnį, „labai ryškus nenoras pripažinti, kad ši problema yra svarbi ir ilgalaikė.“ Toks požiūris kyla, sako Pipesas, iš nacionalizmo laikymo vertybe. „Geros valios žmonės,“ aiškina jis, „yra nusistatę prieš nacionalizmą, kadangi nacionalizmas atsakingas už tiek daug pralieto kraujo, neapykantą ir įvairų kitą neracionalų elgesį. Ir kadangi geros valios žmonės, lygiai kaip ir blogos, taip dažnai leidžia menamoms baimėms trukdyti faktų vertinimui, jie kartais mano, kad tikrovės, kuriai jis nepritaria, pripažinimas yra tapatus pritarimui; todėl jie linkę neigti tokią realybę, kuriai nepritaria. Tad, nors jie gali nenoromis pritarti, kad tautybės problema egzistuoja, tačiau jie linkę manyti, kad ji išnyks.“ 1

Kitos dvi supratimo kliūtys, trukdančios suvokti sovietų kolonializmą, ypač vyraujančios Azijoje ir Afrikoje, bet taip pat ir JAV, kyla iš skirtumų, tariamai skiriančių sovietų politiką nuo senojo tipo kolonializmo, o taip pat iš pačios sovietų sistemos ideologinio pobūdžio. Pirmiausia, sovietų kolonializmas daugeliu aspektų atrodo kitaip, nei klasikinis kolonializmas, praėjusioje eroje praktikuotas Europos galybių. Taigi, pavyzdžiui, jei „kapitalistiniai“ kolonialistai draudė užgrobtų tautų socialinę lygybę, švietimą ir industrializaciją, sovietai laisvai jas užtikrina ir netgi skatina. Jie taipogi viešai neengia vietinių kalbų ir užuot draudę, reikalauja užgrobtų šalių žmonių dalyvavimo tam tikruose valdžios ritualuose. Šie skirtumai sėkmingai slepia privalomos Maskvos valdžios valdymo faktą, ypač žmonėms, pamirštantiems, kad katei kailį galima nudirti ne vienu būdu.

Galiausiai, kolonialistinę sovietų tautinės politikos prigimtį maskuoja ideologinė komunistų partijos sprendimų priėmimo prigimtis ir pačios sovietų sistemos ideologinis pobūdis. Sovietai skelbia, kad jų tikslas yra komunistinės visuomenės sukūrimas, kurį pasiekus, ši visuomenė turėtų reprezentuoti aukščiausius žmonijos idealus. Jos kūrimui reikia kantrybės ir pasiaukojimo. Ar galima leisti mažesnių ar didesnių tautų nacionalizmui stoti šių idealų siekimo kelyje? Tokiu būdu Maskvos kolonialistinė politika pateisinama kaip mažas blogis, būtinas komunizmo pasiekimui. Toks paaiškinamas, tyčia ar ne, slepia faktą, kad komunizmas yra diegiamas jėga iš užsienio galios centro ir kad Sovietų sąjungoje naujos sistemos kūrimas tikslingai ir neišvengiamai susijęs su rusų etninės grupės dominavimu prieš visas kitas.

Baltijos šalių politinio, ekonominio, demografinio ir kultūrinio vystymosi, dominuojant sovietams, tyrimas padeda išaiškinti daug neaiškumų, tebegaubiančių kolonijinio sovietų tautinės politikos supratimą.

