Kelias link geležies. Bronzos amžiaus katastrofa  (4)

Trumpa inovacijų istorija
Iš mokykloje dėstomos istorijos susidaro įspūdis, kad daug tūkstantmečių Egipto ir šumerų, Babilono civilizacijos buvo vieninteliai miestai, apsupti vos ne kailiais apsitaisiusių žmonių. Toli gražu taip nėra. Iš tiesų jau prieš penkis tūkstantmečius Europa ir Artimieji Rytai buvo tankiai apgyvendinti, vyko intensyvūs žinių ir prekių mainai.

Tos epochos gyventojai nuo šiuolaikinių žmonių pastebimai skyrėsi. Mes manome, kad rasinių žmonių skirtumų istorija labai ilga, tačiau šiuolaikinė genetika nustatė, kad tai visiškai klaidingas supratimas. Dabartinėms rasėms nėra ir kelių tūkstantmečių, o visų rasių fenotipų bruožai neolito epochos pabaigoje buvo susimaišę. Europiečiai buvo tamsiaodžiai, tamsiaplaukiai ir mėlynakiai. Įsivaizduokite sau Pietų Indijos gyventoją, tik mėlynomis akimis – toks buvo tipinis Europos naujakurio portretas. Šiuolaikinių tyrėjų duomenimis, šviesi oda atsirado dėl „lytinės atrankos“ – vaikinai ir merginos, kurių oda buvo šviesesnė, laikyti patrauklesniais. Ir dar europiečiai negalėjo vartoti karvių pieno – ir iki šiol pusė europiečių gimsta, netoleruodami laktozės (vienas iš jų – šių eilučių autorius).

Egiptiečiai taip pat nebuvo panašūs į šiuolaikinius Egipto arabus, ir, pagal viską sprendžiant, Egiptas, tuometinio pasaulio kryžkelė, buvo ne itin homogeniškas. XIX amžiuje kai kurie baltieji istorikai plūkėsi, siekdami įrodyti, kad egiptiečiai buvo arijai, o XX amžiuje būta juodų istorikų, ieškojusių įrodymų, kad Egiptas buvo juodoji civilizacija, kurios praeitį falsifikavo baltieji rasistai. Ir tų ir kitų pastangos buvo bergždžios. Tikrovė buvo kur kas sudėtingesnė. Egipto freskos – visų pirma, simboliniai, o ne realistiniai atvaizdai, bet kai kurie dėsningumai juose matomi. Senosios karalystės (2686–2181 m.p.m.e) freskose egiptiečiai šiek tiek primena dabartinius Etiopijos gyventojus. Po Pirmojo pereinamojo periodo (2181 – 2055 m.p.m.e) skilimo ir migracijos bangų, Viduriniosios karalystės epochoje (2055–1650 m.p.m.e) egiptiečiai vaizduojami šviesesni, o veiduose atsiranda levantiški viduržemiški bruožai. Naujosios karalystės periodu (1550–1069 m.p.m.e) egiptiečiai jau atrodo panašūs į europiečius – tikėtina, dėl maišymosi su hiksais (Antrojo pereinamojo periodo, 1650 – 1550 m.p.m.e, migrantais iš Artimųjų Rytų ir vėliau su „jūros tautomis“ (migrantais iš Balkanų) (Panaudota Luvro muziejaus Paryžiuje Egipto senovės padalinio atvaizdų chronologinė serija). Genetiniai senovės egiptiečių palaikų tyrimai dar ankstyvoje fazėje, tačiau atskirų mumijų analizė patvirtina, kad jie turėjo protėvių ir iš Šiaurės Afrikos, ir iš Centrinės Afrikos, ir iš Vakarų Azijos.

