Lengva pažvelgti į savo išlepintų šunelių akis ir pagalvoti, kad be mūsų jie būtų visiškai bėjėgiai. Kai kuriuos šeimininkus į neviltį varo net mintis, kad šuo gali gyventi laukinėje gamtoje. Tačiau įsivaizduokite – jei staiga išnyktų žmonės ir šunims tektų patiems pasirūpinti savimi, ar tokiu apokaliptiniu atveju jie galėtų išgyventi pasaulyje be žmonių?

„Neturiu jokių abejonių, kad šunys išgyventų ir be mūsų, – livescience.com sakė Jessica Pierce, Kolorado universiteto Bioetikos ir humanitarinių mokslų centro dėstytoja ir knygos „Šuns pasaulis” autorė. – Šunys turi didelę dalį vilkų be kitų laukinių kanopinių elgsenos repertuaro, todėl moka medžioti.”

Jei nebūtų žmonių, mūsų buvę augintiniai greičiausiai sulaukėtų. Tačiau ne visi šunys išgyventų šį perėjimą. Šiandien egzistuoja didelė šunų veislių įvairovė ir kai kurios jų yra mažiau pritaikytos laukinei gamtai nei kitos. Pavyzdžiui, plokščiasnukiai šunys, tokie kaip mopsai ir buldogai, yra linkę į įvairias sveikatos problemas, įskaitant tas, kurios trukdo kvėpuoti, o tai gali lemti problemas medžiojant. Tuo metu bendrauti su laukiniais šunimis jiems kliudytų trumpos uodegos.

Jei nebeliktų žmonių, šunų dauginimosi įpročių niekas nediktuotų, tad skirtingos veislės maišytųsi, o natūrali atranka leistų išvesti mišrūnus su didžiausiomis galimybėmis išlikti.

Be šeimininkų like šunys susikryžmintų su vilkais ir sukurtų hibridus. Remiantis 2017 m. žurnale „Global Ecology and Conservation” paskelbtu tyrimu, benamiai šunys ir vilkai jau yra susimaišę. Vienos veterinarijos universiteto docentė Friederike Range, tyrinėjanti ir šunis, ir vilkus, livescience.com sakė, kad pagrindinis dalykas, kuris iš tikrųjų skiria šiuos du gyvūnus, yra žmonės.

„Nors vilkai, visų pirma, yra medžiotojai, o šunys – savo prigimtimi pasyvūs mėsėdžiai, tai yra tęstinumas, – sakė F.Range. – Ir vilkai gali valkatauti, o šunys – medžioti. Pavyzdžiui, vilkus galima rasti gyvenančius žmonių šiukšlynuose, kaip ir benamius šunis, o benamius šunis galima rasti medžiojančius laukinį grobį, kaip ir vilkus.”

Bet net jei šunys ir galėtų gyventi pasaulyje be žmonių, ar jie nebūtų nelaimingi be rytinio pagalio mėtymo, ar vakarinio šurmiulio? Deja, mokslininkai nemano, kad šunų psichologinė būsena nukentėtų, jei žmonių neliktų.

J.Pierce pažymėjo, kad namų aplinkoje žmonės slopina daugelį šunų elgesio formų, pavyzdžiui, lojimą, šlapinimąsi ar kapstymą. Bešeimininkiai šunys neturi tokių apribojimų ir nors jie taip pat neturi tokių pat patogumų namuose kaip naminiai šunys, jų psichologinė būklė gali būti geresnė. „Jie turi tai, ko trūksta naminiams šunims – laisvę”, – sakė J.Pierce.

Tuo metu F.Range, tyrinėdama šunis, gyvenančius nepriklausomai nuo žmonių, pamatė, kaip šunys sudaro savo socialines grupes. Pasak jos, maistas šių šunų gerovei yra svarbesnis už žmogaus draugiją.

„Jei mūsų nebeliktų, pagrindinė šunų problema būtų maistas, o ne žmogaus, kaip socialinio partnerio, praradimas, – sakė F.Range. – Kol jie galėtų rasti maisto, būtų visiškai laimingi ir be mūsų.”

Komentarai ()