Hipotetinės tolimus erdvėlaikio regionus jungiančios kirmgraužos pašaliniam stebėtojui gali atrodyti kaip nedidelės juodosios bedugnės. O nedidelių juodųjų bedugnių aptikta jau nemažai. Jeigu bulgarų fizikų komandos pasiūlytas naujas modelis pasirodys tikslus, mokslininkai turės šių hipotetinių dangaus kūnų atpažinimo metodą. Yra netgi pirmasis kirmgraužos kandidatas — juodoji bedugnė М87*, su kuria šis metodas ir bus išbandytas.

Įsigilinus į bendrąją reliatyvumo teoriją, galima įsivaizduoti, kad Visatos erdvėlaikyje gali formuotis ne tik juodosios bedugnės — gilios gravitacinės duobės, iš kurių niekas, netgi šviesa, negali ištrūkti, bet ir viršūnės, į kurias neįmanoma įkopti. Priešingai nei juodosios bedugnės, jos viską, kas artinasi, atstumia. Tokios „viršūnės“ — baltosios bedugnės.

Baltųjų bedugnių koncepcija tebelieka hipoteze, nes astronomai jos dar nėra užfiksavę. Tačiau, kaip ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pastebėjo A. Einšteino kolega Nathanas Rosenas, niekas nekliudo iškelti prielaidą, kad juodosios bedugnės iškreiptas erdvėlaikis giliausiame taške jungiasi su baltosios bedugnės viršūne, formuodamas savotišką tiltą. Kuriuo, davus valią fantazijai, galima greitai įveikti didžiulius kosminius atstumus. Arba persiųsti informaciją.

Norėdami suprasti, kaip tokia kirmgrauža galėtų atrodyti, Sofijos universiteto fizikai iš įmagnetinto skysčio žiedo sukūrė supaprastintą kirmgraužos „žiočių“ modelį, ir iškėlė daug prielaidų , kaip turėtų elgtis medžiaga prieš patekdama į bedugnę, rašo Science Alert.

Į šio objekto traukos lauką patekusios dalelės sukuria galingus elektromagnetinius laukus, paklūstančius atitinkamiems dėsniams. Tuo metu vyksta charakteringa įkaitusios medžiagos skleidžiamos šviesos poliarizacija. Būtent pasinaudojant tokia poliarizacija, astronomams pavyko gauti pirmuosius juodųjų bedugnių įvykių horizonto atvaizdus 2019 ir 2022 metais.

Pasirodo, įėjimą į kirmgraužą labai sunku atskirti nuo poliarizuotos šviesos, skleidžiamos aplink juodąją bedugnę besisukančio chaoso diskas. Vadovaujantis tokia logika, juodoji bedugnė М87* gali pasirodyti esanti kirmgrauža. Kaip ir daugelis kitų juodųjų bedugnių.

Nors vieną dangaus kūną nuo kito atskirti itin sunku, tačiau visgi įmanoma. Tam reikia, kad tarp mūsų ir kirmgraužos būtų masė, kurios gravitacija, kaip linzė, padidina smulkius skirtumus. Arba jeigu pasiseks su stebėjimo kampu, galima būtų išvysti, kaip keičiasi prie įėjimo į kirmgraužą artėjančios šviesos signatūra.

Modeliavimu galima bus išsiaiškinti ir kitas šviesos bangų charakteristikas, kurios galėtų tapti pagrindu patikimesnių kirmgraužų paieškos metodų, be būtinybės idealių matymo kampų ar sėkmingai išsidėsčiusių linzių.

Geriausią vietą ieškoti kirmgraužų pasiūlė amerikiečių mokslininkai 2019 metais. Jų nuomone, pradėti paieškas reikėtų nuo Paukščių Tako centro. Ten, kur slypi juodoji bedugnė Šaulio А*, yra būtinos kirmgraužoms ekstremalios gravitacijos sąlygos.

hightech.plus

Komentarai (3)