Žmogaus sąmonė atsakinga už kelias funkcijas: informacijos priėmimą, panaudojimą bei išsaugojimą. Norint priimti informaciją, reikia nukreipti savo dėmesį į aplinką (tarkime, išklausyti instrukcijas), o naudojant – susikaupiama ir veikiama. Tikėjimas yra psichologinė būsena, kurioje individas šią informaciją laiko teisinga, tai yra pozityvus santykis su ateinančia informacija. Jei nėra jokio negatyvumo, žmogaus sąmonė tampa vientisa su savimi ir su pasauliu.

Kol žmonės yra jauni, neturi susiklosčiusios pasaulėžiūros, jie kaupia informaciją, mokosi, viską tikrina, bando. Suaugę mokosi vis mažiau. Jie jau daug žino ir savo žinias naudoja – dirba, rūpinasi vaikais. Senstant mažėja gyvenimo džiaugsmo, žmonės mažiau nori bendrauti, tampa uždaresni, ramesni, labiau bendrauja su jiems įprastais žmonėmis.

Religijos siūlo tai, ko pradeda trūkti suaugusio žmogaus gyvenime, kuris nukreiptas į gyvenimo (maisto, artimųjų) išsaugojimą. Vieni bijo, kad rytoj neturės ką valgyti, kiti – kad vaikams nutiks kas nors negero; gyvenimas persisunkia darbais, įtampa ir kova dėl prestižo ar posto. Tačiau visi žino, kad ne visada taip buvo, kad vaikystėje buvo kitaip – buvo įkvėpimas, norėjosi judėti, džiaugtis. Žmonės, jautrūs sąmonės kaitai, atrado būdus, kaip numesti rūpesčio naštą: atsipalaiduoti, atsiverti į pasaulį jo nekeičiant, nevertinant, o priimant tokį, koks jis yra – tai ir yra tai, ką teigia religijos: šventės, šventadienis, ramybė, meilė, tikėjimas, tarnavimas žmonėms, atleidimas, transas. Šie dalykai vienaip ar kitaip pasireiškia per daugelį religijų. Juos labai lengva sumaišyti su tomis pačiomis, kasdieninėmis, gyvenimą saugoti skirtomis būsenomis, kaip: meilė savam (artimam) žmogui jį saugant (nepasitikint pavydint), tikėjimas patikimu (tikrinamu) šaltiniu, ramybė (apsnūdimas) prieš miegą, ar tiesiog „miegojimas“ visą dieną ir vadinimas „šventė“. Jie skiriasi tik sąmonės būviu ir neneša tokio džiaugsmo, įkvėpimo, plačios sąmonės. Pavyzdžiui, kai yra įtempti santykiai su „mylimuoju“, prie kurio esi prisirišęs, tačiau nepasitiki – ar daug energijos tenka skirti sekimui, tikrinimui, santykių aiškinimuisi? Ir kodėl tokie santykiai atsiranda? Šie santykiai atsiranda dėl kažkokio užsikabinimo – „aistros“, kuri neleidžia atsipalaiduoti ir pamatyti kokia situacija yra išties. Netgi atostogos iš įpročio perauga į skubėjimą, bėgimą, kuo daugiau nuveikti,  kuo daugiau aplankytų madingų vietų atsižymėti.

Senajame testamente minimą prigimtinę nuodėmę, kada Adomas ir Ieva suvalgę obuolį, nuo pažinimo medžio, sužinojo, kas yra gera ir bloga. Tai tarsi kritikos atsiradimas. Kritika - tai yra vertinimas, atliekamas remiantis kokiais nors kriterijais, tikrinant turinį. Tai yra žmogaus išvarymas iš rojaus ir jis vyksta kasdien, kai į protą „įsimeta“ abejonė.

Gyvenimo, kaip tikėjimo logika yra dialektiškai dvilypė. Galima įžvelgti, kad viskas svyruoja tarp priešybių, kurios  sutampa kažkuriuo požiūriu. Pavyzdžiui, gyvam organizmui gali būti šilta ar šalta, tačiau prie tam tikros temperatūros jis žūsta, nepaisant to, ar būtų per šilta, ar būtų per šalta.

Krikščionių tikėjime yra integruoti du visiškai priešingos dvasios veikalai – vienas skirtas įvesti tvarką, kitas – sugrąžinti dvasios laisvę. Senajame testamente išvardinami Dievo įsakymai ir nustatomos bausmės (akis už akį, dantis už dantį), o Naujajame testamente kviečiama tapti kaip vaikas, atleisti savo priešams ir patiems pasigailėjus pažadamas atleidimas. Sakoma – kiekvienam pagal jo tikėjimą.

Kyla klausimas – tai kaip šiuose, į vieną integruotuose raštuose ir visiškai priešinga logika vertinamas gyvenimas? Bet toks jis yra – su priešybėmis.  Tarkime, stipriausia žmogaus vieta gali tapti silpniausia, arba kaip rašoma naujajame testamente – tas, kas mažiausias, bus didžiausias, nes (tarkim) tas, kuris didžiausias, jau nesimokys – jis senas ir nykus, o tas, kas mažiausias, mokysis ir augs.

O štai mokslo protas nemėgsta prieštaravimų. Mokslas stebi pasaulį, renkami dėsningumai ir jie po truputį, fragmentiškai dėliojami. Tokiu būdu yra sunku pamatyti visumą, nes pastaroji žiūrint iš vieno taško būna prieštaringa – kažkas nežinoma, kažkas žinoma, kažkas išmatuojama, o kažkas ir ne, o loginis protas visuomet randa už ko užkliūti ir skaidyti vis į smulkesnes daleles. Filosofai, tarkime, Hėgelis,  pabandė atskleisti, kaip keičiasi gyvenimo priešybės, kaip viena priešybė gali virsti kita ir kaip kartais ribos tarp priešybių susilieja, tačiau tuomet sustoja protas – niekas nebeaišku. Štai ir dialektika mažai kam įkandama, o pats Hėgelis mirties patale sakė, kad tik vienas žmogus jį suprato, ir tas pats ne iki galo. Mokslui labai sunku analizuoti besikeičiančias gyvas sistemas, nes atskyrus kažkurią organizmo dalį laike ar erdvėje, kitos sistemos dalys jau gali būti kad elgsis kitaip.

Religijas taip pat galima pavadinti mokslu, tačiau mokslu apie žmogaus sąmonę, žmogaus bendravimo dėsnius, apie sąmonės pokyčius, apie sąmonės išskirtines būsenas. Šie dalykai analizuojami gyvai, tai yra, vienuoliai per savo gyvenimą kiekvienas nagrinėja save, tačiau tokių dalykų kaip pojūčių, jų nepatyrusiems neįmanoma perteikti, tai ir pasakojama palyginimais ir visokiomis istorijomis, kurių esmė taip ir lieka nelabai aiški. O pati religijos institucija yra sargu saugančiu šią informaciją.

Taigi jei nori pažinti save, savo artimą, turi „išmesti“ iš galvos visas savo interpretacijas ir išmąstymus, o kaip vaikas su smalsumu klausytis, ką tas artimas (arba tavo vidinis ar išorinis pasaulis) nori pasakyti ir kas jis toks. Gyvenime viskas kas yra, yra tiesa (nors kažkuriuo požiūriu) ir jeigu norime tą tiesą suprasti reikia ieškoti tokio požiūrio, kurio tai yra tiesa.

Komentarai (19)