Neįtikėtina „Pagani Zonda“ istorija: kaip auksarankis iš paprasčiausios automobilių remonto dirbtuvės tapo vienu iš garsiausių automobilių kūrėju (Video)  (1)

Jei domitės automobilių pramonės istorija, žinote, kad daugeliui naujų gamintojų įsitvirtinti nepavyko. Dabar įeiti į rinką yra neįtikėtinai sunku, net jei ir turite gerų idėjų, investicijų, technologinę bazę ir verslininkystės patirties. Tačiau kai kuriems pavyksta.

Kai 1999 metais pasauliui buvo pristatyta „Pagani Zonda“, visi trumpam nuščiuvo, bet vis tiek manė, kad „Pagani“ neišliks rinkoje, kurioje dominuoja „Ferrari“, „Lamborghini“, „Porsche“ ir „Koenigsegg“.

Visgi „Pagani“ išliko, įsitvirtino ir sustiprėjo. „Zondą“ pakeitė „Huayra“ ir atrodo, kad kompanija kasmet gali parduoti pakankamai daug automobilių.

Tačiau vienas automobilis yra neparduodamas – tai senas „Pagani Zonda“ prototipas, pravardžiuojamas „Nonno“ vardu. Kuo jis ypatingas? Kodėl nusipelnė vietos šioje straipsnių serijoje?

„Pagani Zonda“ gamybos pradžia

Horacio Pagani – argentinietis automobilių inžinierius. Jaunystėje jis jautė, kad susidomėjimas automobiliais nepavirs rimtu darbu, nes nuošalioje vietovėje, kurioje Pagani užaugo, tiesiog nėra perspektyvų.

Todėl jis dar paauglystėje atidarė nedideles automobilių remonto dirbtuves, kuriose mokėsi ir sėmėsi patirties.

Horacio visuomet įdomiausi būdavo automobilių kėbulai, nes jis juose matė daugiausia meno apraiškų.

Greitai talentingą ir vis dar labai jauną inžinierių pastebėjo vietoje dirbusi „Renault“ komanda ir paprašė Pagani sutaisyti vieno lenktyninio automobilio kėbulą.

Pagani pasinaudojo proga atskleisti visą savo talentą ir automobilį stipriai patobulino. „Renault“ buvo sužavėta jauno vaikino išmanymu, todėl garsas apie Pagani pasklido.

Jis pradėjo bendrauti su techniniu „Lamborghini“ direktoriumi Giulio Alfieri ir 1982 metais persikraustė gyventi į Italiją. Čia jis greitai kilo karjeros laiptais nuo gamyklos valytojo iki vyriausiojo inžinieriaus, atsakingo už „Countach Evoluzione“ koncepcinio automobilio kūrimą.

Tai buvo anglies pluošto šedevras, todėl Pagani vis ragino „Lamborghini“ įsigyti autoklavą, kuris leistų į markės automobilių konstrukciją įtraukti daugiau anglies pluošto dalių. Tačiau „Lambroghini“ nesiklausė – juk ir „Ferrari“ tuo metu autoklavo neturėjo.

Horacio nenurimo ir už pasiskolintus pinigus autoklavą įsigijo pats, įkūrė įmonę ir pradėjo gaminti dalis „Formulės 1“ bolidams.

Galiausiai, 1992 metais jis apsisprendė galutinai – gamins savo vardu pažymėtą automobilį. Tai užtruko septynerius metus, bet galiausiai „Zonda“ buvo pristatyta pasauliui.

1999 metų Ženevos automobilių parodoje buvo pademonstruotas pirmasis „Pagani“ automobilis – „Zonda C12“. Jis buvo varomas 6 litrų „Mercedes-Benz“ V12 varikliu, išvystančiu 389 AG (290 kW).

Automobilis savo neįprastomis formomis ir itin aukštais kokybės standartais pakerėjo pasaulį, tačiau pats Horacio žinojo, kad C12 yra netobulas, todėl vos keli šio modelio automobiliai buvo pagaminti.

Vienas iš jų buvo naudojamas parodoms, kitas – buvo sudaužytas saugumo bandymuose, o trečias tarnavo kaip bandymų automobilis skirtingoms modifikacijoms. Dar keli atiteko turtingiems pirkėjams, tačiau greitai C12 buvo pakeistas „Zonda S“ su 7 litrų varikliu. Tačiau šis straipsnis ne apie jį, o apie tą vieną iš pirmųjų „Zonda“ automobilių, pagamintų bandymams atlikti.

Tai – „Nonno“ vardu pakrikštytas automobilis, kuriam teko išbandyti visų „Zonda“ versijų variklius, pavarų dėžes ir važiuoklės konfigūracijas.

Kas yra „Zonda Nonno“?

Automobilių gamyba – sudėtinga pramonės sritis, kuriai reikia nemažai išmanymo ir pačių geriausių inžinierių.

Neabejotinai, „Pagani“ jų turi, tačiau kiekvienas kūrinys turi būti išbandomas prieš parduodant juos klientams. Bandymus galima skirstyti į dvi rūšis – inžinerinius ir kokybės kontrolės.

