Švara tik raino vėžio žnyplės verta  (0)

Dideli ūkiai su apsėtus laukus ir ganyklas vagojančiais upių vingiais – tik iš pirmo žvilgsnio idiliškas Lietuvos peizažas. Iš tiesų intensyvus ūkininkavimas lemia didžiąją dalį Lietuvos paviršinių vandenų taršos, o tarša skatina gyvūnijos ir augalijos pokyčius vandenyse. Šią vasarą aplinkos ir žemės ūkio ministrai patvirtino naują Vandenų taršos dėl žemės ūkio veiklos poveikio mažinimo programą ketveriems metams drauge su Programos įgyvendinimo priemonių planu.

Užteršta azotu ir fosforu

Šioje programoje, pasak Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktoriaus Daliaus Krinicko, daug dėmesio skiriama prevencijai, kad vandenims netektų sugerti neigiamo žemės ūkio veiklos poveikio. Todėl labai svarbu veiksmingai valyti nuotekas.

„Pastaraisiais metais nuolat gerėjant nuotekų išvalymui sutelktosios, t. y. iš konkrečių taršos šaltinių patenkančios, taršos keliamų vandens telkinių kokybės problemų gerokai sumažėjo. Daugeliu atvejų atkarpos, kuriose šiuo metu vandens kokybės parametrai viršija slenkstines geros ekologinės būklės vertes, yra nedidelės. Dėl sutelktosios taršos poveikio geros būklės kriterijų neatitinka 50 vandens telkinių iš 1 177 ir tai sudaro 5 % visų vandens telkinių skaičiaus. Aktualiausia sutelktosios taršos keliama problema – tarša bendruoju fosforu ir amonio azotu“, – gerėjančiais rezultatais pasidžiaugė D. Krinickas. 

O pasitvarkyti buvo priežasčių. Pagal 2006–2010 m. upių ir ežerų stebėjimo duomenis, iš 832 tirtų upių atkarpų 41 % buvo geros būklės, o 59 % – neatitiko geros būklės kriterijų. Paviršinio vandens telkinio būklė vertinama pagal ekologines ir chemines savybes. Vandens telkinio būklė nustatoma pagal prastesnę iš jų, klasifikuojant į dvi klases: gerą arba neatitinkančią geros būklės.

Ekologinės būklės vertinimas sudėtingesnis, skiriamos penkios klasės – labai gera, gera, vidutinė, bloga ir labai bloga. Viena iš šių būklių telkiniui priskiriama ištyrus fizikinę, cheminę, hidromorfologinę ir biologinę kokybę. Taigi pagal šią penkiabalę sistemą tik 17 % tirtų upių atkarpų buvo patvirtintos esą labai geros ekologinės būklės. Geros būklės pripažinta 24 % upių atkarpų, blogos – 8 %. Pusė visų tyrimų rodė vidutinišką ekologinę būklę. O vienos iš šimto upelių atkarpų padėtis buvo labai bloga.

Jautrios rūšys išnyksta

Kaip gėlųjų vandenų augalus ir gyvūnus veikia tarša, vienareikšmiškai atsakyti negalima. „Kiekvienai rūšiai – tiek stuburinių ir bestuburių gyvūnų, tiek augalų – būdingi skirtingi aplinkos poreikiai. Viena žuvų rūšis, pvz., karosas, gali gyventi labai mažai ištirpusio deguonies turinčiame ežere, kuriame kitų rūšių žuvys jau neišgyvena – uždūsta. Kai kurios gyvūnų ir augalų rūšys yra atsparios užterštumui, kitos toleruoja jį tik iki tam tikros koncentracijos, o dalis rūšių yra labai jautrios ir užteršus vandens telkinį gali greitai visai išnykti“, – aiškino Vandenų departamento direktorius. 

Atsižvelgiant į tolerancijos lygį taršos kiekiui ir jo tipui išskirtos indikatorinės rūšys, pagal kurias galima spręsti apie vandens telkinio užterštumą. Pavyzdžiui, jei vandenyse aptinkama daug lašalų rūšių, vadinasi, jų gyvenamosios upės vanduo švarus ir prisotintas deguonies. Tubifex genties kirmėlės, priešingai, gali išgyventi net smarkiai užterštame vandenyje, kur ištirpusio deguonies yra labai maži kiekiai ir kuriame kitos bestuburių rūšys dažniausiai nebeišgyvena. 