I

Maskva nepertraukiamai valdo Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją ir Estiją) jau dvidešimt metų (1944 – 64). Pati šio valdymo ir dominavimo pradžia, nukelianti į lemtingą 1939 m. rugpjūčio, 1940 m. birželio periodą, išduoda tradicinį, nors ideologiškai ir perdirbtą, imperialistinį didesnės šalies agresyvumą prieš mažas. Baltijos šalys neprisijungė prie Sovietų sąjungos savanoriškai, bet buvo aneksuotos jėga. 1940 m. birželio 15 – 17 d., sulaužydama tarpusavio nepuolimo sutartis, kurias Maskva privertė pasirašyti vos prieš keletą mėnesių (1939 spalis), Raudonoji armija peržygiavo tris respublikas ir per šešias savaites Maskva formalizavo Baltijos valstybių inkorporavimą į Sovietų sąjungą. Ši „prievartinė inkorporacija,“ naudojant Sekretoriaus Johno Fosterio Dulleso išsireiškimą, buvo paslėpta po pseudodemokratiniu sovietinio tipo rinkimų ritualu, siekiant įtikinti pasaulį ir pateikti rašytinę „dokumentaciją, kad valdžios perėjimas Maskvai buvo legalus ir savanoriškas. Nuo tada sovietai puoselėjo mitą, kad galią jie įgijo per vietinių komunistų partijų surengtas visuotines revoliucijas prieš Baltijos šalių vyriausybes. Tai paprasčiausiai netiesa. Komunistų partijos Baltijos šalyse buvo labai mažos, turėjo po mažiau nei 1000 narių; jos veikė pogrindyje jų infiltravimas apsiribojo pirmiausia kultūrine ir literatūrine veikla. Jų stiprumas profesinėse sąjungose ir kitur buvo pernelyg nežymus, kad leistų daryti įtaką nacionalinėms vyriausybėms, nekalbant jau apie nuvertimą. Kita vertus, Baltijos šalys pasiekė labai garbingą ekonominio klestėjimo ir socialinės ramybės lygį, kas darė tokias revoliucijas labai mažai tikėtinomis, o jų laimėjimą – visiškai neįtikėtinu. Deklaracijose, skelbiančiose sovietų galios įkūrimą, patys sovietai pripažino, kad Baltijos šalių nepriklausomybė buvo likviduota Raudonąja armija.2 Žinoma, dramatiškiausias sovietų teiginių, kad Lietuva, Latvija ir Estija laisva valia likvidavo savo valstybes, kad įstotų į Sovietų imperiją, paneigimas yra ginkluotas pasipriešinimas sovietams Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo pradžioje 1941-ųjų birželį ir vėliau, jau po karo, vykusiame labai herojiškame partizaniniame pasipriešinime sovietams, Lietuvoje veikusiame iki 1952 m. pradžios.3

 

Iš tiesų, nepriklausomos Lietuva, Latvija ir Estija buvo pažemintos iki Sovietų sąjungą sudarančių respublikų statuso, su tam tikromis autonominėmis galiomis, garantuojamomis Sovietų konstitucijos. Popieriuje ši autonomija atrodo įspūdingai; joje leidžiama turėti savo ginkluotąsias pajėgas, išlaikyti santykius su užsieniu ir netgi išstoti ių Sąjungos. Tačiau pagal tos pačios konstitucijos sąlygas, ši sprendimų priėmimo autonomija sumažinama iki Maskvos padarytų sprendimų administravimo. Taip yra, nes, pirmiausia, nors konstitucija suteikia galių federalinei valstybės organizavimo sistemai, galios monopolį ji palieka komunistų partijai, kurios organizacija centralizuota ir unitarinė. Lietuvos, Latvijos ir Estijos partijos veikė tik kaip Sovietų sąjungos komunistų partijos padaliniai, turėję paklusti kiekvienai direktyvai iš partijos centro Kremliuje. Taigi, pavyzdžiui, Estijos komunistų partijos valdymas Estijoje tereiškia administracinį vykdymą centro nurodymų, su kuriais patys Estijos lyderiai tikriausiai nė nesutinka. Antra, sovietų konstitucija skelbia ekonomikos ir finansų centrinį valdymą; taigi, visi svarbūs biudžeto ir ekonominiai sprendimai priimami Maskvoje. Tik sovnarchozų (respublikų ekonominių tarybų) sukūrimas 1957 m. grąžino šiek tiek sprendimų priėmimų teisės respublikoms. Tačiau šią santykinę laisvę smarkiai sumažino regioninių ekonominių tarybų įkūrimas (yra viena Baltijos šalims ir senajam Rytų Prūsijos regionui) septintojo dešimtmečio pradžioje.