Pirmieji yra skirti ištobulinti naują modelį – patikrinti, kaip veikia variklis, važiuoklės komponentai, kurie sprendimai pasiteisina, o kurie – ne. Kokybės kontrolės bandymai jau atliekami su tikru kliento automobiliu.

Kadangi „Pagani“ yra labai maža įmonė, ji negali kaskart gaminti visiškai naują automobilį bandymams.

Todėl buvo naudojamas „Nonno“ – antrasis C12 prototipas, kuris vėliau ir pasitarnavo visų įmanomų komponentų ir konfigūracijų bandymuose.

„Nonno“ turėjo 6 litrų variklį, vėliau jis buvo pakeistas į 7 litrų agregatą, kai atėjo laikas išbandyti „Zonda S“, dar vėliau – 7,3 l.

Nors variklis buvo nuolat keičiamas, kaip ir važiuoklės komponentai, „Pagani“ vis tiek kruopščiai skaičiavo „Nonno“ nuvažiuotus kilometrus.

2013 metais jie peržengė 1,1 milijono ribą. Ne vienas automobilių žurnalistas kraipė galvą – kaip taip gali būti? Juk suskaičiavus išeina daugiau nei po 200 km per dieną.

Tačiau „Nonno“ labai retai stovėjo nejudinamas – tik tuomet, kai buvo keičiamas variklis ar važiuoklės komponentai. Iš tikrųjų, jis net neturėjo būti labai patikimas, nes nuolat buvo remontuojamas ir tobulinamas, todėl milijonas kilometrų subėgo be didesnio vargo.

Paskutinė „Zonda“, prie kurios kūrimo „Nonno“ prisidėjo, buvo 760RS – vienetinis automobilis, sukurtas artimam Horacio draugui iš Čilės. Tai tarsi „Zonda R“, kuriuo galima važinėti bendro naudojimo keliais.

Visgi jau šiame etape „Pagani“ istorijoje pradėjo aiškėti, kad „Nonno“ ateities automobiliams testuoti nebėra tinkamas – jis buvo kur kas sunkesnis už tikrąjį 760RS.

Aktyvaus „Nonno“ automobilio darbo pabaiga atėjo su „Huayra“ modelio atėjimu 2012 metais. „Nonno“ važinėja iki šiol ir, teigiama, tebėra svarbus, tačiau juo bandyti „Huayra“ superautomobilio technologijų jau nebėra įmanoma – tai du visiškai skirtingi automobiliai.

Būta gandų, kad kažkuris pasiturintis kolekcionierius norėjo „Nonno“ nupirkti. Visgi tai yra vienas iš pirmųjų „Zonda“ automobilių ir todėl yra vertinga „Pagani“ istorijos dalis.

„Huayra“ atėjimas

„Zonda“ buvo gaminama iki 2014 metų, tačiau paskutinius dvejus metus pasaulį išvydo tik keli vienetiniai modeliai, sukurti ištikimiausiems markės klientams. Iš viso pagaminti 135 „Zonda“ automobiliai, įskaitant „Nonno“ ir kitus prototipus.

„Huayra“ pradėta gaminti dar 2012 metais. Šis automobilis atsirado dėl poreikio prisitaikyti prie naujausių rinkos tendencijų.

„Huayra“ jau naudoja turbokompresorių, atsisakė mechaninės pavarų dėžės ir neaptakios „Zonda“ formos.

„Huayra“ turi aktyvius aerodinamikos elementus, kurie padeda automobiliui išlikti stabiliam važiuojant net ir labai dideliu greičiu.

Kita vertus, net ir šis automobilis vis dar yra varomas tik galiniais ratais, kaip ir senoji „Zonda“.

H.Pagani norėjo automobilio, kuris būtų gražus, pasižymėtų elegantiškomis linijomis ir detalėmis, kurias savininkai galėtų po truputį atrasti.

Veidrodėliai primena moters akį (taip minėjo pats kompanijos savininkas), o ir kitos formos yra pasiskolintos iš gamtos, aviacijos arba meno kūrinių. Šalia „Huayra“ senutėlis „Nonno“ atrodo kaip visai kitos eros automobilis, bet taip ir turėtų būti.

Pravardė „Nonno“ šiam automobiliui buvo suteikta dėl jo amžiaus. Kadangi tai – antroji kada nors pagaminta „Zonda“, jai atiteko „senelio“ pravardė.

Įdomu, ar „Huayra“ komponentus bandantys automobiliai kada nors pelnys tokį legendos statusą kaip aštuoniolikos metų senumo „Nonno“. Tik patiems svarbiausiems automobiliams suteikiami vardai prilimpa.

„Nonno“ visiems laikams įsirėžė į „Pagani“ markės istoriją. Visgi tai nebuvo toks jau keistas automobilis, nors gamintojas jį ir mato kaip sielą turintį padarą.

Kitame, paskutiniame serijos straipsnyje, pakalbėsime apie kur kas paprastesnę mašiną nei „Zonda Nonno“, „Michelin PLR“ ar M3 pikapas – kitas straipsnis bus apie hibridinį „Audi“ lokomotyvą.

Aut. teisės: 15min.lt
Autoriai: Povilas Mažeika

(14)
(1)
(13)

Komentarai (1)