Šalia Paukščių Tako galaktikos – intriguojantis astrofizikų radinys: anksčiau tokių juodųjų skylių užfiksuota nebuvo ()
Didelės galaktikos, tokios kaip Paukščių Takas, centruose turi supermasyvias juodąsias skyles.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mažesnėse – nykštukinėse – galaktikose supermasyvių juodųjų skylių irgi pasitaiko, bet ne visose. Dabar paaiškėjo, kad supermasyvią juodąją skylę greičiausiai turi viena Paukščių Tako palydovė, galaktika Leo I. Ši galaktika danguje yra visai šalia ryškiausios Liūto žvaigždės Regulo, todėl tyrinėti ją sudėtinga.
Visgi nauji detalūs stebėjimai atskleidė, kad centrinėje galaktikos dalyje žvaigždės juda pastebimai greičiau, nei toliau nuo centro. Yra keli galimi galaktikos struktūros modeliai, paaiškinantys tokį judėjimą, tačiau juose visuose egzistuoja centrinė supermasyvi juodoji skylė, kurios masė siekia apie 3,3 milijono Saulės masių.
Tai nedaug mažiau, nei Paukščių Tako centrinės juodosios skylės, Šaulio A*, masė – 4 milijonai Saulės masių. Tačiau bendra Leo I masė yra vos apie 700 milijonų Saulės masių, kitaip tariant, juodoji skylė sudaro apie 0,5 proc. visos galaktikos masės. Žvaigždžių masė galaktikoje išvis tėra apie 20 milijonų Saulės masių, tik šešis kartus didesnė, nei juodosios skylės. Nors tai ne pirma galaktika, kurios centrinė juodoji skylė santykinai tokia didelė, ankstesni pavyzdžiai buvo aptikti daug didesnėse galaktikose.
Tuo tarpu nykštukinės sekė bendrą tendenciją, kad juodosios skylės masė apie dešimt tūkstančių kartų mažesnė, nei galaktikos. Apskritai Leo I galaktikos juodoji skylė būtų antra artimiausia mums supermasyvi juodoji skylė, po Šaulio A*. Aišku, jei ji iš tiesų ten egzistuoja. Priešingai nei Paukščių Tako ar Andromedos juodosios skylės, Leo I centrinis objektas aptiktas nagrinėjant žvaigždžių greičių statistinį pasiskirstymą, o ne sekant, tarkim, pavienių žvaigždžių orbitas. To padaryti greičiausiai ir nepavyks, mat žvaigždės ten blausios, o stebėjimus apsunkina šalia esantis Regulas.
Taip pat mažai šansų, kad ta juodoji skylė kada nors taps aktyviu branduoliu – Leo I galaktikoje beveik nėra dujų. Bet tam, kad užfiksuotume spinduliuotę iš juodosios skylės prieigų, jos neprivalo būti daug. Kitame straipsnyje pristatoma idėja, kaip ją atrasti gali padėti senstančių žvaigždžių nusimetama medžiaga.
Vidutiniškai žvaigždės Leo I yra milijardo metų amžiaus ir senesnės. Dauguma žvaigždžių, 2-3 kartus masyvesnių už Saulę, dabar yra raudonųjų milžinių stadijoje ir pučia stiprius vėjus. Tyrėjų teigimu, jei juodosios skylės prieigose yra apie šimtą raudonųjų milžinių – tikėtina prielaida – jų vėjai, krisdami į skylę, gali spinduliuoti pakankamai ryškiai, kad juodąją skylę pavyktų aptikti.
Ryškiausia spinduliuotė būtų mikrobangų ruože, taip pat sklistų radijo bangos ir šiek tiek labai sparčiai kintančių rengeno spindulių. Šiandieniniais instrumentais tokią spinduliuotę galima aptikti, o pagal jos intensyvumą bei kintamumą nustatyti ir centrinio šaltinio masę. Taigi taip būtų galima išsiaiškinti, ar juodoji skylė tikrai ten egzistuoja.
Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose: arXiv ir The Astrophysical Journal Letters.