Ištirpusio deguonies kiekis vandenyje, kaip ir biocheminis deguonies suvartojimas per 7 dienas bei nitratinis azotas, amonio azotas, bendrasis azotas, fosfatinis ir bendrasis fosforas, yra rodikliai, nusakantys vandens fizikinę ir cheminę kokybę. Hidromorfologinė kokybė vertinama atsižvelgiant į nuotėkio dydį, upės vientisumą ir vagos pobūdį.

Užsikrėtė maru

Bene kiekvienam žinoma indikatorinė rūšis – vėžys. Tačiau biologas Kęstutis Arbačiauskas perspėjo, kad telkinio kokybę galima vertinti tik atradus vietinių vėžių. Bet vietinių vėžių mąžta ne dėl to, kad vidaus vandenys darytųsi nepakenčiamai užteršti šiems tyrumą mėgstantiems gyviams. Prieš porą metų 68 % ežerų ir tvenkinių iš 345 tirtų buvo geros būklės. Vertinant pagal ekologinę vandens telkinių būklę 40 % ežerų ir tvenkinių buvo labai geros būklės, gerai ekologinei būklei priskirti 28 % telkinių, vidutinės būklės ežerai sudarė 26 %, o blogai įvertinta 6 % ežerų būklė.

Taigi nuo seno lietuviškuose gėluose vandenyse savas plačiažnyplis vėžys ežeruose buvo gausiai apsigyvenęs. XIX ir XX amžių sandūroje būdavo privėžiaujama šimtais tonų šių bestuburių ir vežama į užsienį. Pirmuoju Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje taip pat išsilaikė gana aukštas vėžių eksportas, tačiau nuo to laiko plačiažnyplių mūsų vandenyse gyvena vis mažiau. 

Kaip aiškina K. Arbačiauskas, vėžių populiacijos visos Europos vandenyse smarkiai nunyko užėjus vėžių marui, kuris yra mirtina grybinės kilmės liga. Maras į senąjį žemyną greičiausiai pateko iš Amerikos dar XIX a. Iš pradžių naikinęs Vakarų Europos vėžius, vėliau drauge su maru užkrėstais įrankiais persikėlė ir į Rytus, taip pat ir į Lietuvą. 

Nauja grėsmė senbuviams

Daugiau kaip prieš šimtmetį į Lietuvą nuspręsta atvežti siauražnyplių vėžių, kurių natūralios dauginimosi vietos yra ryčiau ir piečiau mūsų šalies. Anot K. Arbačiausko, introdukuoti šią rūšį nutarta manant, kad siauražnypliai atsilaikys prieš marą. Deja, tokia prielaida buvo klaidinga. Vis dėlto šių vėžių rūšis, užveista Aukštaitijos ežeruose, išgyveno iki šių dienų. 

Dabar Lietuvos vandenyse lengvai galima rasti dar dviejų rūšių vėžių, abi jos amerikietiškos kilmės. Vienas jų – žymėtasis vėžys, kurį iš Vakarų pakrantės atsivežė švedai, tikėdamiesi vėžiais pagausinti maro ištuštintus vietos vandenis. Šios rūšies vėžiai panašaus dydžio kaip ir europiniai, ir maistinė jo vertė panaši į vietinių. Jie, kaip ir kiti Amerikos vėžiai, atsparūs marui, tad prieš kelis dešimtmečius žymėtieji vėžiai iš Švedijos atvežti į kelis uždarus Lietuvos ežerus. Vėliau žmonės darydami meškos paslaugą perkėlė šiuos gyvūnus į kitus telkinius, o dabar jie gausiai gyvena ir Žeimenos upėje.

Mažiausiai vertingas nevietinis vėžys yra rainuotasis. Pirmą kartą Lietuvoje jis pastebėtas praeitą dešimtmetį, greičiausiai buvo įveistas nelegaliai. Tačiau rainuotieji atkanka Lietuvon ir be žmonių pagalbos – upėmis iš Lenkijos. Ši rūšis staigiai plinta ne tik dėl to, kad jie dauginimuisi subręsta anksčiau nei vietinės senbuvės rūšys, bet ir dėl neleistino platinimo uždaruose vandens telkiniuose. Rainuotieji vėžiai, patys marui atsparūs, yra ligos platintojai. Taip jie tampa dar didesne grėsme vietinėms vėžių rūšims. 

Rūšis lemia aplinka

Aplinkos ministerijos specialistas D. Krinickas paantrino, kad plintančios tyčia ar netyčia atvežtos svetimžemės rūšys, kurios natūraliai toje teritorijoje nebuvo paplitusios, yra nemenka problema. Kaip rodo vėžių pavyzdys, besidaugindami atėjūnai konkuruoja su vietiniais gyvūnais dėl išteklių ir dažnai juos išstumia. Todėl vandens telkinyje atsiradus svetimžemei rūšiai gana dažnai pradeda vykti gyvūnijos ir augalijos rūšių pokyčiai.

Svetimžemių rūšių invazija – tai ne vienintelė priežastis, kodėl keičiasi vandens telkinių gyvūnijos sudėtis. Vieni gyvūnai gėluose vandenyse keičia kitus ir pakitus aplinkai. „Mechaniniu aplinkos pasikeitimu laikomas patvankų formavimas ir kitoks vandens lygio keitimas, kranto, dugno reljefo, srovių stiprumo ir krypčių keitimas, telkinio naudosenos pakeitimas. Kai telkinys užteršiamas įvairiomis medžiagomis, įvyksta cheminis aplinkos pakitimas, o pasikeitusi vandens temperatūra laikoma fizikiniu pakitimu“, – vardijo Vandenų departamento direktorius. 

Jei vandens telkinyje įvyksta kokių nors pakitimų, dažniausiai vyksta ir gyvūnijos bei augalijos pokyčių. Priklausomai nuo pakitusio elemento jam jautrių rūšių pasiskirstymas vandens telkinyje gali pasikeisti, jų gausumas gali sumažėti arba rūšis ir visai išnyksta. Pakitusiomis sąlygomis tolerantiškų rūšių tame vandens telkinyje padaugėja arba atsiranda visai naujų. 

Susietų su išmokomis

Tam, kad vidaus vandenys būtų švarūs ne tik gyviams, bet ir žmonėms džiaugtis, ilgalaikėmis programomis siekiama mažinti taršą. Vandenų departamento nuomone, vandensaugos tikslams pasiekti trūksta finansavimo suderinamumo. Ūkiai ir bendrovės neįgyvendins programose numatytų griežtų priemonių, kol nebus finansinių paskatų. D. Krinickas išreiškė viltį, kad teikiant paramą pagal 2014–2020 m. Kaimo plėtros programą tiesioginės išmokos ūkininkams bus susietos su aplinką tausojančiomis priemonėmis. Kai atsakingas ūkininkavimas remsis ne tik meile gamtai, bet ir piniginių išmokų dydžiu, atsiras paspirtis švarinti telkinius reikiamu mastu ir reikiamose vietose.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    Grūdai ir pelai 8 
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Nagys. Rudens daina 10 
  • Ta akimirka žavinga
    Masyviausia tuja pasaulyje – Didžioji 11
  • Miškas ir mes
    J. Liutkus. Miškininkų šventė Ukmergėje 12
    D. Červokienė. Parudaminoje – naujas pažintinis takas 14
    A. Kramskich. Miško brolija 16
    Kas naujo pasaulyje 19
  • Pokyčių verpetuose
    A. Paulauskienė. Gimtoji kalba:didžiavimasis ja ir išdavystė (II) 20
    L. Rumbutytė. Švara verta tik raino vėžio žnyplės 22
    L. Keblaitė. Tvaraus gyvenimo rakštys 25
    M. Žukauskaitė. Unikalus ledynmečio palikimas 28
  • Savas miškas
    Z. Bitvinskaitė. Jei žinotume, nesinorėtų džiaugtis 30
  • Pažintis
    V. Ribikauskas. Karo pabėgėlių troškimas 34
    D. Pociūvienė. Pakeitus požiūrį aplankė sėkmė 36
  • Medis ir verslas
    Medienos rinkos apžvalga 41
  • Technika
    R. Zinkevičius. Kirtaviečių technika 48
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Dobilijos antys 54
  • Mūsų žosmė
    A. Pletkuvienė. Kaip rašyti partijų pavadinimus 56
  • Mano medis
    J. Juškaitis: Medis man kvepia 57
  • Pirma buvo žodis
    V. Landsbergis. Teisėsaugos miškas 58
  • Būkime sveiki
    A. Patašius. Sveikatos gėrimas iš ąžuolyno 60
  • Medis ir aplinka
    I. Požėlienė. Populiarėja grybų šventė Švenčionėliuose 62
    L. Rumbutytė. Apreiškimų ir stebuklų versmės 64
    E. Drobelis. Kur miško vertė? 67
    A. Patašius. Ką giedą paukščiai 70
  • Laisvalaikis
    Rudeninis škudžių avikirpis 72
  • Miško pavilioti
    P. Bekeris. Milijonierius ir jo miškas 74
  • Jaunuolynas
    Tado Ivanausko ornitologų klubas 76
  • Iš Raudonosios knygos
    Tikrinis blizgutis

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Lina Rumbutytė

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)