Didžiausios archeologijos mįslės: vario rankraštyje minimi lobiai, legendinio faraono mirtis ir rankraštis, kurio neperskaito niekas (Video)  (2)

Žmonijos istorija ilga ir be galo turtinga, dėl to kiekvienas mokslininkas, ir ne tik, norėtų savo akimis pamatyti kas gi pasaulyje vyko prieš tūkstančius metų. Na, bet kadangi tai neįmanoma – į praeitį žvelgiame per įvairiausius archeologinius artefaktus, kuriuos po savęs paliko senovės civilizacijos.

Giobekli Tepė
Giobekli Tepė
© Zhengan (CC BY-SA 4.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:G%C3%B6bekli_Tepe_site_(1).JPG

Tiesa, kai kurie iš šių artefaktų yra tokie paslaptingi, kad kelia daugybę klausimų ne tik žmonėms, besidomintiems archeologija, bet ir geriausiems šios srities mokslininkams. Šiame straipsnyje pateikia jums 25 įmintas ir neįmintas archeologijos mįsles, kurios stebina ne tik mokslininkus bet ir visą pasaulį.

Pirmoji šio straipsnio dalis buvo publikuota praeitą savaitę.

Turino drobulė

Turino drobulė tikriausiai yra labiausiai diskutuotinas archeologinis artefaktas iš visų. Daugelis tiki, kad tai – tikra drobė, su kuria buvo palaidotas Jėzus Kristus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis ilga medžiaga turi kraujo pėdsakų ir net gi žmogaus kūno įspaudą.

Katalikų bažnyčia apie drobulę sužinojo 1353 metais, tuo metu ji buvo Lirey miestelio, esančio Prancūzijoje, bažnyčioje. Tačiau legenda apie drobulę nukelia mus net į 30-33 metus, joje teigiama, kad medžiaga buvo gabenama iš Judėjos (pietų Palestinos) į Edesą (dabar Urfos miestą pietryčių Turkijoje).

Vėliau drobulė pasiekė Konstantinopolį (dabartinį Stambulą), o 1204 metais kryžiuočiams šį miestą nusiaubus, drobulė buvo perkelta į Atėnus (Graikiją), kur ji buvo laikoma iki 1225 metų.

Tik praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje mokslininkai gavo progą prisiliesti prie šios drobulės ir nustatyti tikrąjį jos amžių naudodami radiokarboninį datavimą. Jie nustatė, kad ši drobulė iš tiesų buvo sukurta 1260-1390 metais ir tikrai nėra iš tų laikų, kai mirė Jėzus.

Žinoma, kai kurie kritikai sako, kad mokslininkai galėjo padaryti klaidą ir ištirti naujesnes drobulės dalis. Jų nuomone, ši medžiaga tikrai turėjo būti lopoma nuo tų laikų, kai mirė Jėzus, kadangi kitaip ji būtų sunykusi. Jie sako, kad tai paaiškina ir tai, kodėl drobulė atrodo daug naujesnė nei iš tiesų yra.

Giobekli Tepė

Visi mokslininkai yra įsitikinę, kad pirmiausia žmonės tapo sėslūs, tada ėmė ūkininkauti, kurti gyvenvietes, miestus, o vėliau pradėjo statyti ir šventyklas. Tačiau vienas atradimas jiems tikrai sukėlė daug klausimų, pavyzdžiui, ar iš tiesų viskas buvo taip, kaip iki šiol galvojama?

1994 metais Giobekli Tepėje – archeologinėje vietovėje pietryčių Turkijoje, buvo padarytas nuostabus archeologinis atradimas. Būtent jis pakeitė mokslininku nuomonę apie civilizacijos evoliuciją.

Čia buvo rasta daugybė didelių akmeninių stulpų, sustatytų žiedais, o ant kai kurių iš jų buvo pavaizduoti ir įvairūs gyvūnai. Manoma, kad ši vieta buvo pastatyta 10 000-9000 metais pr.m.e. ir buvo tam tikra šventykla – jei iš tikrųjų taip ir yra, tuomet tai seniausia žinoma šventovė.

Aplinkui rasti artefaktai rodo, kad šią šventyklą pastatė pusiau sėslūs medžiotojai, kurie tuo metu apie ūkininkavimą dar nieko nežinojo, mat ūkiai šame regione pasirodė tik po 500 metų. Dėl atradimo Giobekli Tepėje archeologai turi permąstyti visą civilizacijos istoriją – ar pirmiausia žmonės įkūrė miestus, o tada statė šventyklas, ar vis dėl to buvo atvirkščiai?

Vario rankraštyje minimi lobiai

Šią archeologinę mįslę greičiausiai norėtų įminti visi – mat ji turėtų nuvesti prie milžiniškų turtų, kuriuos paslėpė senovės civilizacija.

Vario rankraštis buvo ratas Kumrano urve kartu su Negyvosios jūros rankraščiais. Visi jie yra maždaug 2000 metų senumo – iš tų laikų, kai Kumrano vietovę valdė Romos imperija. Mokslininkai mano, kad šiame rankraštyje gali būti aprašyta kaip rasti lobį, kurį nuo romėnų paslėpė Kumrano žmonės. Kažkada mokslininkai apskaičiavo, kad šis lobis yra 59 tonos sidabro ir 24 tonos aukso.

Vario rankraščio tekstas yra užrašytas sunkiai suprantamai, o negana to – ir šifruotai. Niekas nėra pilnai įsitikinęs, kad šis lobis iš tiesų egzistuoja, o ir patys mokslininkai į tai žiūri skeptiškai.

Legendinio faraono mirtis

Tutanchamonas yra populiariausias visų laikų faraonas, tikriausiai dėl to, kad esame atradę jo kapą. Mokslininkai jau pateikė nemažai detalių apie šio valdovo gyvenimą, mes žinome, kad valdė jis dar būdamas berniukas, taip pat, kad mirė jis jaunas ir, turbūt, labai netikėtai.

Tutanchamono kapą 1922 metais atrado britų egiptologas Howardas Carteris. Nuo tada žmonės ėmė gąsdinti kitus apie „faraono prakeiksmą“ – tai mitas, kad bet kuris įžengęs į Tutanchamono kapą mirs, tačiau yra dar įdomesnė paslaptis, kuri vis dar glumina mokslininkus.

Archeologai mano, kad Tutanchamonas mirė netikėtai, galbūt nuo infekcijos ar sužeidimų, kuriuos patyrė per karietos avariją. Tokia jo mirtis paaiškintų keistą jo mumijos būklę tuo metu, kai archeologai ją atrado.

Mokslininkams tuo metu atrodė, kad Tutanchamonas užsidegė po to, kai jo kapas buvo mumifikuotas ir uždarytas visiems laikams. Gali būti, kad medžiaga, į kurią buvo įvynioti valdovo palaikai, buvo šlapi nuo degaus balzamavimo aliejaus, o sureagavę su deguonimi įžiebė ugnį. Nežinia kiek laiko truko gaisras, tačiau faraono palaikai turėjo degti 200 laipsnių temperatūroje.

Ekspertai sako, kad taip įvyko greičiausiai dėl to, kad laidojimas buvo skubus. Tačiau mokslininkams tai kelia dar daugiau klausimus, pavyzdžiui, ar gali būti, kad kapas, kuriame buvo palaidotas Tutanchamonas, buvo skirtas kam nors kitams? Jei taip, galbūt vis dar neradome kitų mumijų, palaidotų tame pačiame kape?

Sandoros skrynia

Tikriausiai daugelis žino kas yra Sandoros skrynia. Biblijoje rašoma, kad Dievo palieptas Mozė izraelitams įsakė pastatyti skrynią, kurioje būtų laikomos lentelės su 10-čia Dievo įsakymų. Manoma, kad skrynia buvo pagaminta iš akacijos medienos ir padengta auksu.

Kai kur teigiama, kad Sandoros skrynia ilgą laiką buvo saugoma Jeruzalės šventykloje, tačiau 587 metais pr.m.e. Jeruzalę užkariavo babiloniečiai ir ši šventykla buvo sugriauta. Remiantis Hebrajų biblija, niekas tiksliai nežino kas gi nutiko Sandoros skryniai, tačiau dauguma žmonių, išgalvotų ir realių, vėliau išėjo šios relikvijos ieškoti.