Kalbėdami apie bronzos amžių, nesuvokiame, kaip nelengva buvo ją gauti. Nei Egiptas, nei šumerų civilizacija savarankiškai bronzos sukuri negalėjo. Bronza – vario ir alavo lydinys. Norint ją gaminti, reikia dviejų rūšių rūdos ir sugebėti pasiekti 1084 ℃ temperatūrą, kad išsilydytų varis (alavas lydosi 232 ℃). Rūdos turtingų kalnų ir miškų, kurių medieną būtų galima naudoti kurui, nebuvo nei Egipte, nei pas šumerus. Todėl pirmąją bronzą archeologai aptinka vietose, kurios visai neatrodo galinčios būti civilizacijos židiniais, – tai dabartinė Serbija ir Rumunija, apie 2500 m.p.m.e. Netrukus bronza pasirodo ir Anatolijoje (dabartinės Turkijos rytai), Kaukaze ir Kinjoje. Labiau tikėtina, kad tai buvo ne technologijų importas, o nepriklausomi atradimai. Paskui bronzą imama lydyti dabartinės Bavarijos, Ispanijos ir Italijos teritorijoje.

Pirmoji bronza daroma iš gryno vario, pridedant gamtinio arseno, o po to iš polimetalinių rūdų, kur varis ir alavas iš pat pradžių būna drauge. Išnaudoję smulkius vienius išteklius, pirmieji metalurgai ima suprasti, kad jiems reikia dviejų metalų. Vario Europos ir Azijos kalnuose – Karpatuose, dabartinėje Anatolijoje, Sinajuje, Kipre (nuo salos pavadinimo kilo lotyniškas vario pavadinimas „cuprum“) buvo daug. Pakako vario ir kalnuotuose Kinijos rajonuose. O štai alavas – retas metalas. Ir dar praktiškai akmens amžiuje atsiranda tarptautinis darbo pasidalijimas ir prekyba – ir dar kokio masto!

Kinų metalurgai perka alavo rūdą dabartinėje Kambodžoje ir Tailande; Europoje pirmoji alavo kasykla aptikta dabartiniuose Čekijos Rūdiniuose kalnuose; netrukus alavą pradeda išgauti dabartinio britiškojo Cornwallo ir Devono bei prancūziškosios Bretanės teritorijoje gyvenę keltai. Cornwallo alavas – pagrindinis bronzos amžiaus klestėjimo laikų šaltinis nuo Baltijos iki Egipto. Ilgainiui atsiranda ir standartinis jaučio odos formos metalo liejinys, neapkraunantis laivo ar nešulinio gyvulio. 1982 metais, netoli turkiškojo Ulu Buruno rastas senovinis laivas (datuojamas apie 1300 m.p.m.e.) su visomis bronzos lydymui reikalingomis medžiagomis: dešimt tonų vario, tona alavo ir 150 amforų, pilnų terpentininės pistacijos dervos liejimo formų gamybai.

Grįstų kelių dar nėra, todėl pagrindinė prekyba eina pakrantės vandenimis ir upėmis. Iš čia kilo laivų statybos būtinybė: pirmasis surenkamo korpuso (kol kas su užkeitimu) laivas rastas Egipte, valdovo Khufu (Cheopso) laidojimo komplekse, po šimtmečio nuo jau žinomo Imchotepo. Šis laivas nepadarytų gėdos ir dabartinėms megajachtoms – jo ilgis 143 pėdos (apie 40 metrų)! Nors laivo paskirtis ritualinė, jis plaukiojo Nilu su pomirtinėmis dovanomis velioniui faraonui ir galėtų ramiausiai plaukioti tiek upėmis, tiek jūra. 2013 m., Wadi al Jarf regione aptiktas seniausias pasaulio uоstas , irgi pastatytas valdant Khufu, ir, sprendžiant iš ten aptikto seniausio papiruso, krovinių apyvarta ten buvo intensyvi. Britanijos teritorijoje, Ferriby ir Dovre'o apylinkėse aptiktos panašių, jau komercinės paskirties, laivų liekanos: tai keturiasdešimties pėdų jachtos iš trijų keturių colių lentų. O kur lentos, ten ir pjūklai bei kiti instrumentai iš tos pačios bronzos.

Atgal iš Egipto ir šumeriškojo babiloniškojo Tarpupio vežė ne tik laivų statybos ir įrankių gamybos technologijas, bet ir kitokį anuometį haiteką. Iberijoje (dabartinė Ispanija) neseniai atrastos tvirtovės, pastatytos pagal tokias pat technologijas, kaip ir Egipto piramidės, ir maždaug tuo pat metu: Imchotepo inžinieriai darbavosi ir kitame Viduržemio jūros krante. Paskui svarbia egiptiečių eksporto preke tapo stiklas – pirmoji, drauge su bronza, dirbtinė žmonijos medžiaga. Egiptietiški karoliukai randami visame pasaulyje – ir Škotijoje ir gintarinėse Baltijos pakrantėse, ir netgi Urale. Ūkyje iš jo maža naudos, bet užtatgražus!

Taip praėjo beveik du žmonijos istorijos tūkstantmečiai, o po to šią darnią sistemą ištiko visa griaunanti krizė. Tarp 1206 ir 1150 m.p.m.e per rytines Viduržemio jūros civilizacijas – Mikėnus, Kritą, Hetų karalystę, Egiptą – nusirita agresijos, gaisrų ir sugriovimų banga. Sumažėja gyventojų, nauji pastatai, keramika ir namų apyvokos daiktai darosi primityvesni, galingas dinastijas pakeičia smulkūs miestai valstybės, iš kelių pasaulio sostinių nelieka nieko (pavyzdžiui, hetų sostinė Hattusa virto nepalaidotais kūnais nusėta gaisraviete). Istorikai ilgai manė, kad kolapso priežastimi tapo Balkanuose atrasta geležies metalurgija. Naujais ginklais ginkluoti šiauriečiai plunksnomis padabintais šalmais: danajai, achėjai, etruskai, sardai, filistiniečiai (egiptiečių tekstuose vardijami nežinomi „jūros tautų“ pavadinimai – denen, achšev, tereša, šerda, peleset) – išsilaipino neginamose pakrantėse, ugnimi ir kalaviju nušlavė ten buvusias išsivysčiusias tautas ir sukūrė ten savo primityvias, bet galingas geležies amžiaus barbarų civilizacijas (Killebrew, Ann E. The Philistines and Other „Sea Peoples“. In: „Text and Archaeology“, Society of Biblical Literature Archaeology and biblical studies, 2013). Vaizdas gražus, tačiau, kaip neseniai paaiškėjo, neteisingas. Neteisinga pasirodė ir versija, kad bronzos amžiaus civilizacijas nusilpnino katastrofiškas Thera (Santorini) ugnikalnio išsiveržimas (VEI 6 iš 8), užliejęs Viduržemio jūros pasaulį triuškinančiu cunamiu, atminimas apie kurį virto legenda apie pasaulinį tvaną. Išsiveržimas datuojamas 1600–1650 m.p.m.e., o legenda apie pasaulinį tvaną gavo dar pustuzinį tokių pat ne itin patikimų paaiškinimų, nuo poledynmetinio Juodosios jūros užtvindymo iki meteorito kritimo į Indijos vandenyną.

O bronzos amžiaus kolapsas galėjo įvykti proziškiau: iš šiaurės į pietus siūbtelėjo ne tik ginkluotų karių daliniai, bet ir alkanų žmonių ordos. Maždaug kartą per pusantro tūkstančio metų Atlanto vandenyne vyksta cikliniai atšalimo ir atšilimo periodai (vadinamasis Bondo ciklas). Tada Europos klimatas atvėsta, sumažėja derlingumas, o Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose dėl su tuo susijusių Indijos vandenynų musonų susilpnėjimo prasideda ilgos sausros (prisiminkim Biblijos „septynis alkanus metus“). Išsivysčiusios Europos bronzos amžiaus tautos susidūrė su maisto trūkumu, bėgliai ir persikėlėliai pajudėjo į pietus. Nelaimes dar sustiprino galingas Heklos ugnikalnio išsiveržimas (1109 m.p.m.e., VEI 5 из 8), kurio sukeltas atšalimas truko keletą metų. Nukraujavusios pietiečių civilizacijos, be viso kito, netekusios prekybos su Europa prieigos, o su ja ir bronzos, priešinosi kaip išmanydamos, tačiau galimybių atsilaikyti prieš šį žmonių antplūdį buvo nedaug, ir Viduržemio jūros pasaulis keletui šimtmečių nusirito į „tamsiuosius amžius“ (kitų civilizacijos židinių, Indijos ir Kinijos, šios negandos nepalietė).

Iš visko sprendžiant, geležies metalurgija, tapo ne bronzos amžiaus civilizacijų žlugimo priežastimi, o naujo civilizacijos atgimimo pagrindu. Dėl bronzos amžiaus kolapso varis ir alavas tapo deficitinėmis prekėmis, ir ieškodami pamainos bronzai, žmonės perėjo prie geležies. Geležį žmonės žinojo ne trumpiau, nei bronzą ir auksą, bet keletą tūkstančių metų jos šaltiniu buvo geležies nikelio meteoritai ir geležies grynuoliai. Jų nelydė, o kaldavo šaltus, kaip ir auksą. Todėl geležiniai daiktai dažniausiai buvo papuošalai; vienas iš pirmųjų archeologams žinomų geležinių daiktų, – egiptiečių darbo geležiniai karoliai. Žinoma ir apie vienetinius geležinių ginklų egzempliorius – pavyzdžiui, garsusis berniuko faraono Tutanchamono kinžalas iš meteoritinės geležies. Tačiau mūšiams ir darbui geležiniai III – II tūkstantmečio p.m.e. ginklai ir instrumentai netiko: pernelyg minkšti.

Kad geležis galėtų pakeisti bronzą, teko sukurti iš principo naują jos apdorojimo procesą – rūdos metalurgiją. Geležies rūda, griežtai nustatytomis proporcijomis sumaišyta su medžio anglimi, buvo dedama į specialią krosnį, į kurią dumplėmis buvo pučiamas oras. Krosnies temperatūrą buvo nepakankamai aukšta, kad geležis išsilydytų (1539℃), bet pakankamai aukšta (800–1000℃), kad geležis imtų redukuotis iš oksidų. Gauta kempininė masė – krica – būdavo daug kartų kalama; kalimas pašalindavo iš jos šlakus ir tuo pačiu keitė metalo struktūrą, tvirtino jį. Iš gauto metalo buvo galima nukalti galutinį gaminį, užgrūdinti jį šaltu vandeniu. Kurdama šį procesą dalimis, žmonija užtruko keletą šimtmečių. Tuo pačiu buvo sukurtos ir pagalbinės pramonės: geležies rūdos gavybos, medžio anglies gamybos (mediena deginama duobėje žemėje be oro patekimo), tvirtos ir ugniai atsparios keramikos krosnims.

Jurijus Amosovas. Ana­li­ti­nio cent­ro prie RF vy­riau­sy­bės va­do­vo pa­ta­rė­jas

Tik VIII amžiuje p.m.e. protėviai tais metodais išmoko gauti pakankamai reikiamos kokybės geležies, kad galėtų daryti ginklus, dydžiu prilygstančius bronziniams (pirmiausia tai, panašu, įvyko dabartinės Ispanijos teritorijoje). Po to bronzos amžiaus dienos buvo suskaičiuotos: geležis ją išstūmė pakankamai, kad naują epochą būtų galima pavadinti geležies amžiumi. Tą epochą sukurtas metalurginis procesas išsilaikė iki XIX amžiaus, kai krosnyse imtas naudoti karštasis pūtimas ir rūdinė metalurgija užleido vietą karštajam liejimui.

Įprasta manyti, kad geležis amžius baigėsi ankstyvaisiais viduramžiais, bet kažkuria prasme mes ir dabar jame gyvename.


Aut. teisės: www.technologijos.lt

(78)
(0)
(78)

Komentarai (4)