Kokias paslaptingas karines technologijas galima nusipirkti už 58 milijardus dolerių?  (41)

Dar niekada nuo pat Šaltojo karo laikų Pentagonas nėra išleidęs tiek daug pinigų slaptoms technologijoms kurti ir diegti. Tačiau šį kartą karinėje srityje dirbantys mokslininkai dirba ne ties masinio naikinimo ginklais, o ties pavieniams asmenims aptikti, sekti ir sunaikinti skirtomis priemonėmis.

Kiekvienais metais dešimtys milijardų Pentagono dolerių tiesiog... dingsta. Lėšos pranyksta ne dėl kokios nors apgaulės, iššvaistymo ar pasisavinimo. Priežastis yra visiškai logiška ir ganėtinai akivaizdi - JAV kariuomenės veiklos planuotojai juos priskiria slaptai vykdomiems pažangių ginklų kūrimo projektams ir slaptai vykdomoms misijoms. Kitais metais šis vadinamasis "juodasis" biudžetas bus netgi dar didesnis nei buvo 1987 metais, Šaltojo karo laikotarpiu, kai pagrindinis JAV karinį "juodąjį" biudžetą prižiūrintis organas, Strateginių ir biudžetinių įvertinimų centras (Center for Strategic and Budgetary Assessments, CSBA), sudarinėjo rekordines sąskaitas. Dabartinė suma yra pritrenkianti: 58 milijardų dolerių pakaktų dviems "Manheteno" projektams pradėti ir sėkmingai užbaigti.

Kur patenka lėšos? "Juodojo" biudžeto sekimas visada buvo didelis iššūkis. Nuolat besikeičiantys projektų pavadinimai atrodo tarsi sugeneruoti kompiuterių, be to, atsitiktiniu būdu - "Tractor Cage", "Tractor Card", "Tractor Dirt", "Tractor Hike" ir "Tractor Hip" yra tik keli, tačiau realūs pavyzdžiai, siejantys konkrečius dolerių kiekius su pašaliniams neprieinamomis technologijomis. Tačiau yra ženklų, pagal kuriuos šį tą galima įsivaizduoti.

Remiantis CSBA analitiko Todo Harisono (Todd Harrison) žodžiais, 2011 metų federaliniame biudžete slaptiems moksliniams tyrimams skirta 19,4 milijardo dolerių. Šie tyrimai apima visas keturias karybos sferas. CŽV finansavimas, įskaitant jos vykdomas nepilotuojamų orlaivių atakas Afganistane ir Pakistane, vykdomas taip pat iš Gynybos departamento "juodojo" biudžeto. Papildomi 16,9 milijardo skiriama įvairiems pirkimams, 14,6 milijardo - "operacijoms ir aptarnavimui". Pastaroji kategorija, kaip pastebi Harisonas, sparčiai plečiasi. Tai gali rodyti, jog daugelis slaptų technologijų dabar jau "juda" iš laboratorijų į karo lauką.

Faktiškai, JAV išlaidų slaptoms gynybinėms technologijoms didėjimas ženklina fundamentalų šios kariuomenės strategijos pokytį. Po rugsėjo 11-osios atakų Pentagonas, panašu, atsisakė savo vėlyvuoju Šaltojo karo periodu taikytos "dviejų karų strategijos", kuri buvo grindžiama gebėjimu vienu metu vykdyti dvi stambias karines operacijas. Vietoj to ši organizacija pradėjo telktis ties nepastoviai vykdomomis atakomis prieš pavienius asmenis ir jų grupes. Toks strateginis poslinkis sutampa ir su investicijų strategijos pokyčiu - pinigai skiriami ne toms technologijoms, kurios įgalina vykdyti didelio masto karus prieš kitas "supervalstybes", o toms, kurios leidžia pašalinti pavienius asmenis. Kiekviena kariškių struktūra šiam procesui apibūdinti naudoja skirtingus išsireiškimus. Pentagono atstovai yra atvirai pareiškę apie savo norus naudoti pažangias technologijas siekiant "sumažinti laiką, reikalingą aptikti taikinį ir jį sunaikinti" (angl. "reduce sensor-to-shooter time") tokiose situacijose, kurios yra susijusios su "kritiniais laiko požiūriu taikiniais". JAV "Special Operations Command" institucijos vadovas kalba apie "aukštomis technologijomis paremtą asmenų medžioklę (angl. "high-tech manhunting"), tuo tarpu karinių oro pajėgų pareigūnai šiuos planus apibūdina kaip siekiu "sukompresuoti sunaikinamų taikinių grandinę" (angl. “to compress the kill chain”.

Netgi paties Pentagono viduje nedaug žmonių žino visas "juodojo" biudžeto smulkmenas. Tačiau sudedant fragmentus vieną prie kito, tai, kas yra žinoma apie šios organizacijos tikslus ir kas yra žinoma apie naujausius pasiekimus karybos technologijų sferoje, galima apibrėžti esminius jo kontūrus.

Pirmasis "taikinių grandinės sunaikinimo" etapas - rasti konkretų medžiojamą asmenį. Tokio tipo žvalgybos informacijos surinkimas (ypač Afganistane ir Pakistane) vis dažniau atliekamas naudojant bepiločius orlaivius (angl. unmanned aerial vehicles UAV). Remiantis nepelno siekiančios organizacijos "New America Foundation" duomenimis, JAV Pakistane per pirmuosius šešis šių metų mėnesius įvykdė 45 bepiločių orlaivių atakas. Išskirtinis orientavimasis į bepiločių orlaivių naudojimą tokio tipo misijoms leidžia daryti beveik užtikrintą prielaidą, jog "juodasis" biudžetas jau finansuoja naujos kartos žvalgybinių aparatų kūrimą.

2009 metų balandį vienas Prancūzijos žurnalas publikavo vieno naujausių tokio "rėmimo" dėka sukurto gaminio nuotraukas. Tai buvo aptakesnių sparnų orlaivis, kuris kiek anksčiau buvo pastebėtas Afganistano pietuose ir kurį aeronautikos ekspertai praminė "Kandaharo pabaisa" (angl. "the Beast of Kandahar"). Po to, kai žiniasklaidoje pasirodė antra nuotrauka, kuriame aparatas buvo užfiksuotas visiškai aiškiai, stovintis Kandaharo (Afganistanas) oro uosto pakilimo take, JAV karinės oro pajėgos greitai išleido oficialų pareiškimą, "Pabaisai" davusį oficialų vardą: "RQ-170 Sentinel".

RQ-170 gamintojas - aeronautikos kompanija "Lockheed Martin". Šis lėktuvas yra vientiso sparno, neturi uodegos, o jo forma ir kontūrai primena tradicinius "nematomus" lėktuvus. Susidomėję karinių technologijų analitikai netruko įžvelgti panašumų tarp RQ-170 ir toje pačioje kompanijoje kiek anksčiau sukurto bepiločio orlaivio "Polecat", apie kurio slaptą projektavimą ilgai diskutavo UAV specialistai, kol jis galiausiai buvo oficialiai pristatytas tarptautinėje aviacijos parodoje "Farnborough International Airshow" Anglijoje 2006 metais. Karinių oro pajėgų atstovai teigia, jog "RQ-170 Sentinel" yra žvalgybai skirta mašina. Šį teiginį lyg ir patvirtina tai, lėktuvo išorėje nesimato bent jau akivaizdžių ginkluotės požymių, sparnuose matomi sumontuoti jutiklių moduliai, o serijos pavadinimas 'RQ' žymi anglišką žodį "žvalgybinis" (angl. reconaissance).

Tačiau daugelis RQ-170 liečiančių faktų išlieka mįslė. Kokiu tikslu JAV Karinėms oro pajėgoms galėtų prireikti nedetektuojamo orlaivio, tuo labiau Afganistane - šalyje, kuri neturi radarų gynybinės sistemos? Tokio lėktuvo funkcionalumo čia neprireiks, teigia žvalgybinių UAV technologijas išmanantys ekspertai. RQ-170 kurtas omenyje turint gerokai sudėtingesnį priešininką, galbūt Kiniją. Tai žinoma nereiškia, jog technologijos negalima adaptuoti dabartinėms konfliktinėms situacijoms spręsti. Priešingai nei palyginti lengvai aptinkami bepiločiai "Predator" ir "Reaper", RQ-170 išliktų nedetektuojamas net tais atvejais, kai tai būtų neįveikiama kitiems jo analogams. Tai galiotų atliekant slaptas sekimo misijas arba slaptai patenkant per Afganistano oro erdvę į Iraną arba Pakistaną, siekiant šnipinėti jų atliekamas branduolinių tyrimų programas.