Dėl tokių pertvarkų respublikos administratoriai dažnai turi mažiau laisvių, nei tipiška apygardos taryba Jungtinėse valstijose. Naujausi Lietuvos pavyzdžiai tai iliustruoja. 1957 metais buvo atmesti Lietuvos partijos ir vyriausybės vadovų planai vystyti vietinius hidroelektros pajėgumus ir turėjo sutikti statyti šiluminę elektrinę, priklausančią nuo gamtinių dujų importo iš Ukrainos už keleto šimtų kilometrų. 1959 m. tiems patiems lyderiams buvo uždrausta tęsti švietimo sistemos reformą. 1961 m. jie buvo peikiami už pasinaudojimą laisve tokioje, regis smulkioje srityje, kaip pasirinkimas, kuriuos istorinius paminklus Lietuvoje reikia renovuoti, o kurių – ne. Vėlgi, po trejeto metų šie lyderiai pralaimėjo mūšį dėl vienuolikos metų trukmės vidurinio mokslo. Nepaklusimas Maskvai pavojingas, ką aiškiai pademonstravo nesenas Latvijos pavyzdys. 1959 m. Latvijos partija ir vyriausybės vadovai kovojo dėl didesnės Latvijos pramonės produkcijos dalies ir reikalavo užtikrinti didesnę latvių dalį Latvijos komunistų partijoje. Tačiau Maskva nesutiko. Latvijos lyderiai buvo apkaltinti „lokališkumu“ ir, kas dar blogiau, „buržuaziniu nacionalizmu,“ bei išmesti iš pareigų. Kai kurie buvo deportuoti iš Latvijos. Jokioje Afrikos šalyje tokie reikalavimai kolonizatoriui nebūtų pasirodę nepagrįsti, bet jie juk buvo tariamai antikolonialistinėje Sovietų sąjungoje.

Tai atveda mus prie trečiojo svarbaus Baltijos respublikų apribojimo pasinaudoti savo autonomija, o būtent, partijos ir vyriausybės, o ypač – partijos valdančiojo aparato, rusifikacijos. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, Maskvos komunistai iki galo nepasitiki savo ne rusais partijos bičiuliais svarbiose administracinėse ir partijos pozicijose. Tai ypač ryšku buvo valdant Stalinui, kai visi ministrai Baltijos šalių ministrų tarybose buvo Maskvos paskirti rusai, o šalia kiekvieno vietinio partijos sekretoriaus buvo ir rusas. Valdant Chruščiovui, tokios priežiūros ir kontrolės principas nepasikeitė, tik sarginių šunų sumažėjo. Tokia „liberalizacija“ nebūtinai padidina vietinių komunistų lyderių svarbą. Pavyzdžiui, Latvijos atveju, partijos ir vyriausybės viršūnėlė, ypač per 1959-62 neramumus, buvo užpildyta rusifikuotais latviais, gyvenusiais Sovietų sąjungoje nuo pat Spalio revoliucijos.

Be to, rusai sudaro neproporcingai didelį procentą Baltijos šalių partijos narių ir, kiek negausūs ir fragmentiški duomenys leidžia teigti, užima neproporcingai daug partijos viduriniosios grandies vadovų postų miestų ir rajonų lygyje.4 Taigi, 1961-ųjų metų viduryje tik 44 % Latvijos partijos narių buvo latviai, nors respublikoje latviai tebesudarė 62 % populiacijos. Lietuvoje rusai ir kiti nevietiniai sudaro apie 38 % partijos narių, nors populiacijoje jų tėra 21 %, ir tik 8,5 % yra rusai. Estai 1961 m. sudarė tik 60 % Estijos partijos narių, o populiacijos – 72 %. Reikia pridurti, kad monopolistinio galios instrumento rusifikacija atkakliai tęsiasi.

II

Suprasti, kad politiškai trys Baltijos respublikos kontroliuojamos iš Maskvos, nesunku, tačiau kolonialistinis Maskvos ekonominės politikos pobūdis dažnai išvengia pastebėjimo. Taip yra, nes tam tikru lygiu ekonominę politiką veikia grynai ekonominiai sumetimai ir dar dėl to, kad Maskvos ekonominis kolonializmas atrodo skirtingai, nei tradicinis.

