2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Religija ir logika
(105)
Pagrindinis mokslo bruožas – kritiškumas savo rezultatų atžvilgiu. Jeigu teorijos, koncepcijos, nuostatos negalima kritikuoti, tai ji automatiškai nėra moksliška. Visai kitais pagrindais remiasi religijos. Čia tikėjimas ir pasitikėjimas yra pirminis, o kritiškumas tam tik trukdo.
Religinis patyrimas įgyjamas vaikystėje, todėl jis būna tradicinis: vaikai perima tėvų tikybą ir papročius. Suaugęs žmogus gali tapti kritišku religinių nuostatų atžvilgiu dėl įvairių gyvenimo peripetijų. Gali rastis nusivylimas paveldėta religija, gali rastis patrauklesnė religija, gali asmuo tapti ir netikinčiu. Tiesa, pats netikėjimas turi dvi ryškias formas: ateizmą ir laisvamanybę. Aš manau, kad ateizmas taip pat yra tikėjimo forma, nes jo pagrindinė mintis: tikiu, kad Dievo nėra. Diskusijos dėl dievo buvimo nėra naujos, joms jau daugiau, nei keletas tūkstančių metų. Jau senovės Graikijoje randame ateizmo pradininkų, viduramžiais viena iš žinomiausių ne vieną šimtmetį trukusių diskusijų buvo tikėjimo ir žinojimo santykio svarstymas. Kol nebuvo ryškaus religijos antipodo – mokslo, tol religijos tiesomis nebuvo abejojama. Abejonė apskritai yra mokslo pagrindas. Tikėjimo sferoje abejonės nėra sveikintinos – religija yra mąstymo absoliutizmo saviraiška. Todėl darytina išvada, jog turime kontraversiją – stabilumas prieš inovaciją. Mokslas visuomet ieško, tiria, abejoja savo rezultatų tikrumu. Religija teigia „absoliučias“ tiesas, kuriomis reikia pasitikėti.
Visai skirtingi yra ir vaidmenys mąstyme. Racionalumas leidžia naudotis žiniomis gyvenamojoje aplinkoje. Jeigu žmogus elgiasi neracionaliai, dažnokai tvirtinama, kad jis serga, yra ligonis. Tai atleistina vaikui, bet netinka suaugusiam. Tačiau reikia pastebėti, jog nė vienas asmuo nėra absoliučiai logiškas. Ne tik vaikai ar moterys, bet suaugę yra linkę į spontaniškus, neapgalvotus veiksmus. Kitaip sakant, tik dalis elgsenos yra racionali, kita iracionali, nelogiška. Tai lemia labai sudėtinga žmogaus struktūra ir faktorių įvairovė. Negalima visiškai protingai numatyti gyvenimo tikslų, negalima nuspręsti racionaliai – kas yra laimė, negalima mylėti jau vien todėl, kad tai jausmas, o ne protinga mintis. Vadinasi, žmogaus patirtis remiasi platesniu pagrindu nei protas arba racionalumas. Mes ne per daug galvojame, kai einame per gatvę pilną mašinų. Tam yra eismo taisyklės ir „automatizmai“. Matai žalią šviesą – eini, matai raudoną – lauki. Tiesa, iki to „automatizmo“ reikia daug auklėjimo. Dabar grįžkime prie religijos ir tikėjimo. Kiekviena religija remiasi tikėjimu, bet ne kiekvienas tikėjimas yra religija. Sakykim, jei aš tikiuosi, kad rytoj bus geras oras, tai ši mintis manęs nedaro religingu.
Religijos paskirtis, bent jau dabar, ne sriubą virti. Jos tikslas – nustatyti amžinos laimės vietą ir jos pasiekimo būdus. Bent jau tų taip vadinamų pasaulinių. Mokslas bei jo metodai tokio „rimto“ tikslo nekelia. Apskritai, jam būdinga nežinojimo prezumpcija. Religija žino viską, mokslas kai ką. O kaip pastebi vieną patarlė: „Viską žino tik idiotai“. Bet atskirame, pavieniame individe žinojimas ir mokėjimas gali puikiai derintis. Niutonas virė laikrodį vietoje kiaušinio, pasakoja vienas istorinis anekdotas. Ir tai atleistina dėl jo išsiblaškymo. Niutonas yra žinomas teologas, nors mokykloje apie tai kažkodėl nešnekama. Tvirtinama, jog jis buvo fizikas. Tai aiški netiesa. Volteras irgi pastebėjo, kad Dievą reikėtų išgalvoti, jei jo nebūtų. Nepamirškime, kada jis gyveno. Todėl pastabos pabaiga būtent tokia. Religijos institucijos gali kelti grėsmę asmens gyvybei ar sveikatai – prisiminkime D. Bruno ar G. Galileo likimus. Ne todėl, kad jie buvo ne katalikai, ne. Jų asmeninis religingumas neapsaugojo nuo prievartos. Kaip pastebima, moksliškumas, t. y. racionalumas, gali viename asmenyje sugyventi su giliu ir nuoširdžiu tikėjimu. Ir tai nenuostabu, kadangi pats individas vystosi ir kinta, jam randasi įvairūs ir skirtingi klausimai, priklausomai nuo vystymosi etapo ir lygio. Gyvenimo prasmės klausimas paprastam individui kyla bent tris kartus gyvenime. Vaikystėje, paauglystėje ir pereinat į paskutinį gyvenimo etapą. Racionalus atsakymas čia sunkiai įmanomas. Vadinasi, ieškomas kitas, galima jau esantis religinis, galimas ir kitas – filosofinis. Filosofija radosi kaip religijos pakaitalas ir netgi antipodas. Tiesa, kita yra ir religijos filosofija, bet tai jau ne mūsų tema. Man svarbu, jog į svarbiausius gyvenimo klausimus apie laimę, laisvę ir gėrį egzistuoja ne tik tikėjimo tiesos, tai yra religiniai atsakymai, bet ir racionalūs, t. y. moksliniai tvirtinimai. Koks bebūtų jų racionalumas, tačiau jis kitoks nei aklas tikėjimas, jis jau bent kritiškas esamų rezultatų atžvilgiu. Vadinasi jis turi šansą tikti naujai bendruomenei, kuriai laikas eiti į priekį ir taikyti visuomenę prie naujų iššūkių.
Lietuva ir religinės institucijos
Kuriantis Lietuvos valstybei, reikėjo kurti modernios šalies įvaizdį. Tam tarnavo „apsišvietusio“ Valdovo mitas. Pas mus turi būti ne blogiau, nei pas kaimynus. Todėl valdovai statė bažnyčias, cerkves, toleravo skirtingas religijas. Religija tarnavo valstybinių interesų tenkinimui, dinastinėms vedyboms ir pan. Rašė Mindaugas laiškus europiečiams. Atvažiavus pirkliams ir amatininkams, reikėjo jiems įprastinių paslaugų, taip pat ir maldos namų. Todėl valstybė buvo priversta kurti reikiamą „infrastruktūrą“. Vėliau krikščioniška bažnyčia taip pat buvo priversta spręsti įvairiausius valstybės uždavinius, pavyzdžiui, valdžios įtvirtinimo ar švietimo. Kitais žodžiais, bažnyčia tarnavo gana praktiškų valstybės problemų sprendimui. Senovės Graikų ar Romos istorija tai tik liudija. Tai leidžia manyti, kad institucinės religijos struktūras beveik visuomet atlieka gana praktiškus valstybės valdymo uždavinius, t. y. tarnauja esamai valstybei. Tiesa, už tai ji pati gauna palaikymą – pinigais, valdomis ar nuolaidomis.
Dabartinis religinių institucijų vaidmuo beveik nesikeičia. Nors XX a. daugelis valstybių atsiribojo nuo bažnyčios ir tapo sekuliariomis, bet realiai bažnyčios vaidmuo nelabai sumenko. Jeigu pažvelgtume į kaimyninę valstybę, tai pamatytume didžiausią katalikų bažnyčios įtaką visam politiniam gyvenimui. Lietuvoje jis gerokai menkesnis, nors aukščiausi valstybės pareigūnai rodo savo lojalumą katalikų bažnyčiai. Ar tai gerai? Atsakymą kiekvienas gali pateikti pats. Akivaizdu, jog geriausia kai atskiros gyvenimo sritys nesikerta, nesusipriešina. O nuo XIX a. pabaigos bažnyčia pasisako ne tik moralės ir tikėjimo, bet ir kitais visuomenei svarbiais ekonominiais, socialiniais ir politiniais klausimais. Vienas iš priimtiniausių būdų tai daryti – popiežiaus laiškai vyskupams ir visiems tikintiesiems, vadinamosios enciklikos. analogiškai ir Lietuvos bažnyčios vadovai daro tą patį. Akivaizdus noras daryti įtaką ne tik religinę sritį, bet ir kitas.
Didžiausias tokios veiklos minusas yra tas, jog absoliučiai visos religijos yra konservatyvios. Jos tam tikra prasme užtikrina visuomenės stabilumą, tačiau kritinėse situacijose negali pasiūlyti nieko, kas tinka rimtoms problemoms spręsti. Vienas pavyzdys. Vyskupas Valančius kovojo prieš alkoholizmą – įkūrė blaivybės sąjūdį. Tačiau jo esminis tikslas buvo kova prieš carinę valdžią, nes pagrindinės pajamos iš „bravoro“ ėjo į valstybės iždą. Neturtingi valstiečiai negalėjo deramai išlaikyti Bažnyčios. Kova už blaivybę sutapo su kova už pajamų gausėjimą. Dabartinės religinės institucijos nesugeba padėti spręsti jokių rimtų visuomenės problemų: alkoholizmo, narkomanijos, narkomanijos, vagysčių ir t. t. Net labai religingose visuomenėse egzistuoja religingi nusikaltėliai. Dar senovės Egipte buvo plėšiamos faraonų kapavietės, o religingumo stoka visuomenė negalėjo skųstis. Fašizmo lyderiai buvo dievobaimingi, o nusikaltimai buvo padaryti žvėriški. Galima pastebėti, jog religija kažkodėl negelbėja nuo blogio, tam egzistuoja kito prievartos struktūros. Todėl lieka susivokti, kam tos religijos reikia. Atsakymą galima rasti skirtingose knygose, man labiausiai patinka vienas lietuviškas autorius – profesorius Arvydas Šliogeris, nes jo paskutinėje knygoje religija aprašyta puikiai, tik išsakytos mintys ne visiems gali būti suvokiamos. („Filosofijos likimas“, 2009)
Bandydami ieškoti religijos funkcijų, susiduriame su neabejotinai per sunkiu uždaviniu. Visų pirma, egzistuoja religinė įvairovė – tiek geografinė, tiek išsivystymo lygio, tiek apimtimi, antra, jos paskirtis nuolat kinta, t. y. ankstyvųjų religijų ir vėlyvųjų vaidmuo yra skirtingas. Todėl pateikti vienareikšmio atsakymo negaliu, nors kai kurias puses galima peržiūrėti.
Dalyvaukite ir jūs Technologijos.lt redakcijos organizuojamame konkurse Mokslo ir religijos santykis! Apie konkursą ir jo sąlygas >>>
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Vytautas Valevičius