Kol kas niekas nėra radęs Sandoros skrynios, niekur nėra rasta net gi užuominų, kad ji egzistuoja. Kai kuriuose senoviniuose šaltiniuose rašoma, kad skrynia buvo nugabentą į Babiloną, kitur, kad ji buvo užkasta kažkur Jeruzalėje.

Šiek tiek naujesniuose šaltiniuose rašoma, kad Sandoros skrynia šiuo metu yra Šv. Mergelės Marijos iš Siono bažnyčioje (Etiopija), tačiau čia per Antrąjį pasaulinį karą apsilankęs mokslininkas Edwardas Ullendorffas sakė, kad čia skrynią matė, bet ji nėra originali.

Neseniai išvertame hebrajų tekste taip pat buvo užsimenama apie Sandoros skrynią, čia rašoma, kad ji atsiras tik tada, „kai į žemę grįš Mesijas, Dovydo sūnus“.

Rankraštis, kurio neperskaito niekas

XX a. visi buvo susidomėję knyga, kurios niekas negali perskaityti – tai Voiničiaus rankraštis. Manoma, kad iki 1912 metų, kol jį atrado knygų pardavėjas, antikvaras ir revoliucionierius Wilfridas Voynichius (kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad jis buvo kilęs iš Lietuvos), rankraštis ilgą laiką gulėjo įvairiausiuose rūsiuose, archyvuose ir knygų parduotuvėse.

Rankraštis yra sudarytas iš 250 puslapių – juose yra rašoma nežinoma kalba, kai kurios vietos iliustruotas įvairiausiais paveikslėliais nuo nuogo moters kūno iki medicininių žolelių ir zodiako ženklų.

Šiuo metu rankraštis yra laikomas Jeilio universiteto (JAV) retų knygų ir rankraščių bibliotekoje. Pati knyga yra maždaug 600 metų senumo ir greičiausiai buvo parašyta Centrinėje Europoje. Kai kurie mokslininkai sako, kad ši knyga yra paprasčiausia Renesanso laikų apgaulė ir, kad jos žodžiai nieko nereiškia. Žinoma, yra ir tų, kurie tiki, jog knyga yra parašyta naudojant tam tikrą kodą, kurį dar turime iššifruoti arba, kad tai kažkokia nežinoma kalba.

2014 metų vasarį, lingvistikos profesorius iš Bedfordšyro universiteto (D.Britanija) Stephenas Baxas teigė, kad iššifravo 14 Voiničiaus rankraščio ženklų. Jis sakė, kad knyga pasakoja apie gamtą ir yra parašyta kažkokia nežinoma Artimųjų Rytų ar Azijos kalba.

Homo Floresiensis arba kitaip – hobitas

Kai kurie archeologiniai atradimai tikrai primena mokslinę fantastiką. Štai 2003 metais atokioje Floreso saloje (Indonezija) buvo rasti hobitai. Na, žinoma, mokslininkai neatrado realaus pasaulio Grafystės (Shire) – miesto, kuriame gyvena hobitai, rašytojo J.R.R Tolkieno. „Žiedų valdove“.

Vietoje to, jie atrado įvairiausių kaulų, kurie priklausė senovės hominidui Homo Floresiensis, kurį mokslininkai iš karto praminė hobitu.

Pirmasis rastas šio hominido skeletas buvo vos 106 cm aukščio, įdomiausia tai, kad jis priklausė 30 metų amžiaus moteriai. Iš pradžių mokslininkai manė, kad šis žmogus sirgo mikrocefalija – tai liga, kuomet žmogaus kaukolė būna nenormaliai maža palyginti su kitomis kūno dalimis, tačiau tolimesni tyrimai parodė, kad vis dėl to šis žmogaus protėvis niekuo nesirgo – tai paprasčiausiai tokia hominidų rūšis.

Mokslininkai kol kas bando išsiaiškinti Homo Floriensis vietą žmonijos protėvių medyje.

Parengta pagal „Live Science“.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(13)
(4)
(9)

Komentarai (2)