Žinoma, kaip partijoje ir sovietuose (vyriausybėje), taip ir ekonomikoje, valdomoje ir administruojamoje Kremliaus nubrėžtose ribose ir vadovaujamoje rusų, vietiniams likdavo mažai laisvos erdvės. Ją kontroliuoja trijų lygių organizacija, respublikiniai sovnarchozai (Lietuvos atveju, tai ekonominės tarybos, taip pat tvarkančios didžiąją dalį ir Kaliningrado ekonomikos), regioninė Vakarų (Baltijos) ekonominė taryba, planuojanti ir koordinuojanti ekonomiką, bei skatinanti jos specializaciją visose trijose Baltijos respublikose ir Kaliningrado srityje ir nacionaliniai sovnarchozai Maskvoje, kaip priedas, savaime aišku, prie Gosplano. Atitinkama šios valdymo hierarchijos jurisdikcija skiriasi; kartu su ja įvairuoja ir respublikos ekonomikos kontrolės lygis. Maskva ir regioninės ekonomikos svertai daugiausia buvo rusų personalo rankose; rusai vaidina svarbų vaidmenį ir respublikų ekonominėse tarybose.

Skaitomiausi Naujausi

 

Tačiau, nepaisant centro kontrolės, Baltijos šalių ekonomika, kaip jau minėta, nebuvo vystoma tradiciniu kolonialistiniu būdu. Sovietų ideologija suteikė ženklius skirtumus. Senojo kolonializmo doktrina reikalavo, kad kolonijos būtų laikomos tik pigiai tiekiamų žaliavų tiekėjomis motininės šalies pramonei. Komunistinė ideologija reikalavo industrializacijos bei kolektyvizacijos, kad būtų sukurta „sovietų“ tvarka ir išlaikomas sovietų režimas. Taigi, svietai pirmiausiai nacionalizavo pramonę, tada kolektyvizavo žemės ūkį ir galiausiai ėmėsi vykdyti pramonės plėtrą. Baltijos šalyse pramonė buvo nacionalizuota 1940 m., o kolektyvizacija baigta 1951; kartu vyko pakeitimai respublikų konstitucijose (1951 m. Latvijoje ir Lietuvoje, 1953 m. – Estijoje), tada eliminuotos privačiai ekonomikai suteiktos koncesijos, išduotos 1940 m. Pabaigusi kolektyvizaciją, Maskva paskelbė, kad Lietuva, Latvija ir Estija pasiekė „socialistinės“ tautos statusą. Kolektyvizacija, kaip gerai žinoma, sugriovė gana gerai išvystytą ir tarptautiniu mastu konkurencingą žemės ūkio produktų gamybą. Ji smuko taip žemai, kad kai kurių kultūrų derlius prieškarinio lygio nepasiekė netgi iki 1963 metų.5 Maskva kenkė žemės ūkiui, atmesdama labai efektyvų ir pelningą specializavimąsi mėsos ir pieno produktų gamyboje, išvystytoje nepriklausomybės metais. Joks vietinis politinis lyderis nebūtų bandęs iš naujo įdiegti carinės grūdų auginimo politikos, kaip tai darė sovietai ir tikėtis išlikti valdžioje. Nesirūpinantys Baltijos šalių gerove sovietai tai padarė tik tam, kad po maždaug dviejų dešimtmečių, 1963-aisiais persigalvotų, kai Chruščiovas staiga pasiskundė nesuprantąs, kodėl Baltijos šalys nesispecializuoja pieno ir mėsos gamyboje, kaip Danija. Kolūkiečiai turėjo sumokėti už šią ir kitas vadybos klaidas; todėl jis gyvena pusiau feodalinėje priklausomybėje, skurde ir nepritekliuje.

Labai ilgai kolūkiai taip pat finansavo Maskvos nurodytą pramonės plėtrą, kuri, kitaip, nei žemės ūkis, pasiekė labai garbingą lygį. Pramonės plėtra prasidėjo iškart, kai respublikos atstatė per karą nukentėjusias pramonės įmones. Tai pirmiausia prasidėjo Latvijoje ir Estijoje ir tik šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje. Pagal kartais ginčytiną sovietų statistiką, nuo 1940-ųjų pramonės produkcija Latvijoje ir Lietuvoje išaugo dvigubai, o Estijoje – trylika kartų.6 Baltijos šalių pramonės plėtros indeksas beveik visą laiką smarkiai lenkė Sovietų sąjungos vidurkį. 1961-aisiais trys respublikos (kartu su Kaliningradu) išgavo daugiau, nei 65 % viso Sovietų sąjungos degiųjų skalūnų, pagamino 47 % visų Sovietų sąjungos automatinių telefono stočių, pastatė 22 % visų keleivinių traukinių, 20 % troleibusų, 18 % visų elektrinių skalbimo mašinų, 15 % dviračių ir motociklų, 9 % popieriaus.7 Respublikos taip pat gamina ūkio techniką, IBM mašinas, televizorius, radijas, šaldytuvus, įvairius automobilių įrankius, cementą, trąšas etc.

Nors visa tai įspūdinga, tačiau ne visą pramonės vystymąsi džiaugsmingai sutiko pačios Baltijos respublikos. Baltai baiminosi, kad toks investicijų koncentravimas į pramonę paliks žemės ūkį – kuriame tebedirba 41 % Latvijos ir Estijos gyventojų ir 59 % lietuvių – likimo valiai. Kai kurie vietiniai komunistų lyderiai ėmė nerimauti dėl Maskvos abejingumo vietiniams pramonės poreikiams. Be to, ypač Latvijoje, dėl susidariusios situacijos, lyderiai baiminosi tokios industrializacijos sukelto politinio sociologinio efekto atskirų respublikų tautiniam charakteriui.

Tokios baimės buvo labai pagrįstos. Baltijos šalių žemės ūkis, lygiai, kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, yra nelengvoje padėtyje, nepaisant reformų, tokių, kaip neseniai pradėta garantuoto uždarbio politika kai kuriuose Estijos kolchozuose. Vystydami pramonę – pagal stalinistinę tradiciją ir Maskvos poreikius, – sovietai verčiau statė ir plėtė sunkiąją pramonę. Į plataus vartojimo prekių pramonę ir maisto perdirbimą, kuriam Baltijos šalyse buvo nuolatinis žaliavų tiekimas, buvo kreipiamas reikiamas dėmesys. Dėl to sovietai išvystė pramonės šakas, priklausiusias nuo tiekimo iš tolimų Sovietų sąjungos dalių ir gaminusių prekes, kurios vietinėje rinkoje labai mažai reikalingos ar sunaudotos vietinėje rinkoje. Taip pat įdomu, kad Baltijos šalių pramonė pirmiausiai dirba Rusijos sovietų federacinei socialistinei respublikai. Pavyzdžiui, 1960 m. Lietuva importavo 71 % visų žaliavų iš nerusiškų respublikų, tuo tarpu daugiau, nei 51 % viso eksporto – labiausiai pramoninių prekių, bet taip pat perdirbtos mėsos ir maisto, išvažiavo į Rusijos respubliką.8 Toks trišalis srautas taip pat ryškus ir Latvijoje ir kiek mažiau Estijoje, kurioje yra dideli vietiniai elektros ir pramonėje panaudojamų degiųjų skalūnų ištekliai ir kuriai nereikia tiek daug importuoti kaip kitiems.

Vietinių vadovų nepasitenkinimą į Maskvą nukreiptos pramonės plėtra stiprino ir kitos nepalankios sąlygos. Pavyzdžiui, Baltijos respublikos turi labai mažai balso pramonės produkcijos skirstyme vartotojams; dėl to, kaip Lietuvos cemento ar Latvijos šaldytuvų atveju, neatsižvelgiant į respublikos poreikius, didžiuliai kiekiai šios produkcijos kasdien išgabenama Sovietų Rusiją ir kitur. Vietiniai vadovai taip pat turi rasti išteklių šių naujų ir vietoje nereikalingų įmonių statybai. Be to, šie vadovai nurodo ir aukštą gamybos savikainą dėl aukštos importuojamų žaliavų kainos. Vietinio pasitenkinimo šiais naujais pramonės projektais nedidina ir žinojimas, kad visus apyvartos mokesčius už pagamintus televizorius etc., surinks centrinė Maskvos valdžia, kuri tada nuspręs, kokį procentą šių mokesčių nukreipti atgal į gamintojo respubliką, nei suvokimas, kad dideli jų ekonomikos segmentai, pavyzdžiui, elektros energijos gamyba Lietuvoje, visiškai priklauso nuo išorinių išteklių. Nelanksčioje centrinio planavimo sistemoje tokia priklausomybė sukuria nesuskaičiuojamų ekonominių problemų, nepalankiai veikiančių gamybos tęstinumą, kainą ir kokybę.

