Neįtikėtina, bet tiesa: šis šiandien itin dažnas metalas kadaise buvo brangesnis už auksą ()
Kai kurie cheminiai elementai – tokie kaip auksas ar sidabras - populiarūs jau ne vieną tūkstantmetį, ir tikriausiai dar ilgai tokiais liks. Tuo tarpu kiti galimai niekada netaps populiariais (pvz., prazeodimis). O štai kiti dešimtmečiais buvo neįdomūs ir tūnojo populiariųjų šešėlyje – ir tik visai neseniai išpopuliarėjo (pvz., silicis). Dar kiti buvo populiarūs seniau, tačiau ilgainiui prarado populiarumą (pvz., radis). Tačiau nei vienas elementas periodinėje lentelėje nepatyrė nieko panašaus į tai, ką „išgyveno“ aliuminis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Aliuminis yra labiausiai Žemės plutoje paplitęs metalas, jo yra dvigubai daugiau nei geležies. Tam tikra aliuminio mineralų klasė, vadinama alūnu, buvo naudojama nuo senovės graikų ir romėnų laikų. Tačiau iš rūdos išgauti aliuminį nėra lengva (priešingai nei geležį), kad ir kiek jį kaitintumėte. Pirmąkart tai 1820-aisiais pavyko vokiečių chemikui – bet jam pavyko atskirti keletą gabaliukų. Po šio įvykio aliuminis kaipmat išpopuliarėjo.
Žmonėms labiausiai patiko šio elemento spalva ir žvilgesys – kadangi tai priminė aukso ir sidabro žvilgesį, suteikiantį naujumo jausmą. Tiesą sakant, XIX amžiuje aliuminis tapo brangesniu metalu nei auksas ir sidabras – kadangi jį buvo sunkiau išgauti. Kartą prancūzų vyriausybė net demonstravo aliuminio luitus šalia karališkųjų brangenybių, o imperatorius Napoleonas III turėjo iš aliuminio pagamintą stalo įrankių rinkinį, kurį taupė svarbiems svečiams banketuose (o ne tokiems laukiamiems svečiams duodavo iš aukso pagamintus peilius ir šakutes). Kad pademonstruotų savo pramonės gebėjimus ir galią, JAV 1884 metais padengė Vašingtono paminklą aliuminio sluoksniu.
Tačiau neužilgo aliuminio rinka patyrė stiprų kritimą. Verslininkai JAV ir Europoje pagaliau atrado būdą, kaip pigiai atskirti aliuminį nuo mineralų, taip pat kaip jį gaminti pramoniniu būdu. Jie taip padarė leisdami elektros srovę per skysčiu pripildytą vonią, kurioje buvo ištirpinta aliuminio rūda. Elektra paveikdavo ištirpusio aliuminio molekules, ir atskirdavo jas nuo tirpalo, taip imdavo kauptis maži pilki grynuoliai.
Pirmaisiais dešimtmečiais per mėnesį galėjusi pagaminti tik keliasdešimt ar kelis šimtus gramų, 1888 metais didžiausia JAV aliuminio gamintoja (kuri vėliau pakeitė pavadinimą į dabar jau geriau žinomą „Alcoa“) kasdien galėdavo pagaminti po 22,5 kilogramo aliuminio. Po 20 metų, kad patenkintų paklausą, kompanija turėjo kasdien išplukdyti po beveik 40 tonų aliuminio. Gamybos apimtims plečiantis, kaina mažėjo. XIX amžiaus viduryje aliuminio luitai rinkoje buvo pardavinėjami po 550 dolerius už svarą (1 svaras = 450 gramų). Tačiau po 50 metų, net neatsižvelgiant į infliaciją, ši kaina nukrito iki 25 centų už tą patį kiekį.
Dėl šio nuopolio geidžiamiausias metalas pasaulyje tapo visiškai neįspūdingu metalu, kokį mes žinome ir šiandien – iš aliuminio dabar gaminamos gaiviųjų gėrimų skardinės, lėktuvų korpusai ir kiti dalykai.
Parengta pagal „Slate“.
