Šiuo metu jūsų smegenys stebi laiko tėkmę jums nežinant, todėl galite susitelkti į geresnius dalykus, pavyzdžiui, skaityti šį straipsnį, rašo sciencealert.com.

Tai vyksta automatiškai, bet ne nuolat. Smegenų laiko suvokimas gali svyruoti, kai kurios akimirkos gali atrodyti ištemptos arba sutrumpėjusios, palyginti su kiekviena objektyvia sekunde.

Nors šie laiko vingiai gali būti realybės iškraipymai, techniškai jie visi nėra jūsų galvoje. Naujo tyrimo duomenimis, kai kurie jų atsiranda širdyje.

Širdies dūžiai lemia laiko suvokimo ritmą, sako vyresnysis autorius, Kornelio universiteto psichologijos profesorius Adamas K. Andersonas, parodydamas, kad mūsų širdis atlieka svarbų vaidmenį padėdama mums sekti laiką.

„Laikas yra Visatos dimensija ir mūsų savęs suvokimo pagrindas, – sako A.K.Andersonas.

„Mūsų tyrimai rodo, kad laiko patyrimas kiekvieną akimirką yra sinchronizuotas su širdies plakimo trukme ir keičiasi kartu su ja“, – pridūrė jis. Mokslininkai teigia, kad šie laiko suvokimo svyravimai, arba „laiko raukšlės“, yra normalūs ir gali būti adaptyvūs.

Ankstesniuose tyrimuose taip pat buvo nagrinėjama jų kilmė – mintys ir emocijos gali iškreipti laiko pojūtį, todėl kai kurios akimirkos atrodo išsiplėtusios arba susitraukusios.

Naujajame tyrime buvo ieškoma sąsajų tarp laiko suvokimo ir kūno ritmų, daugiausia dėmesio skiriant natūraliems širdies ritmo svyravimams. Nors bendras širdies ritmas skamba tolygiai, kiekvienas atskiras dūžis gali būti šiek tiek trumpesnis arba ilgesnis už prieš tai buvusį.

Tyrimai parodė, kad širdies ritmas gali turėti įtakos mūsų išorinių dirgiklių suvokimui, o širdis jau seniai įtariama padedanti smegenims sekti laiką.

Tyrime dalyvavo 45 Kornelio universiteto bakalauro studentai, kurių amžius buvo nuo 18 iki 21 metų, klausos aštrumas normalus, širdies ligomis nesirgę.

Jie naudojo elektrokardiografiją (EKG), kad stebėtų širdies veiklą milisekundžių skiriamąja geba, ir EKG susiejo su kompiuteriu, kuris grojo trumpus tonus, sukeltus tiriamojo širdies dūžių.

Kiekvienas tonas trukdavo tik 80–180 milisekundžių, o išklausę vieną toną tiriamieji turėjo pranešti, ar, jų manymu, jis trunka ilgiau, ar trumpiau nei kiti tonai.

Tyrėjai teigia, kad rezultatai rodo, jog veikia „laiko raukšlės“. Tiriamieji suvokė, kad tonai buvo ilgesni, kai prieš juos skambėjo trumpesnis širdies plakimas, ir nurodė, kad tonai buvo trumpesni, kai jie skambėjo po ilgesnio širdies plakimo.

„Širdies plakimas – tai ritmas, kurį mūsų smegenys naudoja laiko pojūčiui suvokti, – sako A.K.Andersonas, – Jis nėra linijinis – nuolat susitraukia ir išsiplečia.“

Nors širdis gali daryti didelę įtaką smegenų laiko suvokimui, tai yra abipusė gatvė, pažymi tyrėjai. Išgirdę toną tiriamieji sutelkė dėmesį į garsą – tai buvo „orientacinė reakcija“, kuri savo ruožtu pakeitė jų širdies ritmą ir pakoregavo laiko suvokimą.

Neteisingas laiko suvokimas gali skambėti kaip blogas dalykas, ir kartais taip yra. Tačiau, nors laiko pojūčio praradimas gali sukelti problemų, šiame tyrime nustatytos „laiko raukšlės“ gali būti ir naudingos adaptacijos požiūriu.

Atrodo, kad širdis padeda smegenims efektyviau dirbti su ribotais ištekliais, priduria tyrėjai, darydama įtaką tam, kaip jos patiria laiko tėkmę mažiausiais mastais, ir veikdama per trumpais laiko periodais, per trumpais sąmoningoms mintims ar jausmams.

„Net ir tokiais akimirkos intervalais mūsų laiko pojūtis svyruoja“, – sako K.A.Andersonas. „Gryna širdies įtaka nuo dūžio iki dūžio padeda sukurti laiko pojūtį.“

Tyrimas paskelbtas žurnale „Psychophysiology“.

Komentarai (1)