Tokie orlaiviai kaip RQ-170, "Predator" ir "Reaper" gali nepastebėti prisiartinti prie pat taikinio, tačiau atstumas išlieka ribotas. Kaip tik todėl Pentagonas kuria dar mažesnes žvalgybos mašinas. Balandį "Washington Post" pranešė, jog CŽV savo operacijose Pakistane naudoja "picos lėkštės dydžio mikro zondus". O 2010 metų Pentagono biudžete numatyta trumpa ir neįslaptinta nuorodą į projektą "Anubis", kuriame Karinių oro pajėgų mokslininkai kuria tokius miniatiūrinius UAV. Karinės oro pajėgos nelinkusios bendrauti šia tema, tačiau dar 2008 metais išleistas rinkodarai skirtas video analizavo idėją, jog ateityje mikro UAV galėtų gabenti "iš rikiuotės išvedančius chemikalus, degius krovinius ar netgi sprogmenis, tuo pat metu užtikrindami tikslios atakos galimybę". Video parodyta vizualizacija, kaip sprogmenimis pakrautas orlaivis atakuoja iš oro ir eliminuoja snaiperį. Biudžeto dokumentai rodo, jog "Project Anubis" (vardas parinktas pagal senovės Egipto mirties dievą) jau užbaigtas, o tai reiškia, jog mirtinas skraidantis aparatas jau gali sėkmingai veikti mūšio lauke.

Pentagonas kuria ir dar bent vieną pavieniams asmenims sunaikinti skirtą technologiją. "Clandestine Tagging, Tracking and Locating initiative" (sutrumpintai CTTL arba TTL) koncepcija buvo sumanyta 2003 metais. Jai tarpe tarp 2008 ir 2013 metų skirta 210 milijonų dolerių neįslaptinto finansavimo, o papildomos lėšos prireikus bet kada gali įplaukti ir iš "juodojo" biudžeto. "Globalaus karo su terorizmu neįmanoma laimėti be TTL programos, kuri savo mastais nenusileidžia "Manheteno" projektui", taip šį projektą komentavo Pentagono patariamojo civilinio komiteto "Defense Science Board" nariai, apibūdindami 2004 metų situaciją. Jie taip pat prasitarė, jog "projekto finansavimas nesudaro problemų”. 2007 metų ataskaitoje "Special Operations Command" institucijos specialiosios žvalgybos, stebėjimo ir eksploatavimo programoje dirbantis Dugas Ričardsonas (Doug Richardson) sakė, jog Pentagonas taikiniams (žmonėms ir mašinoms) žymėti ir sekti norėjo naudoti 14 skirtingų technologijų. Žymėjimas galėjo būti ne tik skaitmeninis, bet ir panaudojant nematomus biologinius dažus arba mikromechaninius jutiklius. Vėliau pakaktų tik nuotoliniu būdu sekti šiuos žymeklius. Į kitų sumanymų tarpą patenka ir tokia idėja kaip asmens "temperatūrinio profilio" nuskaitymas ir sekimas iš orlaivio su infraraudonaisiais jutikliais.

Daugiau detalių galima surinkti remiantis įvairių kompanijų ir pavienių mokslininkų teikiamomis paraiškomis, kuriomis jie siekia laimėti kontraktus su Pentagonu. Vienoje tokių paraiškų Floridos universiteto mokslininkas siūlo naudoti vabzdžių feromonus, kuriuos papildžius unikaliais identifikatoriais būtų galima sekti kelių ar net keliolikos kilometrų atstumu. Kitoje paraiškoje planuojama panaudoti biodegraduojančias fluorescencines medžiagas, kurias būtų galima išbarstyti iš aukštai skriejančių UAV. Oregone įsikūrusi privati kompanija "Voxtel" jau oficialiai pristatė produktą pavadinimu "NightMarks" - tai nanokristalas, kurį galima matyti naktinio matymo akiniais ir kurį galima paslėpti bet kur, įskaitant stiklo valymo skystį ar net benziną. Galbūt pati pažangiausia žymėjimo (angl. tagging) technologijų yra vadinamosios "išmaniosios dulkės" (angl. "smart dust"). Tai yra ištisi debesys mikroelektromechaninių jutiklių, kurie gali prisitvirtinti prie žmonių arba mašinų. Vienu metu būtų paskleidžiami tūkstančiai tokių jutiklių, taip padidinant tikimybę, jog bent vienas iš jų pasieks savo taikinį. Kalifornijos Berkeley universiteto profesorius Krisas Pisteris (Kris Pister) dar daugiau kaip prieš dešimtmetį buvo remiamas Pentagono mokslinių tyrimų padalinio DARPA (Defense Advanced Research Projects Agency). Jo užduotis kaip tik ir buvo sukurti "išmaniąsias dulkes". Nors galutinis jo produktas į tikras dulkes nebuvo panašus, išmanieji jutikliai savo dydžiu prilygo ryžių grūdui. Pačioje pradžioje, prisimena mokslininkas, jis ir jo kolegos įsivaizdavo kibias varnalėšų sėklas primenančius įtaisus, kurie galėtų prisitvirtinti prie taikinio drabužių, arba "išmaniąsias blusas", kurios ant taikinių galėtų tiesiog užšokti. Mokslininkas sako, jog tokio tipo autonominiai mikrojutikliai kol kas tikriausiai tebėra neįmanomi. Tačiau 2001 metais jo vadovaujamai grupei pavyko panaudojant mažą bepilotį lėktuvą išbarstyti primityvesnes tokių jutiklių versijas ir pagal juos sekti automobilius. Vienas UAV galėtų be problemų gabenti tūkstančius tokių žymeklių, įsitikinęs specialistas. Pentagonas, argumentuodamas saugumo sumetimais, atsisako plačiau komentuoti savo vykdomus slaptų sekimo technologijų tyrimus. Pavyzdžiui, paklausus vyriausiojo agentūros technologijų srities vadovo Zachary Lemnioso apie pasiekimus žymėjimo, sekimo ir aptikimo priemonių pažangą, jis paminėjo tik "pastarojo meto sėkmę" ir "modernius šiuolaikiškus rezultatus". Nepaisant to, toje pačioje 2007 metų ataskaitoje, kurios metu Ričardsonas pristatė Pentagono "pageidavimų sąrašą", jis taip pat užsiminė, jog tikisi, kad kai kurios ar net visos paminėtos technologijos bus pradėtos eksploatuoti 2009 metais. 2009 metų išvakarėse "Los Angeles Times" pranešė, jog kariai Pakistane naudoja prie "Predator" orlaivių pritvirtintus jutiklius, kuriais galima sekti pavienius priešininko kovotojus, netgi jiems esant pastato viduje. Jei šis straipsnis yra tikslus, tai leidžia manyti, jog minėtosios technologijos jau sėkmingai naudojamos užsienio valstybėse. Egzistuoja galimybė, kad žvalgybos pareigūnai perdėtai išpūtė savo pasiekimus, siekdami įbauginti priešininkus. Tačiau yra ir kitų požymių, rodančių, jog Pentagonas gali turėti pažangesnių technologijų nei teigiama oficialiai. Praėjusiais metais Didžiosios Britanijos laikraštis "Guardian" pranešė, jog CŽV kai kuriems pakistaniečiams išdalino "mikroschemas", kurias jie turėjo slapta patalpinti sukilėlių namuose, kad šiuos vėliau galėtų eliminuoti bepiločiai UAV. Kiek vėliau televizijos laidoje "NBC News" pademonstruotas video įrašas, kuriame vienas Pakistano gyventojas teigia "išdėstęs reikiamuose objektuose mažyčius elektroninius lustus mainais į pinigines JAV išmokas.

1998 metais Arabijos jūroje dislokuoti JAV Karinio jūrų laivyno laivai "Tomahawk" klasės raketomis atakavo keletą Afganistane esančių karinių apmokymų stovyklų, kuriuose kaip manyta galėjo būti įsikūręs Osama bin Ladenas. Raketos skrieja maždaug 880km/h greičiu, panašiai kaip ir komercinis avialaineris. Taikinius jos pasiekė po daugiau nei valandos - jei bin Ladenas ten būtų slėpęsis, jis būtų spėjęs iš ten pasitraukti dar prieš įvykstant sprogimams.

Tokios klaidos įkvėpė Pentagono planuotojus ieškoti alternatyvų, kurios jiems leistų atakuoti tiksliai bet kurioje pasaulio vietoje per trumpesnį nei vienos valandos laikotarpį, net jei taikinio regione nebūtų nei vieno UAV, bombonešio, laivo ar pėstininkų. Pentagonas šią iniciatyvą pavadino "Prompt Global Strike" ("Staigus globalus smūgis"), o balandį JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas prasitarė: "Greta branduolinės ginkluotės šiandien mes turime kai ką daugiau, ko neturėjome Sovietų Sąjungos laikais". Toliau tęsdamas jis sakė, jog greta raketinės gynybos "mes turime "Prompt Global Strike" priemonių, kurias galime panaudoti kaip alternatyvą ilgojo nuotolio raketoms". Pentagonas šia tema nekomentavo nieko, nors klausimų buvo. 

Technologiniu požiūriu tiksli vienos valandos laikotarpiu įvykdoma ataka nėra neįmanoma. Pavyzdžiui, tarpkontinentinė balistinė raketa (ICBM), pakildama į kosmosą ir skriedama 24000km/h greičiu,  gali pasiekti bet kurį planetos tašką per 30 minučių. Nuimkite branduolinį užtaisą, ir ji taps "Prompt Global Strike" ginklu. Tačiau tai nėra taip paprasta. Toks sprendimas prieštarautų dabartinei Pentagono strategijai eliminuoti pavienius asmenis, o ne konfliktuoti su didžiosiomis karinėmis galiomis: Rusijos gynybinės sistemos yra sukurtos taip, kad nedelsiant detektuotų bet kurioje pasaulio vietoje paleistą ICBM; tada šios šalies vyriausybė turėtų per kelias minutes nuspręsti, kaip reaguoti. Kol Vašingtonas ir Maskva nesuras būdo, kaip atskirti paprastas ICBM nuo branduolinių, į Afganistaną nutaikyta paprasta raketa, skirta sunaikinti vieną asmenį, galėtų sukelti ištisą branduolinį karą. 

Norėdami išsklaidyti įtarimą, jog ICBM gali būti skirta Rusijai, Pentagono pareigūnai yra minėję, jog raketas būtų galima leisti iš Kalifornijos, kur nėra saugoma nei viena branduolinė raketa. Tai būtų bent dalinė tiesa, kadangi ICBM dislokavimą šiuo metu reglamentuoja tarptautiniai susitarimai ir reguliarios patikros. Toks principas bent teoriškai galėtų užtikrinti, kad Maskva žinotų, koks užtaisas gabenamas konkrečia raketa. Tačiau toks planas būtų grindžiamas pasitikėjimu iš Rusijos pusės. 

Alternatyva įprastinėms antžeminėms ICBM yra viršgarsinė ginkluotė. Iš esmės tai yra sparnuotosios raketos, galinčios pasiekti kelis kartus didesnį nei garso greitį - didesnį už bet ką iš šiandieninio (ne kosminio) arsenalo. Šioms raketoms nereikėtų išskrieti iš Žemės atmosferos, o jų trajektorijos ženkliai skirtųsi nuo ICBM, tad tikimybė, jog Rusija jas klaidingai palaikys branduoliniu ginklu, yra daug mažesnė. 

Pentagonas yra užsiminęs apie dvi ICBM alternatyvas kuriant naujas "Prompt Global Strike" technologijas - vieną jų pasiūlė armija, kitą - DARPA. Abu ginklai į atmosferą būtų iškeliami raketomis ir vėliau viršgarsiniu greičiu nusklęstų link taikinio. Šalia šių alternatyvų, Pentagonas vykdo mažiausiai tris kitus projektus, skirtus viršgarsinio greičio technologijoms: karinių oro pajėgų naikintuvas "X-51 WaveRider", kuris bandymų metu gegužės mėnesį "Scramjet" varikliu garso greitį viršijo 6 kartus;  karinio jūrų laivyno projektas  "Revolutionary Approach to Time-Critical Long-Range Strike" (RATTLRS); ir DARPA remiamas "HyFly" projektas, kurio rėmuose kuriamas dvipakopis "Ramjet" tipo lėktuvų variklis ("Ramjet" ir "Scramjet" raketoms prilygstantį greitį pasiekia panaudodami judėjimo metu suspaudžiamą priešpriešinį orą, kuris maišomas su aviaciniu kuru, tad lėktuvui nereikia gabenti skysto deguonies rezervuarų).

Viršgarsinių tyrimų plėtotė neabejotinai reiškia, jog Pentagonas tiki naujomis technologijomis. Tačiau kai kurie "juodąjį" biudžetą sekantys skeptikai teigia, jog viršgarsinių tyrimų programos gali būti tik priedanga dar vienam "juodajam" projektui. Tačiau kokiam, idėjų neturi niekas. "Ar bandėte kada nors įsigilinti į Amerikos viršgarsinių tyrimų programą?", retoriškai klausia portalo GlobalSecurity.org direktorius Džonas Paikas (John Pike). "Žinote, aš bandžiau tai padaryti prieš penkerius metus, ten nebuvo jokios prasmės. Ten tiesiog per daug programų".  Nors tai galėtų būti tik dar vienas tipinis Pentagono sumanymų dubliavimas, Paikas įžvelgia kai ką labiau įtartino. "Jei aš kurčiau priedangą kažkam, aš arba slopinčiau signalą, arba stiprinčiau triukšmą. Aš manau, jog jie stiprina triukšmą", sako ekspertas.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(5)
(1)
(4)

Komentarai (41)