Sovietmečio propaganda ir jos poveikiu besidominčio Vilniaus universiteto istoriko Valdemaro Klumbio požiūriu, Stalino laikų propaganda turėjo pastiprinimą: „Teroras iš esmės stiprina paklusimą, [...]. Dažnai įsivaizduojama, kad propaganda nori žmones kažkuo įtikinti, bet iš esmės tai nėra svarbu. Svarbu, ar žmogus veikia ir ar jis gali net netikėdamas aukotis, manyti, kad ta kryptis yra teisinga.“

Sovietinė propaganda radijuje dar menkai tyrinėta. Istoriko teigimu, sovietmetis buvo kintanti sistema, o propaganda kito kartu. Stalininę keitė kukurūzinė, chruščiovinė, paskui – stagnacinė, dar vėliau – Michailo Gorbačiovo viešumo ir pertvarkos. Būta ateistinių kampanijų, antialkoholinių, intensyvaus lenktyniavimo, kovos už taiką ir tautų draugystę. Be to, primena V. Klumbys, nebuvo galima gerai kalbėti apie tarpukario Lietuvą, išeiviją, partizanus. O požiūris į Vakarus priklausė nuo santykių: kai santykiai pagerėdavo, buvo galima geriau rašyti, kai pablogėdavo – galima blogiau.

Eterį kontroliavo mažiausiai keturios cenzūros vertikalės

Kaip suvynioti propagandinį pranešimą, pavyzdžiui, kaimo gyventojams, kurių daugybė? Dalis jų prarado nuosavybę, artimuosius, dirba kolūkiui už darbadienius, t. y. už nieką, neturi galimybės laisvai keliauti ir reikšti mintis, gal net dokumentų neturi. Jeigu jie turi radijo aparatą, gal jiems patiks išgirsti, kad galėjo būti dar blogiau? Pavyzdžiui, kaip vargo nepriklausomos Lietuvos savanoris Bartkus, gavęs žemės. Pagal Petro Cvirkos apysaką „Superfosfatas“ sukurtas radijo spektaklis apgaili vargšą kosulio kamuojamą savanorį, kuriam jėgas atėmė tarybinio melioratoriaus nemačiusi žemė, o pribaigė spekuliantų iš Klaipėdos atvežti pelenai, įsūdyti kaip supertrąšos. Argi negalėtų klausytojas pagalvoti, kaip gerai, kad baigėsi tas tarpukaris, ponų demokratų ir visokių verslininkų laikai ir kaip gaila, kad Bartkus to nesulaukė?

Literatūra ir menas radijo eteryje propagandai tarnavo puikiai. Pasak V. Klumbio, radijas, ypač tol, kol nebuvo televizijos, buvo vienintelis vertybių formavimo instrumentas, juolab kad apėmė didžiausią auditoriją – žmonės jo klausė nuo ryto iki vakaro.

Radijo eterį kontroliavo mažiausiai keturios cenzūros vertikalės. Viena – Glavlitas, sąjunginė valstybinių paslapčių saugojimo žiniasklaidoje institucija, kurios atstovai dirbo visose redakcijose. Kita – saugumas, t. y. KGB, kurio atstovai taip pat darbavosi redakcijose. Trečia – Komunistų partijos funkcionieriai ir skambučio teisė, ir ketvirta grandis – tiesioginiai vadovai, kurie, nenorėdami pakliūti į nemalonę, atidžiai kontroliavo pavaldinių kuriamą radijo turinį. Dar pridėkime savicenzūrą ir bus aišku, kodėl tekstai, pasiekę Glavlitą, jau būdavo beveik tobulai iššukuoti.

Greta nutylėjimų, perlenkimų ir tikrovės iškraipymų radijas dar siūlė klausytojo ausiai ypatingą kalbą, kurios paklausius šiandien gali susidaryti įspūdis, kad visi svarbūs žmonės valstybėje yra vienas kitam šiek tiek kritiški, bet labai draugiški. Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus 1974 m. sveikina draugus su vyriausybiniais apdovanojimais. Lenktyniauti, laimėti, našiau dirbti, koncentruoti, intensyvinti tuo metu buvo labai madinga. Lietuvai sekėsi gerai, tais metais kaip tik gavo pereinamąją vėliavą, o estai negavo. Ir visa tai, aišku, kieno dėka.

Propagandos poveikį įsivaizduojame labai supaprastintai

Jei sovietinė propaganda ir cenzūra taip gerai veikė, kaip atsitiko, kad atsirado Sąjūdis, paskelbta Lietuvos nepriklausomybė? Ar čia Vakarų radijo stočių nuopelnas? Jei iš 90 radijo metų tik pastarieji dešimtmečiai tiek radijuje, tiek kitoje Lietuvos žiniasklaidoje yra be oficialios cenzūros ir propagandos, ar galima stebėti Lietuvoje kelių cenzūros ir propagandos bangų suformuotą visuomenę, o gal tos bangos viena kitą neutralizavo, todėl galima sakyti, kad jos mūsų neveikia?

Vidurio Europos universiteto istorikas Tadas Janušauskas mano, kad reikėtų nepamiršti, jog sovietmetis sekė po tarpukario, o tarpukariu propaganda irgi buvo labai stipri ne tik Lietuvoje, bet visoje Rytų Vidurio Europoje. „Buvo sukurtos tapatybės ir naratyvai, o nacionalinis ir nacionalistinis diskursas buvo labai stiprus. Paskui buvo trauminė sovietinė patirtis, tad visai nenuostabu, kad ji gavo laikytis 40–50 metų, o tada, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galėjo atsirasti sąjūdžiai“, – kalba T. Janušauskas.

Vilniaus universiteto istorikas Arūnas Streikus pastebi, kad propagandos poveikį mes įsivaizduojame labai supaprastintai – jog iš tikrųjų žmonės ir turėjo tikėti tomis ideologinėmis klišėmis, kasdien ir per radiją transliuojamos politinės propagandos turiniu. „Daugiau, man atrodo, poveikio darė iš pirmo žvilgsnio nematoma doktrinacija per gilesnius turinius, tarkim, turbūt didžiausią poveikį darė sovietinis menas. Galų gale tie kasdieniai mąstymo, veikimo įpročiai irgi per tuos kelis dešimtmečius tiesiog įsigėrė į žmonių įpročius. Manau, didžiausias sovietmečio poveikis ir buvo tai, o ne kasdien girdima ir matoma propaganda, jos turinys“, – svarsto istorikas.

V. Klumbys sako, kad bet kokios propagandos, tautinės, totalitarinės, socialistinės ar fašistinės, tikslas yra sukurti lengvai mobilizuojamą žmogų: „Smetoninė propaganda irgi tą patį darė. Žinoma, ten buvo daug mažiau lėšų, galimybių, bet tai buvo daroma – stengtasi kurti lengvai mobilizuojamą žmogų ir radijas irgi prie to prisidėjo.“

Įdomu tai, priduria V. Klumbys, kad Sąjūdžio laikais buvo naudojami tokie patys, kaip sovietmečiu, propagandos mechanizmai –  tai iš esmės buvo sovietinė propaganda, tiesiog buvo įdėtas kitas turinys. „Nenoriu nuvertinti paties Sąjūdžio, kad tai grynai propagandos rezultatas, bet šiaip ar taip tie mechanizmai veikė labai efektyviai ir milžiniški mitingai rodo, kad buvo galima labai greitai susimobilizuoti žmones į kažkokias akcijas, kažkokį veikimą“, – pastebi istorikas.

Audra Čepkauskaitė, LRT RADIJO laida „Devyni radijo dešimtmečiai“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Audra Čepkauskaitė

Komentarai ()