Astrofizikai aptiko paslaptingą supermasyvių juodųjų skylių porą: jos visai netoli mūsų ()
Kiekviena galaktika centre turi supermasyvią juodąją skylę. Kai dvi galaktikos susijungia, po kurio laiko susijungia ir juodosios skylės. Bet „kuris laikas“ matuojamas šimtais milijonų metų – visą tą laiką nauja galaktika turi dvi supermasyvias juodąsias skyles, kurios po truputį artėja viena prie kitos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Skaitmeniniai modeliai rodo, kad pirmoji suartėjimo fazė yra pati greičiausia: sąveikaudamos su galaktikos žvaigždėmis bei dujomis, juodosios skylės per šimtą tūkstančių metų suartėja iki poros šimtų parsekų.
Tada procesas gerokai sulėtėja: iki mažiau nei parseko nuotolio jos juda keliasdešimt milijonų metų, o paskutinį šimtadalį parseko – dar šimtą milijonų metų. Taigi dauguma supermasyvių juodųjų skylių porų turėtų skrieti poros šimtų parsekų ir mažesniu atstumu viena nuo kitos.
Deja, dažniausiai išskirti tokių artimų branduolių galaktikose neįmanoma, o žinomų porų tarpusavio atstumai matuojami kiloparsekais.
Bet vis gerėjantys prietaisai ir analizės įrankiai padeda įveikti šią kliūtį. Štai dabar pristatyta vienos artimiausių žinomų porų analizė plačiame spektro ruože. Galaktika UGC 4211 nuo mūsų nutolusi 150 megaparsekų – palyginus su kitomis neseniai susijungimą patyrusiomis galaktikomis, tai gana netoli. Jau seniau, stebint žvaigždžių ir dujų judėjimą jos centre, buvo nustatyta, kad galimai ten egzistuoja dvigubas branduolys.
Naujojo tyrimo autoriai nukreipė į galaktiką Čilėje esantį ALMA submilimetrinių bangų teleskopą, taip pat tris regimųjų spindulių teleskopus – kosminį Hablą, Čilėje esantį VLT ir Havajuose įrengtą Keck. Išsamūs duomenys patvirtino, jog du branduoliai tikrai egzistuoja, taip pat leido nustatyti, kad abiejų centruose yra po supermasyvią juodąją skylę, į kurią sparčiai krenta dujos. Juodųjų skylių masės labai panašios – 125 ir 200 milijonų Saulės masių.
Viena vertus, šis atradimas padės suprasti, kaip vystosi tokie dvigubi galaktikų branduoliai ir kokį poveikį jie turi galaktikos evoliucijai. Iš kitos pusės, atradimas svarbus ir platesniame panašių objektų paieškų kontekste: UGC 4211 dvigubas branduolys aptiktas tiriant pakankamai nedidelę galaktikų imtį. Tai gali reikšti, kad panašių dvigubų galaktikų branduolių esama labai daug, o stebėjimai, apjungiant ALMA ir regimųjų spindulių teleskopus, padės juos aptikti.
Tada bus galima daug geriau pasakyti, kiek iš tiesų užtrunka skirtingi juodųjų skylių porų suartėjimo etapai. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.
Šaltiniai:
https://phys.org/news/2023-01-scientists-pair-black-holes-dining.html
https://iopscience.iop.org/article/10.3847/2041-8213/aca8f0