 

Be šių politinės ir ekonominės priklausomybės pasekmių, tokia pramonės politika turėjo ypatingai rimtą sociologinį poveikį, ypač Latvijoje ir Estijoje, kur industrializacija vyko ilgiau. Paprastai šnekant, ji neigiamai paveikė Baltijos šalių etninę sudėtį. Nebaltai, pirmiausia rusai, buvo atsiųsti valdyti besiplečiančias pramonės įmones ir organizacijas. Kitais žodžiais tariant, didėjantį pramonės darbo jėgos trūkumą patenkino rusų imigrantai, iškart tapę nuolatiniais gyventojais. Kodėl taip turėtų vykti šalyse, kur keturiasdešimt procentų gyventojų užsiima maisto gamyba likusiems šešiasdešimčiai? Faktas, kad dėl didelio žemės ūkio neefektyvumo, sukelto režimo kolektyvizacijos politikos, neproporcingai didelė darbo jėgos dalis pririšta prie ūkio ir dėl to negali patenkinti pramonės poreikių. Reikia dar paminėti, kad vystydama naują pramonę, Maskva kol kas neatsižvelgė į etninių darbuotojų trūkumą. Šis ignoravimas sukėlė pagrįstus kaltinimus, kad tokia pramonės plėtra yra tikslingai nukreipta stiprių ir didėjančių rusų kolonijų įkūrimui Baltijos respublikose.9 Ir išties, jei sovietai netrokštų paversti Baltijos šalių daugumų į mažumas, jie gana nesunkia galėtų perorientuoti pramonės plėtrą be jokios ekonominės žalos visai Sovietų sąjungos pramonės raidai.

Taip būtent sovietinė industrializacija buvo atsakinga už rusų populiacijos patrigubėjimą visose trijose respublikose. 1959 m.,tik 62 % Latvijos gyventojų buvo latviai, kai tuo tarpu prieš karą jie sudarė 75,5 %. Estijoje, vietoje prieškarinių 88,1 %, estai sudaro tik 72 %. Rusų skaičius Latvijoje išaugo nuo 10,6 % 1935 m. iki 26,6 % 1959 m. Estijoje rusų padaugėjo nuo 8,2 % 1934 m iki 21,7 % 1959. Tik Lietuvoje vietinių žmonių populiacija sumažėjo tik vienu procentu, nuo 80 % iki 79 %. Tačiau rusų čia padaugėjo nuo 2,3% iki 8,5 %. Tačiau Lietuvą greitai gali ištikti tokia pati dalia, kaip ir kitas Baltijos respublikas, nes besitęsianti industrializacija pradeda išeikvoti vietinius darbo jėgos išteklius ir greitai prisireiks didelio skaičiaus rusų imigracijos į respubliką.

Nesunku suprasti, kad toks vystymasis anksčiau ar vėliau turėjo sukelti reakciją, kuri, pavyzdžiui, Latvijoje, skausmingiausiai paveiktoje respublikoje, ribojosi su pasipriešinimu Maskvos diktatui. 1959 m. Latvijos vicepremjeras Eduards Berklavs, senas, dar „priešspalinis“ komunistas, kartu keletu jaunesnių komunistų funkcionierių, sukilo prieš Maskvos politiką ir pareikalavo tam tikrų svarbių pakeitimų.10 Sukilėliai reikalavo, kad Maskva sumažintų pramonės, kurios produkcija reikalinga išimtinai už Latvijos ribų, plėtrą. Dar jie reikalavo prioritetų pramonei, kuriai nereikia didelio importo iš kitų respublikų. Be to, Berklavs ir Kalnberzins, komunistų partijos pirmasis sekretorius ir partijos prezidiumo Maskvoje kandidatas sakė, kad neišleis Latvijoje pagamintų šaldytuvų į kitas rinkas, kol nebus patenkinti Latvijos rinkos poreikiai. Šie lyderiai taipogi pasiūlė, kad nebūtų taip akcentuojama sunkioji pramonė, o labiau vystoma lengvoji pramonė, kuriai Latvijoje buvo pakankamai darbo jėgos. Šie komunistai reikalavo ir to, kad rusų pareigūnai Latvijoje išmoktų latviškai, kad stojant į partijos narius prioritetas būtų teikiamas latviams ir kad būtų peržiūrėtos Latvijos mokyklų programos, suteikiant daugiau valandų Latvijos geografijos, istorijos, kalbos ir literatūros mokymuisi.

(24)
(0)
(3)

Komentarai (21)

Susijusios žymos: