Žiaurus spartiečių gyvenimas: protu nesuvokiami išbandymai nuo vaikystės ir „garbinga“ mirtis  (2)

Sparta sukūrė vieną geriausių armijų senovės pasaulyje, tačiau jų kultūra buvo tokia žiauri, kad žodis „spartietis“ tapo griežto gyvenimo būdo sinonimu. Pateikiame 8 priežastis, kodėl būti spartiečiu buvo taip sunku.

Spartos visuomenė turėjo laikytis griežto moralės kodekso bei būti itin atsakinga. Jos piliečiai turėjo praeiti ugnį ir vandenį, kad galėtų tapti visaverčiais Spartos piliečiais.

1. Spartiečiai turėjo įrodyti savo gerą fizinį pasirengimą dar vaikystėje

Nors vaikystė visais laikais buvo nerūpestinga, Spartoje vaikai buvo griežtai prižiūrimi. Visi Spartos vaikai buvo vedami pas inspektorių tarybą fiziniams defektams tikrinti. Tie, kurie neatitikdavo standartų, mirdavo.

Jeigu būdavo nusprendžiama, kad kūdikis ateityje negalės tarnauti Spartos kariuomenėje, jis būdavo paliekamas kur nors prie kalnų. Tokiais atvejais vaikas arba mirdavo, arba būdavo priglaudžiamas svetimų žmonių.

Net ir patikrinimą įveikusiems vaikams nebuvo lengva. Norint patikrinti organizmo atsparumą maži vaikai būdavo prausiami ne vandenyje, o vyne. Verkiantys vaikai būdavo ignoruojami – jiems tiesiog liepta nebijoti tamsos.

2. Spartiečių vaikai būdavo mokomi karinėse mokyklose

Sulaukę 7 metų amžiaus, berniukai būdavo paimami iš tėvų namų ir išvežami į sukarintą mokyklą, kurioje būdavo mokomi ne tik tradicinių mokslų, bet ir medžioklės, karo meno, strategijos bei atletikos.

Sulaukus 12 metų, iš jų būdavo atimami visi drabužiai, išskyrus raudoną apsiaustą ir berniukai būdavo verčiami miegoti lauke bei pasigaminti lovas iš nendrių.

Nors mergaitės likdavo pas tėvus, jos taip pat turėdavo iškęsti griežtą mokymo ir treniruočių programą. Mergaitės būdavo mokomos šokių, gimnastikos, ieties bei disko metimo, kad užaugtų stiprios motinos.

3. Buvo skatinamos berniukų muštynės

Tam, kad berniukai virstų nuožmiais kovotojais, jų treneriai neretai kurstydavo nesantaiką ir muštynes. Ramesni ar bailesni vaikai sulaukdavo daug patyčių ne tik iš bendraamžių, bet ir iš suaugusiųjų. Netgi Spartos mergaitės turėdavo dainuoti gėdinančias dainas apie parinktus berniukus, kad šie pasitemptų.

4. Iš Spartos vyrų buvo tikimasi, kad jie visą gyvenimą bus kariai

Norėdami būti pilnaverčiais Spartos piliečiais, vyrai visą gyvenimą privalėdavo išlikti kariai. Netgi teisiškai vyrams būdavo draudžiama turėti kitą profesiją negu karys. Vyrai būdavo įrašyti į karinį rezervą iki pat 60 metų amžiaus.

Tuo metu ūkininkavimas ir gamyba būdavo žemesniųjų klasių profesijos. Įgudę darbininkai ir pirkliai būdavo laisvi, pilietybės neturintys žmonės ir gyvendavo Lakonijos regiono apylinkėse. Ūkis ir maisto gamyba būdavo patikima vergams helotams, kurie sudarė didžiąją Spartos populiacijos dalį.

Ironiška, tačiau būtent baimė, jog vergai gali sukilti, buvo viena iš priežasčių, kodėl Spartos elitas taip užsibrėžė sukurti itin stiprią kariuomenę.

5. Spartos jaunimas būdavo mušamas pagal ritualą

Vienas brutaliausių dalykų karių rengime būdavo ištvermės varžybos, kurių metu jaunuoliai būdavo plakami, kartais net iki mirties. Šis ritualas, kuris būdavo atliekamas šventovėje priešais altorių, buvo tiek religinis ritualas, tiek išbandymas berniukams, norint patikrinti jų ištvermę ir atsparumą skausmui.

6. Maistas spartiečiams buvo ribojamas

Siekiant paruošti spartiečius įvairioms karo negandoms ir apsaugoti nuo apsileidimo, jiems būdavo duodami nepilni maisto racionai. Spartiečiai nekentė viršsvorį turinčių žmonių, kuriuos kartais netgi ištremdavo iš miesto.

Vynas buvo spartiečių gyvenimo dalis, tačiau juo nebūdavo piktnaudžiaujama, o vaikai būdavo nuteikinėjami prieš girtumą. Kartais netgi vergai būdavo nugirdomi, norint pademonstruoti jauniems spartiečiams alkoholio žalą.

7. Spartiečiams būdavo draudžiama gyventi su žmonomis iki 30 metų

Pagal įstatymus vyrai turėdavo vesti sulaukę 30 metų, o moterys – sulaukusios 20 metų. Kadangi visi vyrai iki 30 metų amžiaus privalėjo gyventi kariniuose barakuose, anksčiau vedę vyrai turėdavo gyventi atskirai nuo savo žmonų.

Spartiečiai santuoką regėjo kaip būdą gimdyti naujus karius ir spartiečiai būdavo raginami rinktis sveikus ir stiprius partnerius. Nevaisingų vyrų žmonas netgi privalėdavo apvaisinti kiti vyrai.

8. Pasiduoti mūšio lauke buvo didžiausia negarbė

Spartos vyrai turėdavo kautis be baimės jausmo ir iki paskutinio kraujo lašo. Pasidavimas buvo regimas kaip bailumo viršūnė, o mūšio lauke pasidavę kariai būdavo taip gėdinami, kad neretai nusižudydavo.

Pasak istoriko Herodoto, du spartiečiai kariai, kurie praleido žymųjį Termopilų mūšį, grįžę namo buvo gėdinami. Po metų vienas pasikorė, o kitas atgavo garbę, kuomet žuvo kitame mūšyje.

Netgi Spartos moterys turėjo tokį požiūrį. Į karą einantiems savo sūnums jos sakydavo: „Grįžk su skydu arba ant jo.“ Jeigu spartietis žūdavo mūšyje, jis būdavo laikomas kaip atlikęs pilietinę pareigą. Vardai ant antkapių būdavo išrašomi tik dviem atvejais – jeigu vyras žūdavo mūšyje arba moteris mirdavo gimdydama.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(69)
(8)
(61)

Komentarai (2)