Karinių dronų istorija nuo pirmojo bombardavimo 1849 metais ir šimtmečių senumo klausimas - ar ateityje robotai kariaus su robotais, ar tai bus uždrausta kaip neetiškas karybos būdas? (Foto, Video)  (2)

„MQ-9 Reaper“ skrydis

„General Atomics MQ-9 Reaper“ tapo šios eros pradininku. Tai pažymėjo naujausią pasiekitimą dronų panaudojimo strategijoje. Po Rugsėjo 11-osios įvykių jie imti naudoti ne tik po karo paskelbimo prieš konkrečias valstybes, bet ir išsibarsčiusių teroristinių grupių naikinimui keliose šalyse.

Ir taip šuoliais ateiname iki šių laikų, kuomet dronus turi visos stipriausios pasaulio karinės pajėgos, jie pasikliauja palydoviniu ryšiu ir gali veikti autonomiškai. JAV dronus vienokia ar kitokia forma naudoja visuose šių laikų konfliktuose ir jais pasikliaujama vis labiau. Užtenka vien pasakyti tai, kad Niujorko Oro nacionalinės gvardijos 174-asis sparnas perėjo nuo F-16 naikintuvų prie minėtų „MQ-9 Reaper“ dronų – visus naikintuvus pakeitė tik dronai, naudojami iš esmės toms pačioms užduotims atlikti.

Tokia tat karybos ateitis. Dažnai sakoma, kad ateityje robotai kariaus su robotais, kol žmonės viską stebės iš šalies, priimdami strateginius sprendimus, arba valdys savo dalinius tarsi kokiame kompiuteriniame žaidime. Visgi, labai nesitikėkite sulaukti ateities, kuomet įprasti pilotuojami naikintuvai nebus naudojami - jie iki šiol yra kuriami ir vystomi. Dronai turi gausybę privalumų, tačiau šalia šios trumpos istorinės apžvalgos reikia pridėti ir vieną labai keistą minusą, kurį vis pabrėžia dronų panaudojimo priešininkai – etiką.

Dronų panaudojimas – neetiškas?

JAV karinių pajėgų sąskaitoje – gausybė sėkmingų dronų atakų. Tačiau tarp jų yra ir nesėkmių. Po Rugsėjo 11-osios įvykių JAV pradėjo naikinti teroristų taikinius Pakistane, Jemene, Somalyje, Afganistane ir Libijoje. Šių operacijų metu žuvo ir civiliai gyventojai, kartais ir visai nesusiję su teroristinėmis organizacijomis. Tikslus civilių aukų skaičius nėra žinomas – tai yra viena iš nuotolinės karybos problemų. Skirtingos organizacijos pateikia skirtingus skaičius. Manoma, kad apie 10-15 % dronų aukų kare su terorizmu galėjo būti civiliai gyventojai (ar net 80 %, pasak Pakistano vidaus reikalų ministro). Tačiau šioms operacijoms naudojant įprastus naikintuvus ar bombonešius šių aukų vargu ar pavyktų išvengti.

Keisčiausiai skamba nuomonė, kad kovinių dronų naudojimas yra neetiškas. Čia ir galime prisiminti bepiločių karinių orlaivių istoriją – joje buvo nemažai apskritai nepilotuojamų lėktuvų. Klaidos kaina visada buvo įvertinama. Tolimesni žingsniai buvo priimami tik pasvėrus privalumus ir trūkumus, efektyvumą ir riziką. Tačiau pažvelkime į karinių dronų priešininkų argumentus.

Tikriausiai pagrindinis iš jų yra tas, kad dronų panaudojimas tam tikra prasme yra per daug lengvas. Tiesioginis bombardavimas iš įprastų bombonešių ar puolimas naikintuvais turi kur kas didesnių politinių pasekmių, todėl tokie sprendimai yra kur kas sunkiau priimami. Karių siuntimas į karštuosius taškus gali susilaukti pasipriešinimo. Politinis ir visuomeninis spaudimas tik didėja su žuvusių karių skaičiumi. Tuo tarpu dronai yra tokia nuotolinės karybos rūšis, kuri nesukelia rizikos, todėl, dronų priešininkų manymu, sprendimas surengti ataką bepiločiais orlaiviais yra tiesiog priimamas kur kas lengviau.

Ginklai, leidžiantys naikinti taikinius per atstumą, visada buvo laikomi tam tikra prasme nemoraliais. Jie suteikia pranašumą technologiškai pažangesnėms šalims, tačiau tai neturi nieko bendro su etika ar žmogaus teisėmis. Karas neprivalo būti lygus. Buvo ir tokių, kurie teigė, kad dronų panaudojimas teroristų naikinimui yra tarsi mirties nuosprendis be teismo, o ne karinis veiksmas. Tačiau toks ir yra karas – priešininką reikia pergudrauti visomis įmanomomis priemonėmis, tuo pačiu minimizuojant rizikas.

Šie argumentai yra keisti, tačiau nėra nauji. Pavyzdžiui, keturioliktame amžiuje prancūzai anglų ilguosius lankus taip pat vadino nemoraliais. Vėliau panašūs argumentai buvo naudojami prieš pirmąsias patrankas, o Pirmojo pasaulinio karo metu – prieš povandeninius laivus. Ir visuomet buvo akcentuojama tai, kad nesuteikiama galimybė apsiginti. Dronų atvejis, žinoma, yra kitoks. Technologinės galimybės jau egzistuoja ir jie gali smūgius atlikinėti kur kas tiksliau nei senamadiškas bombardavimas, ir saugiau nei kitų formų puolimas iš oro. Dronai iš mūšio lauko dar labiau patraukia vieną kariaujančią pusę – operacijos tampa „medžiokle ir žudymu“, kaip prieš beveik 15 metų buvo pavadinta dronų vystymo programa. Tačiau prasmės kalbėti apie etiką net nėra, nes nėra jokių patikimų alternatyvų.

Dronų karybos šalininkai teigia, kad svarbiausia tai, kad bepiločiai orlaiviai saugoja savos pusės gyvybes ir gali sumažinti civilių aukų skaičių. Kadangi rizika nėra didelė, dronai gali gerai išžvalgyti vietovę prieš imdamiesi veiksmų. Smūgiai gali būti suduodami labai tiksliai. Pilotai nepatiria tokio didžiulio spaudimo ir psichologinės apkrovos, nes gali nesibaiminti dėl savo gyvybės, todėl teoriškai žmogiškosios klaidos tikimybė turėtų sumažėti. Ir kokia alternatyva leistų pašalinti teroristų taikinius, sukeldama mažesnius civilių gyventojų nuostolius?

Keletas argumentų prieš dronų naudojimą karyboje

Situacija keisis, kuomet dronai patys pradės priiminėti sprendimus, jei taip kada nors nutiks. Jei dronui reikės pačiam atpažinti taikinius, įvertinti padėtį ir priimti sprendimą suduoti smūgį, klausimai dėl etikos žengs į visiškai naują lygį. Autonominės technologijos visose srityse visuomet sutinkamos su tuo pačiu klausimu – „Kas neša atsakomybę?“

Didžioji kritikos dalis dronams yra ne apie pačią technologiją, bet jos naudojimo būdus. Ar tie patys klausimai apie dronų panaudojimo etiką būtų keliami vykstant oficialiam karui tarp dviejų valstybių? Todėl dronų istorijoje dar turėtų būti ne vienas žingsnis susijęs ne tik su technologijomis, bet ir strategija. Tačiau atrodo, kaip ir minėjome straipsnio pradžioje, alternatyvų tiesiog nėra - net sunku įsivaizduoti, kaip dronai taptų pasenusia technologija.

Aut. teisės: Technologijos.lt

1 | 2

(16)
(1)
(15)

Komentarai (2)