Žiauri, bet tobula strategija: kaip Stalinas sukėlė masinį terorą be jokių tiesioginių nurodymų  (1)

„Ištikimų režimo tarnų suėmimai atrodė tokie nelogiški, kad daugelis žmonių tikėjo – Josifas Stalinas nebekontroliuoja represinio aparato“, – leidinyje „Novaja gazeta“ rašo istorikas Leonidas Mlečinas.

Kartą ilgamečiam SSRS prokuratūros tyrimo departamento vadovui Levui Šeininui buvo pateiktas klausimas: kaip J. Stalinas nurodydavo ką pasodinti, o ką sušaudyti?

L. Šeininas paaiškino: „Draugas J. Stalinas – ne kriminalinis autoritetas, o valstybės galva. Jį privalu suprasti iš pusės žodžio. Tie, kam nesisekė suprasti, patys greitai dingdavo”.

Ir režisierius, ir artistas

Vadas vengė duoti tiesioginius nurodymus. Jis verčiau švaistėsi užuominomis, nes neabejojo, kad pavaldiniai gaudo kiekvieną jo ištartą žodį.

Istorikai pabrėžia, kad J.Stalinas buvo žiaurus, negailestingas, atsargus ir uždaras. Jis veikdavo patyliukais, dažnai kitų rankomis.

Nutaręs pašalinti aukšto rango generolą ar valdininką, J.Stalinas neigiamai jį apibūdindavo ČK pirmininkui. Operatyvininkai Lubiankoje greitai surinkdavo visą turimą medžiagą apie būsimąją auką.

Dažniausiai remtasi suimtųjų parodymais, kuriuos „išmušdavo“ ateičiai, patogiam atvejui. Lubiankoje žinojo: vadas nori turėti apie savo parankinius kompromituojančios medžiagos, todėl operatyvininkai rinko parodymus netgi apie tuos asmenis, kurių dar niekas nesiruošė sodinti į kalėjimą.

Susipažinęs su visa medžiaga J. Stalinas persiųsdavo ją Politbiuro nariams, prašydamas peržiūrėti ir išsakyti savo nuomonę. Nuomonė visada buvo vienoda: atleisti iš užimamų pareigų, pašalinti iš partijos ir suimti. J. Stalinas, išklausęs kolegas, ištardavo: „Na, jeigu jums tai atrodo būtina...“

Jis užėmė vyriausiojo arbitro, kuris priverstas bausti prasikaltusius, poziciją. Kai jo paties nurodymu SSRS Valstybės saugumo ministerija rengė Politbiuro nario Nikolajaus Voznesenskio mirties nuosprendį, per pasitarimą J. Stalinas paklausė:

– O kodėl Voznesenskis nieko nedirba? Juk geras ekonomistas...

J. Stalinas ir režisavo šiuos spektaklius, ir pats juose atliko pagrindinį vaidmenį.

Nekaltų nėra

Andrejus Višinskis, kaip vyriausias SSRS prokuroras, dalyvavo vykdant mirties nuosprendžius Maskvoje. Vėliau, tapęs užsienio reikalų ministru, kolegoms pasakojo, kaip kartą į Lubiankos rūsį atvedė jauną partijos narį.

Pamatęs pilną kamerą asmenų, kuriuos žiniasklaida vadino opozicionieriais, jaunuolis pasimetęs sušuko: „Velniai griebtų! Kur aš patekau?“

Neilgai trukus visus išvedė sušaudyti. Jaunasis partijos narys, kaip ir visi, gavo jam priklausančią švino porciją.

Masinis teroras ritosi per šalį it sniego lavina. Ji nesirenka aukų, bet naikina visa, kas gyva. Būtent todėl Didžiojo teroro aukomis tapo žmonės, beveik nedalyvavę politiniame ir visuomeniniame gyvenime – darbininkai, valstiečiai, smulkūs tarnautojai ir net čekistai.

Pagrindinis klausimas: kam J. Stalinui viso to reikėjo?

Vadas suprato, kad šalies gyventojai nepriima jo sprendimų besąlygiškai. Todėl reikėjo pasėti baimės sėklą. Be baimės sistema neveikė.

Sunku paleisti valdžią iš rankų, jeigu ji atiteko be rinkėjų pritarimo. Vos tik atsipalaiduosi ir leisi kažkokiai kitai politinei jėgai daryti įtaką – tuoj viską prarasi.

Antra kartą prie valdžios niekas neprileis. Teroras – pati efektyviausia priemonė, kurios dėka valstybės gyventojai tampa paklusnūs ir susivienija tariamų priešų grėsmės akivaizdoje.

Valdžiai nuolat reikia patvirtinimo, kad ji veikia visos tautos vardu. Todėl bet kuris prieštaravimas, abejonė, painus klausimas – smūgis, rimta trauma vado garbėtroškai. Reikalingi tik tie, kurie neabejoja lyderio pranašumu.

XIX partijos suvažiavime tarp delegatų sėdėjo ir civilius drabužius vilkintys saugumiečiai (puikus paranoidinės baimės pavyzdys!).

Vienas iš saugumo karininkų, sėdėjęs prie SSRS liaudies artisto Nikolajaus Čerkasovo, susižavėjęs prisimindavo: „Kalbant J.Stalinui mes matėme švytėjimą virš jo galvos. Visi unisonu ištarėme: „Nimbas“.

Visoje salėje nebuvo kito ryškaus šviesos šaltinio, išskyrus aureolę virš J. Stalino galvos. Turbūt toks reiškinys atsiranda dėl didelės emocinės įtampos. Viskas truko keletą sekundžių, kol J.Stalinas pakiliai kvietė iškelti tautų išlaisvinimo judėjimo vėliavą“.

Pasaulis dalintas į priešus ir nepriešus. Vienų reikia atsikratyti, kitus – prižiūrėti. Tie, kurie nesižavi ir nesveikina – priešai.

Bulgarų revoliucionierius, Kominterno vykdomojo komiteto generalinis sekretorius Georgijus Dimitrovas 1937 m. lapkričio 7 d. dienoraštyje rašė, kad po šventinės demonstracijos J.Stalinas žadėjo: „Mes sunaikinsime visus priešus, jų šeimas ir visus giminaičius“.

Darbo brokas neįmanomas

Suimdavo net pačius ištikimiausius režimo tarnus, dievinusius vadą. Kai už nugarų užsitrenkdavo kameros durys, jie naiviai tikėjo, kad tai klaida arba šeimininką apgaudinėjančios svitos niekšybė. Tačiau tokia buvo sistema.

Dar kojų neapšilęs Politbiuro narys, atsidūręs kalėjimo kameroje, negalėjo suvokti, kas vyksta. Jis rašė J.Stalinui: „Esu tokios būsenos, kad žvelgiu į Jūsų ir kitų Politbiuro narių nuotraukas laikraščiuose su mintimi: brangieji, pažvelkite į mano vidų. Negi Jūs nematote, kad kūnu ir siela priklausau tik Jums“.

J. Stalinas tik juokėsi iš tokių laiškų. Visi, ką įsakyta sunaikinti, jo akyse jau buvo priešai, ir tam nereikėjo jokio teismo nuosprendžio. Vadas pats spręsdavo, kas kaltas, o kas dar ne.

Vienas J.Stalino favoritų, valstybės saugumo ministro pavaduotojas Michailas Riuminas labai tiksliai suformulavo:

– Jūsų kaltę patvirtina arešto faktas.

Išteisinimas, bylos nutraukimas, suimtojo paleidimas – tai darbo brokas, už kurį baudžiama. Nei vienas iš tardytojų ar operatyvininkų nenorėjo būti nubaustas. Jeigu jau nepavyksta įrodyti pateikto kaltinimo, tada galima pakeisti nusikaltimo sudėtį ar baudžiamojo kodekso straipsnį. Bet ne paleisti.

Vadą labai erzino prašymai ką nors išlaisvinti ar pasigailėti. Nejau jie nesupranta, kad taip reikia? Kad represijų ir sąjunginio valymo prasmė, kalbant šiuolaikine kalba, slypi totalume? Jokių išimčių! Bylos iškeliamos visiems, bet kuriuo metu kiekvienas gali būti suimtas. Ir niekas nežino, kieno dabar eilė. Neliečiamų nėra! Tai, kas prasidėjo kaip oponentų likvidavimas, pavirto „visuotinio likvidavimo“ politika.

Vyriausybės vadovo pavaduotojas Anastasas Mikojanas pasakojo, kad be J. Stalino leidimo draudžiama skambinti NKVD. Buvo priimtas sprendimas, kuriuo Politbiuro nariai negalėjo kištis į vidaus reikalų liaudies komisariato darbą. Viskas tik tam, kad jie nebandytų kam nors padėti.

Artimiausias vado bendražygis Viačeslavas Molotovas įsakė savo padėjėjams neberegistruoti represuotųjų laiškų. Jis nematė reikalo ko nors pasigailėti ir masinių represijų nelaikė klaida. Tai tebuvo šaliai reikalinga politika...

Mušti ir kankinti!

Represijų mastas klaidino. Atrodė, kad mašina veikia pati, o vadas nebekontroliuoja valstybės saugumo organų. Kai kas tikėjo, kad J. Stalinas nėra kraugerys, o pats nepatenkintas tuo, kas vyksta, bet yra bejėgis prieš siautėjančius parankinius...

Iš tiesų be Stalino sankcijos net Kremliaus kiemsargio niekas negalėjo liesti. Jis pats sprendė, ką ir kada suimti, kokiame kalėjime kalinti.

Pats formuluodavo per apklausas užduodamus klausimus, aiškindavo, kaip sudaryti kaltinamąją išvadą. Ir žinoma, skirdavo nuosprendį bei įsakydavo kankinti.

Kai suėmė buvusį karinės specialiosios tarnybos SMERŠ pirmininką, valstybės saugumo ministrą generolą pulkininką Viktorą Abakumovą, apklausos metu jis įsiplieskė:

– Galėjome mušti suimtuosius. CK mane ir mano pirmąjį pavaduotoją Ogolcovą daug kartų įspėjo, kad mūsų čekistų aparatas nevengia taikyti fizinio poveikio priemones prieš šnipus ir kitus valstybės nusikaltėlius, kai tai būtina.

Dabar atėjo Abakumovo eilė. Naujasis valstybės saugumo ministras Semionas Ignatjevas raportavo J. Stalinui: „Abakumovas kalinamas ne savo pavarde, jam suteiktas numeris. Parinkti du darbuotojai, galintys atlikti specialias užduotis (taikyti fizines bausmes) prieš ypatingai svarbius ir pavojingus nusikaltėlius. Jų jėgos patikrintos darbu“.

Čekistams pažadėjo kelialapius į poilsio namus, pinigines išmokas, karinius laipsnius.

Apklausų metu jie stengėsi ir taip sumušė buvusį Lubiankos šeimininką, kad tas net paeiti negalėjo.

Kalėjimo gydytojo išvadoje rašoma, kad Abakumovas virto visišku invalidu, nors jam tebuvo keturiasdešimt su trupučiu metų ir iki įkalinimo jis nesiskundė sveikata:

„Kalinys nr. 50 vos pastovi ant kojų, juda tik padedamas kito, skundžiasi širdies skausmais, silpnumu, galvos svaigimu. Dėl sveikatos būklės rekomenduoju perkelti iš karcerio į kamerą“.

V. Abakumovo teismo proceso metu SSRS generalinis prokuroras Romanas Rudenka pasakė:

– Nenoriu detalizuoti kai kurių kankinimo formų, kad nepažeminčiau asmenų, kurie tai patyrė, liko gyvi ir dalyvauja procese.

Buvęs SSRS Aukščiausiojo teismo pirmininkas Vladimiras Terebilovas rašė, kad Rudenka „greičiausiai turėjo omenyje tuos atvejus, kai, pavyzdžiui, apklausiamąjį išrengdavo nuogai ir pasodindavo ant apverstos taburetės kojos, kad toji sulįstų į tiesiąją žarną“.

„Mums galima, jums – ne“

Vadas niekuo nepasitikėjo. Nei artimiausiais bendražygiais, kuriuos nuolat keisdavo, nei savo čekistais.

Siaubinga čekistų veikla J.Stalino laikais buvo paremta pamaininiu darbu. Kol suformuota brigada vykdydavo jai skirtas užduotis, čekistai gaudavo viską – materialines gėrybes, karinius laipsnius, pareigas, ordinus, garbę, šlovę, teisę bendrauti su vadu.

Vertingi daiktai, kuriuos konfiskuodavo iš suimtųjų, buvo pardavinėjami specialiose parduotuvėse, skirtose vidaus reikalų liaudies komisariato darbuotojams.

Vos tik čekistų brigada atlikdavo savo darbą, ją likviduodavo... Į Lubianką ateidavo nauji žmonės ir susiburdavo nauja komanda, kurios nariams tekdavo visos privilegijos.

J.Stalinas keisdavo Lubiankos šeimininkus kas kelerius metus – kad neužsisėdėtų, neužmegztų ryšių, neprarastų įgūdžių. Vadas reorganizuodavo valstybės saugumo organus, steigdavo naujus, tik jam pavaldžius padalinius.

Televizijos dar nebuvo. Pagrindinis propagandinių kampanijų metodas – mitingai ir susirinkimai, kuriuose taip užvirdavo aistros, kad patys žmonės reikalaudavo kraujo. Atrodė, kad priešų naikinimas – tai tautos valia.

Ištisos kartos buvo auklėjamos skiepijant neapykantą, skatinant nuolatos ieškoti priešų ir nuosekliai juos naikinti.

Šalies veidas pasikeitė. Ideologinės kampanijos tapo visuotinės, o nuosaikumas – griežtai smerktas. Mums sunku suvokti, kiek žmonių pageidavo dalyvauti likviduojant neegzistuojančius vidaus priešus! Jie tikėjosi, kad nustūmę kažką į bedugnę išsigelbės patys. Kiti skubėjo rodyti ką sugeba, nes pamatė, kad represijos – puikus būdas siekti karjeros.

Didžiojo teroro laikotarpiu visose SSRS respublikose pasikeitė 90 procentų sričių ir krašto komitetų sekretorių. Jų vietas užėmė jauni darbuotojai, kadangi buvo panaikintas reikalavimas turėti solidų partinio darbo stažą norint užimti aukštas pareigas. Jaunuoliai darė stulbinančią karjerą net neturėdami išsilavinimo, o vėliau entuziastingai rėmė represijas.

Pelnę vado prielankumą ambicingi ir garbėtroškos valdininkai bent laikinai galėjo mėgautis beribės J. Stalino valdžios trupinėliais. Pasitikėjimas savo didybe rėmėsi aukštus postus užimantiems darbuotojams skirta privilegijų paskirstymo sistema. Priklausymas siauram išrinktųjų ratui kėlė saldų pasitenkinimo jausmą.

Svarbiausias gyvenimo principas buvo „Mums galima, jums – ne“.

Valdininkų pomėgiai, interesai, buitis pasižymėjo komfortu. Jie išplėšdavo maksimalią naudą iš užimamų postų. Jų veidmainystę ir beribį cinizmą dar labiau skatino prievolė rėžti ritualines kalbas apie komunizmą.

Tiems, kas pasiekdavo valdžios viršūnę, režimas davė daug. Įsitvirtinę sistemoje funkcionieriai nejautė jokio sąžinės graužimo ir manė, jog elgiasi pagal savo įsitikinimus. Valdančioji klasė buvo kurčia paprastų žmonių kančioms.

Stambūs partijos šulai lengva ranka pasmerkdavo tėvynainius. Šie faktai labai sukrečia. SSRS vadovybė, valdininkai, čekistai puikiai žinojo apie bado mastus ir žmonių kančias, bet, pasak istorikų, nerasta nei vieno dokumento, kuriame šalies šeimininkai gailėtųsi milijonų pražudytų piliečių.

Ypatingos malonės

Ir vis dėlto vadas nenorėjo atrodyti represijų iniciatorius. Kartas nuo karto jis darydavo gerus darbus, žinodamas, kad gandas apie juos pasklis po visą sąjungą.

1939 m. sausį vienas iš Maskvos meno teatro įkūrėjų, SSRS liaudies artistas Vladimiras Nemirovičius-Dančenka parašė J.Stalinui:

„Brangusis, karštai mylimas Josifai Visarionovičiau!

Muzikinis teatras prarado nuostabią artistę – dainininkę S. Golembą. Regis, dėl vyro prasižengimų ją išsiuntė į koloniją. Tiksliai nieko nežinau, bent sprendžiant iš švelnios bausmės ir artistės charakterio, jos kaltė nėra tokia didelė, kad man būtų gėda prašyti visiško išteisinimo.

Aš tam pasiryžau. Būtų labai gaila, jei tokia artistė pražūtų dėl staigaus klimato pasikeitimo ir atotrūkio nuo gimtojo teatro. Atleiskite man už šį laišką. Patikėkite, jį parašiau vedinas ištikimybės teatro menui ir gilaus tikėjimo Jūsų teisingumu“.

J. Staliną labai pamalonino įsiteikiantis tonas, kuriuo į jį kreipėsi pagyvenęs, pasaulinį vardą pelnęs režisierius. Vadas davė nurodymą: „Paleisti ir sugrąžinti į Maskvą“.

Išslaptinti dokumentai puikiai parodo šios pragaro virtuvės veiklą. Po dviejų dienų L.Berija raportavo J. Stalinui:

„Sofija Golemba suimta 1938 m. vasario 22 dieną kaip Tėvynės išdaviko žmona. Jos vyras, A.Golemba, buvęs Raudonosios Armijos inžinerinės valdybos skyriaus viršininkas, nuteistas 1938 m.

Tyrimo metu Sofijai Golembai nebuvo pateikti jokie konkretūs kaltinimai, pati ji irgi neprisipažino. Kitos kompromituojančios medžiagos NKVD neturi. Ypatingojo pasitarimo NKVD metu 1938 m. spalio 13 d. Sofijai Golembai skirti penkeri metai tremties.

Daviau nurodymą nedelsiant paleisti ją iš laisvės atėmimo vietos ir iškėliau klausimą sušaukti Ypatingą pasitarimą dėl jos bylos peržiūrėjimo“.

Vidaus reikalų liaudies komisaras pripažino – nebuvo už ką įkalinti! Čekistai net nesivargino pateikti kažkokius kaltinimus. Deja, tokia savivalė J.Stalino neglumino. Jis ir pats žinojo, kad suimami nekalti žmonės. Jo gerbiamam V. Nemirovičiui-Dančenko buvo padaryta išimtis ir dainininkę paleido.

Kiti nekaltieji ir toliau liko kalėjimuose. Ten ir mirė. Maždaug per pusantrų metų J. Stalinas pasirašė 362 sąrašus asmenų, kuriuos turėjo teisti Karinė SSRS Aukščiausiojo teismo kolegija.

Sąrašuose nurodytas ir nuosprendis, dažniausiai – mirties. Iš daugiau nei 44 tūkstančių pasmerktųjų beveik 39 tūkstančiams dar prieš teismą skirta mirties bausmė!

Tai reiškia, kad kiekvieną dieną J. Stalinas siuntė žmones myriop. Jis įdėmiai nagrinėjo sąrašus ir uoliai darbavosi naikindamas savo tėvynainius. Tai buvo jo gyvenimo prasmė.




Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(54)
(2)
(52)

Komentarai (1)