Nicola Boden. Uolų piešiniai: pirmieji žmogaus bandymai rašyti?
(2)
Anksčiau jie buvo laikomi paprasčiausiais paišaliojimais. Lyg žmogus, prieš imdamas rimtai piešti, būtų miklinęs piešimo įrankį. Tačiau nauja uolų piešinių Prancūzijoje analizė metė iššūkį ankstesnėms teorijoms. Gali būti, jog prieš 30–40 tūkstančių metų nupaišyti brūkšniai, taškeliai, zigzagai, pusskrituliai atskleidžia mūsų protėvių pastangą bendrauti pastelkiant simbolius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Tradiciškai manoma, kad „kūrybinis sprogimas“ įvyko prieš maždaug 40 tūkstančių metų, kai mūsų protėviai ėmė galvoti abstrakčiai. Tada atsiradęs ir menas uolose. Taip pat plačiai paplitęs manymas, jog ankstyvasis raštas – piktografinė rašto sistema – atsiradusi prieš maždaug 7 tūkstančius metų.
Dvi Viktorijos universiteto Britų Kolumbijoje (Kanada) studentės – Genevieve von Petzinger ir April Nowell – palyginusios Chauvet uolų Prancūzijoje radinius iškėlė įdomią prielaidą, jog šie piešiniai gali būti dar senesni. Tokia mintis joms gimė kruopščiai ištyrus aiškiai matomus, tačiau iki tol reikiamo dėmesio nesulaukusius ženklus, įbrėžtus greta pagrindinių piešinių figūrų.
Von Petzinger ir Nowel sakė nustebusios, kad iki šiol niekas nebuvo sugalvojęs palyginti šių 146 vietovėse randamų, 25 tūkstančių metų laikotarpį apimančių, ženklų. Juos palyginus paaiškėjo, kad 26 iš jų yra nupaišyti tuo pačiu stiliumi ir vis pasikartoja skirtingose vietovėse.
Kai kurie iš šių ženklų buvo gana paprasti – tiesios linijos, apskritimai ir trikampiai. Tačiau kiti simboliai buvo sudėtingesni. Tai ir privertė jaunas tyrėjas padaryti prielaidą apie pirmus bandymus komunikuoti raštu.
Von Petzinger pastebėjo, kad mažiau abstraktūs simboliai vis nurodydavo į didesnę figūrą. Pavyzdžiui, ilties simbolis būdavo naudojamas pavaizduoti mamutą. Lingvistikoje toks būdas vadinamas synekdoche – daugiareikšme kalbos figūra. Ji būdinga piktografinėms kalboms. Istorikių nuomone, tai turėtų įrodyti, jog mūsų protėviai jau tuo metu naudojo abstrakčius simbolius.
„Tai buvo būdas glaustai perduoti informaciją, – teigia Nowell. – Pavyzdžiui, mamuto iltys galėjo tiesiog reprezentuoti mamutą, mamutų medžioklę arba tai, kas neturėjo nieko bendro su tiesiogine mamutų interpretacija.“
Kitos dažnai pasitaikiusios sinekdochos formos buvo du koncentriniai apskritimai arba trikampiai, kuriuos priešistorės žmonės naudodavo arklių ar bizonų akims ir kalnų ožių ragams vaizduoti.
Tam tikrų ženklų, kaip antai taškai ir rankų poros, suteikė naujai teorijai tvirtesnį pagrindą. Kadangi toks grupavimas paprastai naudojamas piktografinėse kalbose, tyrėjos yra linkusios manyti, kad ir priešistorės europiečiai pritaikė tą pačią rašto sistemą. „Nuoseklus ženklų grupavimas poromis rodo, kad jie iš tikrųjų galėjo turėti reikšmę. Galbūt mes matome pirmuosius rudimentinės kalbinės sistemos blykstelėjimus.“
Kokie simboliai aptinkami dažniausiai? Pats populiariausias iš jų – linija. Linijų randama 70 procentų vietovių. Antri pagal populiarumą yra kabliukai ir taškai. Jų aptinkama 42 procentų vietovių. Panašu, kad daugelis ženklų atsirado Ronos upės slėnyje ir Loto regionuose pietuose, o vėliau paplito po visą šalį. Šių ženklų nėra šiaurės Prancūzijoje, mat prieš keliasdešimt tūkstančių metų šią Prancūzijos dalį dengė ledynai.
Įdomu, jog trys ketvirtadaliai aptariamų ženklų yra aptinkami seniausiose uolose, kurių piešiniams trisdešimt tūkstančių metų. Tai stebina,nes paprastai manoma, jog „kūrybinis sprogimas“ – kai mūsų protėviai ėmė mąstyti abstrakčiai ir kurti uolų meną – įvyko būtent prieš trisdešimt tūkstančių metų.
Jei naujoji teorija yra teisinga, vadinasi simboliai ir jų sistemingas naudojimas turėjo prasidėti anksčiau. Ankstesnėms šiuo metu dominuojančioms hipotezėms prieštarautų tai, kad prieš 30 tūkstančių metų simboliai jau buvo naudojami kaip sistema. „Buvau tikrai nustebusi, kai tai išsiaiškinau, – sako von Petzinger. – Neįtikėtina piešinių įvairovė ir nuoseklus jų pasikartojimas verčia manyti, kad simbolinė revoliucija galėjo įvykti anksčiau, nei į Europą atkeliavo pirmieji dabartiniai žmonės.“
Vėlgi, jei ši teorija yra teisinga, kūrybinio sprogimo datavimą reikėtų nukelti dešimtimis tūkstančių metų į praeitį. Tai sutampa su pastarųjų metų abstraktų mąstymą liudijančiais radiniais Afrikoje ir Vidurio Rytuose, kurių amžius siekia 75 ar net 100 tūkstančių metų. Kadangi panašūs (tik senesni) ženklai buvo naudojami ir Afrikoje, tai patvirtintų hipotezę, kad žmonės į Europą atvyko iš Afrikos, kartu atsinešdami ir rudimentines simbolių sistemas.
Vis dėlto uolų piešinių žinovas iš Australijos Iainas Davidsonas linkęs manyti, kad šios sistemos nebūtinai turėjo turėti bendrą kilmę. Jis tebemano, kad kūrybinis sprogimas įvyko prieš maždaug 40 tūkstančių metų, o simboliai tik rodo žmonių mąstymo pasikeitimą. „Manau, kad tada žmonių galvose įvyko kognityviniai pokyčiai, o simboliai tiesiog liudija šį pasikeitimą.“
Archeologas Jean Clottes laikosi nuomonės, jog kalba ir abstraktus mąstymas buvo praktikuojamas seniau nei prieš 35 tūkstančius metų, nes „šiuolaikinis žmogus“ susiformavo prieš maždaug 200 tūkstančių metų. „Mūsų neturėtų stebinti šių žmonių išmanymas. Šiaip ar taip, jie buvo mūsų proproseneliai.“
Nereikėtų atmesti galimybės, kad artefaktai galėję paliudyti, jog tokia simbolinė kultūra egzistavo – išnyko, nes jai priklausę žmonės rašydavo ant dūlių paviršių.
Kad ir kaip būtų, lieka paslaptimi, ką iš tikrųjų reiškė šie simboliai. Akivaizdu viena – mūsų protėviai šiais ženklais norėjo kažką vienas kitam pasakyti.
