2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Religija, kaip socialinis reiškinys  (30)

Kadangi man prie širdies evoliucinė psichologija, norėčiau į religiją pažvelgti būtent iš tokios perspektyvos. Kam evoliuciškai šis reiškinys galėjo būti naudingas? Kuo tokia žmonijos tendencija pasipelnė išgyvenimui. Į šiuos klausimus galima pradėti atsakinėti nuo pačių bendriausių dalykų, arba kaip literatūroje pasitaiko – „nuo Adomo ir Ievos“.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2011-12-16 2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Religija, kaip socialinis reiškinys  (30)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kadangi mes esame visuomeninės „žmogbeždžionės“, kurioms išgyvenimui būtinas grupės palaikymas, natūralu, kad mes siekiame išlaikyti grupės vientisumą ir darną. Mums naudinga, kad grupė išliktų kartu ir taip sukurtų būtinas sąlygas bendradarbiavimui, vadinasi – ir bendruomeniniam gyvenimui. Jei reikėtų susumuoti visiškai ciniškai, būtų galima pasakyti, jog tie, kuriems nepatiko būti grupės dalimi, kurie norėjo likti vieni – išmirė, todėl nepaliko palikuonių. O mūsų, gyvų žmonių, protėviai mėgo būti kartu su kitais savo grupės nariais, todėl su jais bendradarbiavo, darniai sutarė, todėl ir produktyviai dauginosi. Prie ko čia religija? Ogi prie hierarchinės sistemos, kuri neretai būna visuomenės bendro veikimo garantas. Jei yra lyderis, kuris grasina neklausančius prilupti, o klausančius imasi apdovanoti, bendruomenė dažniausiai paklus. Visgi, vien pagrūmojimo kumščiu gali neužtekti, mat vieną žmogų, kuris imasi vadovavimo, galima nuversti, todėl būtina sugalvoti ką nors, kas būtų nepasiekiama ir neįveikiama.

„Daryk kaip sakau, nes Dievas tave nubaus“ – vienas iš pavyzdžių, kaip religija gali būti, o ir yra, panaudojama visuomenės valdymui. Senųjų ir dabartinių laikų religija iš esmės veikia tokiu pat principu – visuomenės reguliavimu užsiima individai, kurie mano esą (arba apsimeta) dievų įpareigotais skleisti žinią apie tai, ką reikia ir ko nereikia daryti. Griežta religinė diktatūra, nors ir ne pats produktyviausias, tačiau veiksmingas būdas sukontroliuoti visuomenę. Tai savotiška įžanga į įstatymų sistemą. Jei kalbėtume apie modernias religijas (nors „moderni religija“ man skamba kaip oksimoronas), pastebėtume, kad visose jose yra savotiški „įstatymai“. Vieni iš jų – ypač kvaili, kiti – visiškai suprantami ir visiems priimtini. Tie žmonės, kurie sėkmingai laikėsi šių „įstatymų“ ir buvo gerais visuomenės nariais, paliko daugiau palikuonių, kurių gamybą, beje, religijos be galo skatina (vien tai jau gali būti kaip prielaida religijos sklaidai ir išlikimui).

Kitas religijos aspektas yra pačio religijos „memo“ (angl. meme) aptarimas. Jei pažvelgsime į žmogaus genus, vienintelis jų „siekis“ yra daugintis, bet ne būtinai užtikrinti, kad jų nešiotojas bus laimingas ar ilgai gyvens. Genui vis vien, ar jį nešiojantis asmuo turi pakankamus išteklius vaikams auginti, norintis pasidauginti genas vis viens rėks „kol jaunas, o broli – barstyk sėklą kur papuolė“ (tikiuosi už šį literatūros klasikos profanavimą man bus atleista). Galimas daiktas, kad tas pats yra ir su memais, kurie kaip genai, su savimi neša informaciją, tik yra vienas skirtumas. Memas – socialinės informacijos vienetas. Tai leidžia paaiškinti tuos atvejus, kada religiniai įsitikinimai ne itin padeda žmogaus išgyvenimui, tačiau tai šių įsitikinimų populiarumui nepakenkia, mat jie juda su srautu, kaip ir „naudingi“ įsitikinimai. Taip pat dera atkreipti dėmesį į kito tikėjimo išpažinėjų nekentimą ir vengimą: ksenofobija padeda išgyventi saviems genams ir memams!

Gana didelė klaida, kurią žmogus dali padaryti, kalbėdamas apie religiją, kaip apie socialinį reiškinį, yra kildinti iš jos moralę bei jos normas. Šiuo atveju vėl grįžtame prie fakto, jog esame visuomeniniai gyvūnai, be kitų mūsų rūšies žmogbeždžionių mums – nė krust! Taigi, kaip manote, kokie žmonės visuomenėje yra labiausiai mėgstami, todėl visada laukiami ir jiems suteikiama parama? Ogi geriems žmonėms. Tai, tarp kitko, ne vien žmonių išmislas – būti gerai. Visi bendruomeniniai gyvūnai, nuo surikatų iki šimpanzių ar orangutanų, rodo tam tikrų normų jų bendruomenėje egzistavimo požymius, tam tikrą hierarchinę sistemą ir atitinkamus socialinius vaidmenis, kurie būtini sėkmingai bendruomenės veiklai. Nenuostabu, kad jei vienas tokios gyvūnų bendruomenės narys pažeidžia tos bendruomenės taisykles, jis yra nubaudžiamas prilupant arba, blogiausiu atveju išvarant iš grupės, o tai bendruomeniniam gyvūnui beveik lygu mirčiai. Šimpanzės ir apskritai aukštesnieji primatai netgi turi tendenciją pykti, kai mato socialinę nelygybę ar neteisybę. Pavyzdžiui, šimpanzė supyks, jei matys, kaip kitoms šimpanzėms maistas padalijamas nelygiai ir panašiai. Taigi, moralė, nors be galo susipynusi su religija, tikrai kyla ne iš jos. Jei reikėtų spekuliuoti, veikiausiai racionaliau būtų teigti, jog religija kyla iš moralės, kaip priemonė užtikrinti, kad moralės normų bus laikomasi.

Religijos, kaip socialinio reiškinio tema praktiškai neišsemiama, ypač jei būtų pradėta gilintis į istorinę perspektyvą bei būtų pradėta analizuoti religijos raida. Visgi, tai nėra mano tikslas. Tai, kas mano manymu yra svarbiausia suprantant religiją, jau išsakyta. Religija yra įrankis, padedantis reguliuoti ir kontroliuoti visuomenę. Kaip ir kiekvienas įrankis, jis gali būti panaudojamas tinkamai ir naudingai visuomenei, skatinant visuomenės gerovę ir laimę. Taip pat šis įrankis gali būti panaudojamas labai kenkėjiškai, pavyzdžiui, aktyviai skleidžiant melus apie Visatą ir jo kilmę bei deginant visus, kurie mano kitaip. Šiomis dienomis aktualus atvejis, kada Romos katalikų bažnyčia skelbė, jog prezervatyvai neapsaugo nuo ŽIV/AIDS. Dėl šios dezinformacijos Afrikoje padėtis tikrai nepagerėjo, ten ŽIV/AIDS nusineša be galo daug aukų ir nemaža dalis šių aukų turėtų kristi ant Romos katalikų bažnyčios pečių. Matant šią situaciją, mes privalome atsakyti į vieną klausimą: ar šis įrankis mums vis dar reikalingas?
Ar nebūtų pats laikas atsikratyti religijos, kaip įrankio, kuris dubliuoja poveikį to, ką mums suteikia įstatymai, galiojantys mūsų visuomenėje. Nejaugi sekuliarių įstatymų negana atlikti visuomenės reguliacinę funkciją? Juoba kad sekuliarūs įstatymai kilę iš tos pačios moralės, kuri pagimdė ir religinius įstatymus. Tai gal, sakau, nusimeskime mitų skraistę ir tęskime gyvenimą pagal tas pačias moralines normas, kaip ir iki šiol, tik be stebuklingų pasakojimų apie tai, kodėl turėtume elgtis gerai? Visgi, kai kuriems žmonės (o gal ir daugeliui žmonių) sunku pamesti savo įsitikinimus, veikiausiai dėl to, kad į juos per daug investuota laiko ir pastangų, o taip pat niekas nenori pripažinti, kad tiek ilgai ir taip stipriai klydo.

Taigi kokios prognozės ir pastebėjimai apie religiją dabartiniame Pasaulyje? Guodžiantis dalykas yra tai, jog intelektas tiesiogiai koreliuoja su nereligingumu, vadinasi, kuo žmogus protingesnis, tuo mažiau religingas. O žmonės, progresuojant mokslui, tampa vis protingesni (nors, dievaži, kartais taip neatrodo!). Sudėjus tuos du sakinius atrodo, kad kada nors tikrai išauš ta diena, kai visi žmonės bus racionalūs ir mąstys remdamiesi tikrovės faktais. Atrodo, kad kada nors tikrai ateis ta diena, kai žmonės jaus kvapą gniaužiančios nuostabos ir pasigėrėjimo jausmus stebėdami tikrovę, gamtą ir jos dėsnius. Perfrazuojant Bilą Hiksą, ateis tokia diena, kada visi būsime laimingi ir kartu galėsime tirti Visatą taikingai nusiteikę... Per amžius...
Tai įmanoma tik atsikračius tikrove neparemtų įsitikinimų.
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Mykolas Simas Poškus
(1)
(0)
(1)

Komentarai (30)

Susijusios žymos: